Nesibaigianti kova už geresnę sveikatą

DŽOANA, gyvenanti Niujorke, sirgo tuberkulioze (TBC). Bet tai nebuvo paprastas atvejis, nes mutavusi TBC bacila nepasidavė beveik jokiems vaistams. Mirdavo pusė ją pasigavusių žmonių. Tačiau Džoana gydėsi nereguliariai ir dar bent vieną asmenį užkrėtė. „Reikėjo ją uždaryti“, — piktinosi gydytoja.

Tuberkuliozė — sena žudikė. Ji į kapus nuvarė milijonus žmonių. Net senovės egiptiečių bei perujiečių mumijose aptikta šios ligos pėdsakų. Šiandien vėl gajos TBC formos kasmet nusineša apie du milijonus gyvybių.

Karlito, gulinčio lovytėje vienoje iš Afrikos lūšnų, kakta nusėta prakaito lašeliais. Maliarijos išsekintas vaikas nebepajėgia net verkti. Susirūpinę tėvai pinigų vaistams neturėjo, o ligoninės, kuri pasirūpintų jų mažyliu, arti nebuvo. Karštis laikėsi, ir po dviejų parų berniukas mirė.

Maliarija kasmet pražudo beveik milijoną vaikų, tokių kaip Karlitas. Rytų Afrikos kaimuose maliariniai uodai per mėnesį vaikui įgelia vidutiniškai 50—80 kartų. Tie uodai plinta į vis naujas teritorijas, o antimaliariniai vaistai darosi nebe tokie veiksmingi. Kas metai ūmine maliarija suserga apie 300 milijonų žmonių.

Kenetas, trisdešimtmetis San Francisko (Kalifornijos valstija, JAV) gyventojas, pirmą kartą į gydytoją kreipėsi 1980-aisiais. Jis viduriavo, jautė nuovargį. Po metų vyras jau buvo miręs. Kad ir kaip medikai kovojo dėl jo gyvybės, ligonis ėjo vis menkyn, ir galiausiai jį įveikė plaučių uždegimas.

Po poros metų už 16000 kilometrų nuo San Francisko, Tanzanijos šiaurėje, panašius simptomus pajuto viena jauna moteris. Per kelias savaites ji taip nusilpo, jog nebepajėgė vaikščioti, ir netrukus mirė. Kaimiečiai keistąją negalią pavadino „Džulianos liga“, nes tą moterį bei kelias kitas greičiausiai užkrėtė vyras, pardavinėjęs audinį su užrašu „Džuliana“.

Tiek Kenetą, tiek moterį iš Tanzanijos pakirto ta pati liga — AIDS. Devintojo dešimtmečio pradžioje atrodė, kad medicina nugalėjo pavojingiausias infekcijas, tačiau tuomet žmoniją ištiko ši nauja rykštė. Jau po poros dešimtmečių aukų skaičiumi AIDS galėjo varžytis su XIV amžiuje Euraziją nusiaubusiu maru, kurio Europa niekada nepamirš.

 Juodoji mirtis

Maras, pavadintas juodąja mirtimi, prasidėjo 1347-aisiais. * Į Sicilijos salą jį atgabeno laivas, atplaukęs iš Krymo ir prisišvartavęs Mesinos uoste. Netrukus epidemija apėmė visą Italiją.

Kitais metais Anjolas di Tura iš Sienos aprašė negandą, ištikusią jo gimtąjį miestą: „Sienoje žmonės pradėjo mirti gegužę. Liga buvo žiauri ir siaubinga. Aukų kančios trukdavo neilgai. Žmonės krito šimtais — dieną naktį.“ Toliau jis tęsė: „Pats palaidojau savo penkis vaikus, kaip, beje, ir daugelis kitų. Niekas neverkė, nes beveik kiekvienas tikėjosi mirties. Su gyvenimu atsisveikino tiek daug nelaimingųjų, jog visi manė, kad atėjo pasaulio pabaiga.“

Pasak istorikų, maras per ketverius metus išplito po visą Europą ir nusinešė į kapus 20—30 milijonų gyvybių — beveik trečdalį žemyno gyventojų. Net tolimoji Islandija buvo nusiaubta. Neganda pasiekė ir Tolimuosius Rytus — sakoma, jog dėl maro ir bado Kinijos gyventojų sumažėjo  nuo 123 milijonų XIII amžiaus pradžioje iki 65 milijonų XIV šimtmetyje.

Jokia ankstesnė epidemija, karas ar badas nepareikalavo tokios daugybės aukų. „Istorijoje šiai nelaimei nebuvo lygių, — rašoma knygoje Man and Microbes. — Ji pražudė 25—50 procentų Europos, Šiaurės Afrikos ir kai kurių Azijos kraštų gyventojų.“

Juodosios mirties išvengti pavyko tik Amerikai, nes ji buvo toli nuo likusio pasaulio. Bet netrukus ta izoliacija baigėsi — laivai įveikė vandenyną. Tad XVI amžiuje Naująjį pasaulį nuniokojo daug pražūtingesnių už marą epidemijų banga.

Raupai parklupdo Ameriką

Kai 1492 metais Kolumbas išsilaipino Vest Indijoje, tenykščiai jam pasirodė esą ‘malonios išvaizdos, gražių veido bruožų, vidutinio ūgio ir raumeningi’. Vis dėlto sveika išvaizda buvo apgaulinga — jie neturėjo imuniteto Senojo pasaulio ligoms.

1518-aisiais Espanjolos saloje kilo raupų epidemija. Čiabuviai niekada nebuvo sirgę šia liga, tad pasekmės buvo tragiškos. Vieno ispano liudininko paskaičiavimais, saloje teišgyveno koks tūkstantis žmonių. Greitai epidemija persimetė į Meksiką ir Peru — padariniai buvo panašūs.

Po šimtmečio anglų kolonistai, pasiekę Masačusetso apylinkes Šiaurės Amerikoje, pamatė, jog teritorijoje beveik nėra žmonių. „Bemaž visus juos į kapus nuvarė raupai“, — rašė kolonistų vadas Džonas Vintropas.

Paskui įsišėlo kitos infekcijos. Kaip teigiama vienoje knygoje, per šimtmetį po Kolumbo atvykimo įvežtos ligos pražudė 90 procentų Naujojo pasaulio gyventojų. Iš 30 milijonų Meksikos indėnų beliko 3 milijonai, o iš 8 milijonų Peru — vienas milijonas. Be abejo, Amerikos indėnai nebuvo vienintelės raupų aukos. „Per visą istoriją raupai pasiglemžė šimtus milijonų gyvybių — kur kas daugiau nei maras... bei visi XX amžiaus karai drauge paėmus“, — tvirtinama knygoje Scourge—The Once and Future Threat of Smallpox.

Kova tęsiasi

Mūsų laikais gąsdinančios maro ir raupų epidemijos tėra lyg tolimas aidas. XX amžiuje žmonija įveikė daugybę infekcinių ligų. Ypač daug pasiekta išsivysčiusiuose kraštuose. Gydytojai nustatė daugumos ligų sukėlėjus, atrado, kaip jas  gydyti. (Žiūrėkite rėmelį.) Rodės, naujomis vakcinomis bei antibiotikais bus įveiktos net sunkiausios ligos.

Deja, kaip sako buvęs JAV nacionalinio alergijos ir infekcinių ligų instituto direktorius dr. Ričardas Krauzė, „epidemijos tokios pat neišvengiamos kaip mirtis ir mokesčiai“. Tuberkuliozė ir maliarija neišnyko. O ir AIDS pandemija grėsmingai primena, jog užkrečiamosios ligos tebekamuoja pasaulį. „Infekcinės ligos tebėra pagrindinė mirties priežastis ir bus dar ilgai“, — rašoma knygoje Man and Microbes.

Kai kurie gydytojai baiminasi, jog, nepaisant progreso, paskutinių dešimtmečių laimėjimai kovoje su ligomis tikriausiai laikini. „Infekcinių ligų keliamas pavojus ne tik kad neišnyko — dar sustiprėjo“, — įspėja epidemiologas Robertas Šopas. Kodėl? Išsiaiškinsime kitame straipsnyje.

[Išnaša]

[Anotacija 5 puslapyje]

Jau po poros dešimtmečių aukų skaičiumi AIDS galėjo varžytis su XIV amžiuje Euraziją nusiaubusiu maru

[Rėmelis/iliustracijos 6 puslapyje]

Prietarai ir žinios

Kada XIV amžiuje maras grėsė popiežiaus namiškiams Avinjone, gydytojas paaiškino, jog ligą sukėlė trijų planetų — Saturno, Jupiterio ir Marso — sąjunga Vandenio ženkle.

Po maždaug keturių šimtmečių Džordžas Vašingtonas atgulė lovon dėl gerklės uždegimo. Trys gerbiami gydytojai infekciją gydė nuleisdami du litrus kraujo. Praslinkus kelioms valandoms ligonis mirė. Kraujo nuleidimas buvo įprasta procedūra, taikyta 2500 metų — nuo Hipokrato laikų iki pat XIX amžiaus vidurio.

Nors prietarai ir tradicijos lėtino medicinos pažangą, mokslui atsidavę gydytojai uoliai stengėsi nustatyti infekcinių ligų priežastis ir rasti vaistus. Štai keli svarbūs laimėjimai.

▪ Raupai. Vakciną nuo jų 1798-aisiais atrado Edvardas Dženeris. XX amžiuje skiepai padėjo išvengti ir tokių ligų kaip poliomielitas, geltonasis drugys, tymai, raudonukė.

▪ Tuberkuliozė. 1882-aisiais Robertas Kochas atrado TBC sukeliančią bakteriją ir sukūrė testą ligai nustatyti. Po maždaug 60 metų buvo atrastas antibiotikas streptomicinas, veiksmingas gydant tuberkuliozę. Be to, jis veikia ir buboninio maro sukėlėją.

▪ Maliarija. Nuo XVII amžiaus chininas, gaunamas iš chininmedžio žievės, išgelbėjo gyvybę milijonams maliarija susirgusių žmonių. 1897-aisiais Ronaldas Rosas nustatė, kad maliariją platina Anopheles genties uodai. Todėl atogrąžų kraštuose šiuos vabzdžius imta naikinti.

[Iliustracijos]

Zodiako piešinys (viršuje) ir kraujo nuleidimas

[Šaltinio nuoroda]

Abu: Biblioteca Histórica „Marqués de Valdecilla“

[Iliustracijos 3 puslapyje]

Kasmet nuo atsinaujinančių tuberkuliozės formų miršta apie du milijonus žmonių

[Šaltinių nuorodos]

Rentgeno nuotrauka: New Jersey Medical School-National Tuberculosis Center; vyras: Photo: WHO/Thierry Falise

[Iliustracija 4 puslapyje]

Vokiečių graviūroje, datuojamoje maždaug 1500 metais, pavaizduotas gydytojas su kauke, apsaugančia nuo maro užkrato. Jos snape įdėta kvepalų

[Šaltinio nuoroda]

Godo-Foto

[Iliustracija 4 puslapyje]

Buboninį marą sukeliančios bakterijos

[Šaltinio nuoroda]

© Gary Gaugler/Visuals Unlimited