Kai niekas nebejaus vienatvės

PRADŽIOS 2:18 (Brb) rašoma, jog sukūręs pirmąjį žmogų „Viešpats Dievas tarė: ‘Negerai žmogui būti vienam. Aš padarysiu jam tinkamą padėjėją.’“ Vadinasi, žmonės sukurti taip, kad būtų kartu ir remtų vienas kitą.

Bet geriausias mūsų draugas — Jehova Dievas. Apaštalas Paulius pripažįsta, kad Jehova — „gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte“. (2 Korintiečiams 1:3, 4) Jehova užjaučia kenčiančius savo tarnus, nes yra atjautos Dievas. „Jis mūsų prigimtį žino, atsimena, kad esame dulkės.“ (Psalmyno 103:14, Brb) Argi tai nepatraukia prie Dievo Jehovos, ar nesate dėkingas už jo meilingą, švelnų dėmesingumą bei supratingumą?

Jehova sustiprina vienišuosius

Senovėje daugelis Dievo tarnų irgi kartais dėl tam tikrų aplinkybių jausdavosi vieniši. Tuomet juos paremdavo ir paguosdavo Jehova. Vienas pavyzdys — Jeremijas, dar visai jaunas pašauktas būti pranašu. Iš visų 40 vyrų, rašiusių Bibliją, jis apie savo išgyvenimus, regis, kalbėjo daugiausiai. Gavęs iš Dievo pirmąją užduotį, Jeremijas jautėsi tam netinkamas, jam trūko drąsos. (Jeremijo 1:6) Jis turėjo visiškai pasikliauti Jehova. Ir iš tikrųjų Jehova buvo su juo „tarsi galingas gynėjas“. (Jeremijo 1:18, 19; 20:11)

 Kokiais 300 metų anksčiau, nei gyveno Jeremijas, karalienė Jezabelė, išgirdusi, jog išžudyti Baalo pranašai, prisiekė padarysianti galą Jehovos tarnui Elijui. Šis pabėgo į Horebą Sinajaus pusiasalyje (maždaug už 450 kilometrų). Ten, jam prisiglaudus nakčiai oloje, Jehova Dievas paklausė: „Ką čia veiki, Elijau?“ Elijas paaiškino, kad visame Izraelyje Jehovą begarbina tik jis, vienintelis likęs iš uolių pranašų. Jehova patikino, kad taip nėra. Su juo — pats Jehova ir dar 7000 izraelitų, Elijo tautiečių, nors jam ir nepažįstamų. Dievas paguodė savo tarną ir atgaivino jo tikėjimą. Tie žodžiai palietė Elijo širdį, padrąsino nepasiduoti ir atlikti pavedimą. (1 Karalių 19:4, 9-12, 15-18) Jei kartais jaučiamės vieniši ir niekam verti kaip Elijas, irgi galime melsti, kad Jehova mus sustiprintų. Taip pat paguodžiamai su Dievo ištikimaisiais gali kalbėti krikščionių vyresnieji, — padėti jiems suvokti, kad yra svarbūs Dievui — jo bendradarbiai. (1 Tesalonikiečiams 5:14)

Iš šių ir kitų pavyzdžių galime suprasti, kad Jehova visad pasiruošęs paremti ir meilingai paguosti tuos, kurie jaučiasi vieniši. Taip, „Viešpats — priebėga prispaustiesiems, priebėga nelaimės metu“. (Psalmyno 9:9, Brb; 46:2 [46:1, Brb]; Nahumo 1:7)

Jėzus Kristus — atjautus ir gailestingas

Jėzus Kristus irgi traukia mus tokiomis kaip Jehovos savybėmis. Lukas aprašo, kaip Jėzus reagavo netikėtai sutikęs laidotuvių eiseną Naino mieste: „Nešė numirėlį — vienturtį našlės sūnų... Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir jis tarė: ‘Neverk!’  Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. O jis prabilo: ‘Jaunuoli, sakau tau: kelkis!’ Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai.“ (Luko 7:12-15) Jėzų labai sujaudino tai, ką pamatė. Jis buvo gailestingas. Tik įsivaizduokite, kokia laiminga pasijuto vienatvės prislėgta našlė, kai Jėzus jai atidavė sūnų! Ji nebebuvo vieniša.

Neabejokime, kad Jėzus ‘atjaučia mūsų silpnybes’. Jis tikrai supranta vienišus dorus žmones. Iš tiesų per jį galime ‘patirti gailestingumą ir rasti malonę gauti pagalbą deramu laiku’. (Hebrajams 4:15, 16) Sekdami Jėzaus pavyzdžiu galime ugdytis užuojautą tiems, kurie sielvartauja, liūdi ar jaučiasi vieniši. Padėdami kitiems tikriausiai ir patys jausimės geriau. Bet yra ir kitas šaltinis, iš kurio vienatvėje galime semtis paguodos.

Jehovos Žodis padeda įveikti vienatvę

Daugelis pripažįsta ‘Raštų paguoda turį vilties’. Dievo Žodyje yra daugybė patarimų, padedančių įveikti vienatvę. (Romiečiams 15:4; Psalmyno 32:8) Pavyzdžiui, jame perspėjama „nemanyti apie save geriau negu dera manyti“. (Romiečiams 12:3) Taigi gali reikėti pakeisti mąstyseną. Jei būsime nuolankūs bei kuklūs — pripažinsime savo ribotumus — mūsų lūkesčiai bus nuosaikūs, pagrįsti. Taip pat Dievo Žodyje patariama ugdytis nuoširdų domėjimąsi kitais. (Filipiečiams 2:4) Jei duosite, jums bus atlyginta tuo pačiu. Draugiškumas padeda užpildyti tuštumą ir gyventi prasmingai.

Biblija mus, krikščionis, skatina ‘neapleisti savųjų susirinkimo’. (Hebrajams 10:24, 25, Brb) Todėl užsiimkime naudinga veikla — reguliariai lankykime Jehovos liudytojų sueigas. Be abejo, tai padės palaikyti dvasinę, emocinę bei fizinę sveikatą. Gerosios naujienos apie Dievo Karalystę skelbimas — irgi puikus būdas užpildyti gyvenimą prasminga veikla. Tai padeda nukreipti mintis derama linkme, sustiprinti tikėjimą ir išsaugoti viltį. (Efeziečiams 6:14-17)

Artinkitės prie Jehovos malda. Dovydas ragino: „Pavesk savo rūpesčius Viešpačiui, ir jis tave palaikys.“ (Psalmyno 55:23) Gilindamasis į Dievo Žodį jausitės laimingas. (Psalmyno 1:1-3) Jei slegia vienatvė, mąstykite, kaip Jehova meilingai mumis rūpinasi — tuo patikina jo Žodis. Psalmininkas rašė: „Parblokštas guliu dulkėse, tad atgaivink mane, kaip esi pažadėjęs.“ (Psalmyno 119:25)

Kai niekas nesakys: „Esu vienišas“

Jehova Dievas pažadėjo, kad naujajame pasaulyje nebeslėgs rūpesčiai, nusivylimas bei kitokie blogi jausmai. Biblijoje sakoma: „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“ (Apreiškimo 21:4) Pamiršime visas dabar patiriamas fizines, psichines bei emocines kančias.

Visoje žemėje gyvens draugiški žmonės — jie praturtins mūsų gyvenimą. Jehova per dangiškąją Jėzaus Kristaus Karalystę mumis rūpinsis ir daugiau niekad nebesijausime vieniši. Žemės rojuje jis mums numatęs daug naujų, nuostabių dalykų. Netrukus ateis diena, kai niekada nebesakysime: „Jaučiuosi vienišas.“

 [Iliustracija 8, 9 puslapiuose]

Turėdami Jehovos paramą net vieni nesijausime vieniši

[Iliustracijos 10 puslapyje]

Ko moko Biblijos pasakojimai apie Jeremiją bei Eliją?