Viešnagė stiklo saloje

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ITALIJOJE

KROSNIS tvoskia karščiu. Į lydalo išleidimo angą jos šone meistras kiša stiklo pučiamąjį vamzdelį. Ištrauktas masės gumulėlis it vakaro saulė blizga. Tarp krosnies ir vamzdelio nusidriekia plonytis oranžinis siūlas. Čia jis švysteli, čia jau dingęs. Meistras pavolioja gumulėlį ant metalinio stalo ir iš kamuoliuko padaro cilindrą. Per vamzdelį vienu kvėptelėjimu jį išpučia, paskui vėl pavolioja, iškėlęs apžiūri ir sviedžia atgal į ugnį.

Pamatyti visa tai atplaukėme į stiklo dirbiniais garsėjančią Venecijos lagūnos salelę — Muraną. Stiklininkystės tradicijos šiame regione puoselėjamos jau daugiau kaip tūkstantmetį. Antai gretimoje Torčelo saloje stiklo dirbtuvių liekanos priskiriamos VII amžiui. O seniausias amato „pėdsakas“ pačiame Venecijos mieste yra 982-ųjų metų dokumentas, patvirtintas liudininko — „stiklapūčio Domeniko“.

1224-aisiais Venecijos stiklininkai jau buvo įsteigę profesinę sąjungą. 1291-aisiais Didžioji Venecijos taryba pareikalavo iškelti stiklo lydymo krosnis už miesto — galbūt saugumo sumetimais. Daug jų atsidūrė Murane, tiktai koks kilometras per lagūną. Čia jų esama iki šiolei.

Kuo ypatingas Venecijos stiklas?

Stiklininkystės amatas nuo seno paplitęs įvairiuose pasaulio kraštuose, tad kuo ypatingas Murano, arba Venecijos, stiklas? Čionykščiams pavyko savo meną labai ištobulinti, ir tikriausiai todėl, kad Venecija vis palaikė ryšius su kitais stiklininkystės tradicijas puoselėjančiais regionais: Egiptu, Finikija, Sirija, bizantiniu Korintu. Iš tikrųjų seniausi žinomi Venecijos metodai bei patys dirbiniai — gan rytietiški. O joks kitas Europos amatų centras Muranui meistriškumu neprilygo.

 XIII ir XIV amžiuje Venecija buvo „vienintelis [Europos] meninės stiklininkystės židinys“, — rašoma knygoje Glass in Murano. Savo gaminius eksportuodavo toli, net į rytines Viduržemio jūros pakrantes ir Šiaurės Europą. 1399 metais Anglijos karalius Ričardas II leido stiklo dirbiniais prekiauti dviem Londono uoste prisišvartavusioms Venecijos galeroms. Tuo tarpu Venecijos stiklą jau buvo pamėgę ir prancūzų didikai. Ilgainiui Muranas išgarsėjo daug kuo: veidrodžiais, šviestuvais, spalvoto stiklo indais, aukso ir emalio puošmenomis, krištolu, brangakmenių imitacijomis, taurėmis su įmantriomis kojelėmis, dailiai išdekoruotais dirbiniais.

Saugodama amato paslaptis Venecija rūpinosi, kad neatsirastų rimtų konkurentų. Dar XIII amžiuje stiklapūčiams uždraudė kitur išsikraustyti. Imtasi vis griežtesnių apsaugos priemonių. Stiklininkais ir pameistriais dirbti leido tiktai pilnateisiams piliečiams. O vienu tarpu elgėsi šitaip: jei kokį pasprukusį amatininką sučiupdavo, tai uždėdavo dideles baudas ir surakintomis kojomis pasiųsdavo penkerius metus irkluoti galeros.

Šiaip ar taip, stiklapūčiai, nelegaliai pasklidę po Italiją ir Europą, pradėjo konkuruoti su Muranu — tais pačiais metodais darė tokius pačius dirbinius. Jų stiklą imta vadinti à la façon de Venise, tai yra Venecijos stiliumi. Dažniausiai neįmanoma atskirti, ar čia Murano, ar jų darbas.

Meistriškumo viršūnę Venecija pasiekė XV ir XVI amžiuje. Savo plačiu asortimentu, kaip antai: netikėtų formų plonasieniu krištolu, spalvotais emaliais, balsvuoju lattimo (pieniniu stiklu) bei retičela (tinkliniu stiklu), Muranas dominavo rinkoje ir puošė karalių stalus.

Anuomet, pasak vienos stiklininkystės istorikės, „smalsus keliautojas atvykęs į lagūną nepraleisdavo progos pamatyti pleškančių krosnių“. Mes irgi nenorime praleisti galimybės. Tad šįryt sėdame į Didžiuoju kanalu kursuojantį motorlaivį ir plaukiame pasižvalgyti po Muraną. Drauge kviečiame ir jus.

Krosnys ir dirbinių galerijos

Išlipusius pirmoje Murano stotelėje mus tuojau nukreipia į artimiausias stiklo dirbtuves, kur galime nemokamai pasižiūrėti, kaip darbuojasi stiklapūčiai. Štai vienas meistras išpučia stiklo burbulą ir pakibusį ant vamzdelio galo švytuoja, kol ištįsta. Paskui čiumpa žirkles, pincetą ir įgudusiais judesiais visaip timpčioja, karpo, gnaibo. Išryškėja galva, kojos, uodega. Beformė masė virsta šuoliuojančiu žirgu.

Išėję iš pirmųjų dirbtuvių, žingsniuojame palei ramų stiklininkų kanalą, Rio dei vetrai. Kaip Venecijoje ir įprasta, čia tik pėstieji bei vandens transportas. Dabar pamatome, kiek daug Murane dirbtuvių ir galerijų. Vienur siūlo dailių, itin kokybiškų dirbinių, kuriems sukurti reikėjo įgūdžių ir  kruopštumo, — tai arbatos servizai, lempų gaubtai, impozantiškos stiklo figūros. Kitur pardavinėja pigesnius daiktelius: karolius, vazas, įvairiaspalvius prespapjė. Gražu, o be to, viskas rankų darbo.

Ir pats gamybos procesas įdomus — negalime atsižiūrėti. Murano stiklą sudaro 70% smėlio ir 30% kalcinuotosios sodos, klinties, kalio bei natrio salietros, arseno. Tokia įkrova visiškai suskystėja 1400°C, sukietėja maždaug 500°C temperatūroje. Tarpinės būsenos stiklas esti minkštas, plastiškas. Taigi norint jį išpūsti ar kaip kitaip supavidalinti, reikia vis pakaitinti ugnyje, kad suminkštėtų. Meistras sėdi ant suolo, o abipus jo — horizontalūs rėmai, ant kurių laiko ir sukioja stiklo pūtimo vamzdelį. Viena ranka suka, kita pavidalina stiklo lydalą kokiu nors įrankiu ar ypač atsparia karščiui vandenyje išmirkusia forma iš kriaušės medžio.

Antai kitas meistras įpučia lydalą į briaunotą formą, tada pameistrys vieną burbulo šoną nupjauna. Sukant pūtimo vamzdelį aplink ašį, burbulas išsiskleidžia kaip gėlės žiedas. Dar pakaitinus, padailinus, suformavus rantytą apvadą, išeina lelijos pavidalo šviestuvo gaubtas.

Jei meistras nori skaidrų stiklo lydalą nuspalvinti, įberia tirpių dažų. O gėlių ornamentą kuria vadinamuoju murinos metodu — į stiklo ruošinio masę įterpia griežinėlių, gautų supjausčius spalvotais dryžiais išmargintas stiklo lazdeles. Daro štai kaip: cilindro formos lydalą pavolioja per stiklo lazdeles arba griežinėlius, suguldytus ant metalinio padėklo, ir, jiems prilipus, vėl kiša į krosnį. Kai tie įvairiaspalviai, raibi ar spirališki intarpai susilydo su mase, meistras jau gali išpūsti vazą, lempą ar šiaip kokią norimą formą. Storasieniai, kelių sluoksnių spalvoto ar skaidraus stiklo indai daromi panardinant ruošinį į skirtingas lydymo vonias.

Taip, kiekvienas dirbinys turi savo istoriją, kiekvienas įkūnija vis kitokią technologiją. Puoselėjantys amžių senumo tradicijas Murano stiklininkai smėlį ugnyje išties sugeba paversti žvilgančiom grožybėm.

[Iliustracija 16 puslapyje]

Rio dei vetrai, Muranas, Italija

[Iliustracija 17 puslapyje]

XV amžiaus Barovierų taurė

[Iliustracija 17 puslapyje]

XVI amžiaus deimantine adata graviruota taurė

[Iliustracijos 18 puslapyje]

1. Stiklo lydalo išleidimo anga

2. Meistras pavidalina stiklo masę

3. Stiklas dar pakaitinamas, kad suminkštėtų

4. Paėmęs pincetą ir žirkles meistras prilipdo žirgui kojas

5. Gatavas dirbinys

[Šaltinio nuoroda]

Photos courtesy http://philip.greenspun.com