Stebime pasaulį

Transporto kamščių fenomenas

Ar kada pagalvojote, kodėl kurį laiką lėtai šliaužęs transporto kamštyje staiga vėl imate važiuoti įprastu greičiu taip ir nepamatęs, dėl ko jis susidarė? „Pastebėta, kad eismas kartais sulėtėja, net kai nėra jokios avarijos ir kelio danga lygi, — pažymi laikraštis The Wall Street Journal. — Su automobilių eismu yra panašiai kaip su dujų molekulių judėjimu.“ Netgi trumpam greitį pamažinus vienam vairuotojui, susidaro tarsi atbulinė „slėgio banga“, kuri verčia pristabdyti ir iš paskos važiuojančias mašinas.  „Remiantis vienu paskaičiavimu, trys ketvirtadaliai transporto kamščių susidaro be regimos priežasties, — rašo laikraštis. — Paprastai kaltas būna koks trumpalaikis trukdis, kurio poveikis jaučiamas dar kelias valandas.“ Jeigu miestas palyginti tuščias, galbūt verčiau pasukti kitu keliu. Bet jei gatvės perpildytos, o ištrūkti iš spūsties bando ir kiti, „rasti laisvą kelią šansų ne daugiau kaip pasirinkti greičiausiai slenkančią eilę prie kasos savitarnos parduotuvėje... Iš tikrųjų ramesniems vairuotojams sekasi geriau nei karštligiškai ieškantiems laisvesnio kelio“.

Prie nikotino greit priprantama

„Paaugliui kartais pakanka pirmojo dūmo, kad pradėtų rūkyti, — praneša Kanados laikraštis National Post. — Šis netikėtas atradimas paneigė vyraujančią nuomonę, jog žalingas potraukis prie nikotino atsiranda palaipsniui, tik po kelerių metų intensyvaus rūkymo.“ Laikraštyje rašoma, jog maždaug šešerius metus stebėję 1200 paauglių tyrinėtojai nustatė, kad „fizinis [nikotino] poreikis yra daug stipresnis už bendraamžių įtaką — net rūkantiems tik retsykiais“. Tyrimo duomenimis, „daugelis jaunuolių tampa priklausomi nuo nikotino kur kas anksčiau nei įpranta užtraukti dūmą kasdien“. Specialistai sako, jog prieš rūkymą rengiamos kampanijos turėtų ne tik padėti jaunuoliams pasipriešinti spaudimui rūkyti, bet ir pagelbėti rūkantiesiems įveikti priklausomybę.

Ar įmanoma būti per švariam?

Daug kam patinka vakare neskubant pasimėgauti karštu dušu arba vonia. Tačiau, kaip perspėja Australijos laikraštis The Daily Telegraph, „skrupulingai prausiantis galima labai pakenkti odai. Žmonės prausiasi po dušu per dažnai ir per ilgai, be to, vartoja odai netinkamas chemines priemones“. Dermatologė dr. Megan Endrius aiškina: „Kiekvienam malonu būti pedantiškai švariam, bet iš tikrųjų tai nesveika odai... Žmonės jaučiasi gerai, bet daro sau žalą.“ Kodėl? Pernelyg kruopščiai prausiantis „nuo odos nuplaunami natūralūs riebalai, naikinamas apsauginis barjeras — mikroorganizmai. Tad joje, didžiausiame žmogaus organe, gali atsirasti įtrūkimų bei pažeidimų“. Kaip pažymima laikraštyje, „ypač tai reikia prisiminti“ sausais žiemos orais. Dermatologė pataria po dušu lįsti ne dažniau kaip kartą per dieną ir tik trumpam.

Pragaištingas patarimas

„Iki praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio dauguma kaimų gyventojų Bangladeše bei Vakarų Bengalijos valstijoje [Indija] vandenį semdavo iš negilių šulinių, tvenkinių arba upių ir nuolat kentėdavo nuo choleros, dizenterijos bei kitų ligų, kuriomis užsikrečiama per vandenį, — rašoma laikraštyje The Guardian Weekly. — Paskui, kad žmonės apsirūpintų švariu, be užkratų vandeniu, JT patarė labai akytoje ir pralaidžioje vandeningoje uolienoje daryti gilius gręžinius ir įleisti į juos vamzdžius.“ Per 20 milijonų tokių šulinių buvo iškasta Bangladeše, Vietname, Laose, Birmoje (dabar Mianmaras), Tailande, Nepale, Kinijoje, Pakistane, Kambodžoje bei Vakarų Bengalijos valstijoje (Indija). Tačiau daugelis gręžinių pasiekė gilumoje esančias nuosėdines uolienas, kuriose yra arseno. Juo apsinuodijo tiek daug žmonių, kad Pasaulinė sveikatos organizacija tai pavadino „didžiausiu masiniu apsinuodijimu žmonijos istorijoje“. Pastaruosius du dešimtmečius užterštą vandenį geria apie 150 milijonų gyventojų. Vien Bangladeše užregistruota 15000 stipraus apsinuodijimo atvejų. Vietinės organizacijos, vyriausybės ir JT svarsto, ką daryti, bet veiksmingos strategijos dar nerasta.

Jei vaikas užsimena apie savižudybę

„Aštuoniasdešimt procentų vaikų, kurie nusižudo ar bando nusižudyti, apie tai žodžiu arba raštu būna užsiminę prieš keletą dienų ar mėnesių“, — praneša Meksiko laikraštis Milenio. Pagrindinės priežastys, dėl kurių nepilnamečiai praranda norą gyventi, yra blogas elgesys su jais (fizinis, emocinis arba žodinis), seksualinis išnaudojimas, iširusi šeima bei mokykloje patiriamos problemos. Pasak Meksikos Socialinės apsaugos instituto psichiatrijos specialisto Hosė Luiso Baskeso, mirtis, demonstruojama televizijos laidose, filmuose, vaizdo žaidimuose bei knygose, tampa tokia kasdienybe, kad susiformuoja klaidinga vaikų samprata apie gyvenimo vertę. Psichiatras priduria, jog iš 100 aštuonerių—dešimties metų vaikų 15 galvoja apie savižudybę, o iš jų 5 procentai nusižudo. Laikraštis pataria užuominų apie savižudybę nelaikyti vien grasinimu ar bandymu atkreipti į save dėmesį, bet rimtai susirūpinti. Jame priduriama: „Tėvai turėtų skirti vaikams laiko, su jais žaisti, niekada neprarasti ryšio ir visada rodyti meilę.“

Niršti žalinga jums patiems

Anot Paduvos (Italija) universiteto psichologijos dėstytojos Valentinos d’Urso, „mūsų visuomenėje pykčio vis daugiau, tačiau jis kenkia organizmui“. Įsitempia raumenys, ima tankiau plakti širdis, padažnėja kvėpavimas, taigi patiriame stresą. Be to, pyktis aptemdo protą ir mažiau gebame kontroliuoti savo veiksmus. „Visada stenkitės įžvelgti aplinkybes, kurios galėtų sukelti pyktį... Tuoj pat ramiai pasakykime: ‘Aš nepasiduosiu’, ir gyvensime geriau“, — pataria D’Urso.

Gydytojai ir stresas

Laikraštyje The Vancouver Sun rašoma, jog neseniai Kanados medikų asociacija, visoje šalyje apklaususi 2251 šios srities specialistą, „nustatė, kad 45,7 procento gydytojų išsekę. Tai pasireiškia abejingumu, cinizmu ir įsitikinimu, jog nesugeba tinkamai dirbti“. Pasak dr. Polio Farnano, Britų Kolumbijos pagalbos gydytojams programos koordinatoriaus, daugeliui medikų stresą sukelia tai, kad sunku rasti, kas juos pakeistų per atostogas, taip pat pernelyg dažni kvietimai pas ligonius, gausybė popierizmo. Dr. Farnanas pervargusius gydytojus skatina gyventi nuosaikiai — skirti laiko šeimai ir užsiimti veikla, teikiančia emocinį bei dvasinį pasitenkinimą.