Londono Taueris — neramios praeities paminklas

ĮRAŠO KALBA

Londono Taueris — neramios praeities paminklas

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO BRITANIJOJE

RYTŲ Londone ant Temzės kranto iškilęs vienas žinomiausių pasaulyje paminklų — Londono Taueris. Ši didžiulė tvirtovė, rūmai bei kalėjimas permainingoje Anglijos istorijoje beveik tūkstantį metų vaidino itin svarbų vaidmenį. Pro Tauerio vartus įeidavo karaliai, karalienės, dvariškiai, dvasininkai, politikai, teisėjai — vieni, kad išeitų triumfuodami, kiti — kad padėtų galvas. Kam Taueris buvo pastatytas ir kokios jame vykusios žmogiškosios dramos kūrė Anglijos istoriją?

Karališkoji tvirtovė

Normandijos kunigaikštis Viljamas, 1066-aisiais įsiveržęs į Angliją, pristatė pilių, kad įbaugintų priešiškai nusiteikusius anglosaksus. Tvirčiausia iškilo Londone. Sienomis apjuosto senovės romėnų miesto pietrytiniame kampe vietoje medinio forto netruko išaugti milžiniškas akmenų statinys — Didysis Taueris. Kone kvadratinė (32 ir 36 metrai) 27 metrų aukščio įspūdinga tvirtovė aplinkiniams gyventojams kėlė baimę. Vėliau, kitam karaliui valdant, statinys buvo nubaltintas ir pradėtas vadinti Baltuoju Taueriu.

Paskesniems karaliams pristačius įvairaus dydžio bokštų ir apjuosus teritoriją dviguba masyvia siena bei giliu grioviu, tvirtovė tapo viena iš sunkiausiai įveikiamų Europoje. Kartais joje prieglobstį rasdavo nuo maištininkų besislapstantys monarchai. Pilietinio karo metu pergalė būdavo tų pusėje, kam atitekdavo Taueris — galios ir valdžios simbolis. Taikesniais laikais nuo tvirtovės prasidėdavo įspūdingos karūnavimo dienos eitynės. Prabangiose menėse gyvenantis karalius su dvariškiais čia savo draugams keldavo ištaigingas puotas. Tačiau karaliaus priešai buvo priimami visai kitaip.

Valstybinis kalėjimas

Turima žinių, kad pirmasis kalinys į Tauerį pateko 1100-aisiais. Tai buvo ne šiaip kalėjimas, o skirtas aukšto rango asmenims. Jame laikyti karus pralaimėję Škotijos bei Prancūzijos karaliai, palankumo netekę ar net tapę išdavikais diduomenės bei bažnyčios atstovai. Kartkartėmis čia vykdytos mirties bausmės, būta ir žmogžudysčių. Taueryje nužudytas Henrikas VI, 12-metis Eduardas V bei jaunesnysis jo brolis.

Kalinius apgyvendindavo, kur būdavo vietos. Vienus izoliuodavo, kitiems leisdavo vaikščioti po teritoriją. Kai kuriuos įkalindavo trumpam, kiti užsibūdavo ilgiau. Pavyzdžiui, Viljamas Penas, vėliau įkūręs Pensilvanijos koloniją Amerikoje, už religinius įsitikinimus kalėjo tik aštuonis mėnesius. Mūšį pralaimėjęs Prancūzijos karaliaus sūnėnas, Orleano kunigaikštis Karolis, kalintas tol, kol sumokėjo didžiulę išpirką, — su pertraukomis 25 metus. Dvariškis, istorikas bei rašytojas seras Valteris Rolis šioje niūrioje aplinkoje 13 metų rašė knygą History of the World (Pasaulio istorija). Paskui buvo laikinai išleistas, bet kiek vėliau jam įvykdė mirties bausmę.

Mirties bausmių daugėja

Reformacijos laikais ėmė sklisti gandas apie tai, kaip žiauriai Taueryje elgiamasi su kaliniais. Henrikas VIII, trokšdamas sulaukti vyriškos lyties paveldėtojo, atsiskyrė nuo Romos katalikų bažnyčios ir griebėsi mirties bausmių tiems, kurie atsisakė pripažinti jį Anglikonų bažnyčios galva. Taip ir nepagimdžiusiai sūnaus antrajai karaliaus žmonai, Anai Bulin, Taueryje nukirsta galva už tariamą išdavystę ir svetimavimą. Drauge nukirsdintas jos brolis ir dar keturi asmenys. Tas pats ištiko Henriko penktąją žmoną Kotryną Hovard. Taueryje buvo įkalinti ir baigė gyvenimą ant ešafoto taip pat daugybė kilmingų karališkosios linijos dvariškių, pretendentų į sostą.

Tapęs karaliumi, Henriko nepilnametis sūnus Eduardas VI, priklausęs Protestantų bažnyčiai, tęsė žiaurias egzekucijas. Mirė neišbuvęs soste nė šešerių metų. Po jo į valdžią atėjo Henriko duktė Marija, uoli Romos katalikė. Ji nedelsdama nukirsdino galvą 16-metei damai Džeinei Grei bei jaunam jos vyrui, nors šie kovoje dėl valdžios buvo tik marionetės. Dabar atėjo eilė atsiskaityti su protestantais. Daug nerimastingų savaičių Taueryje praleido Marijos įseserė Elžbieta. Vėliau, tapusi karaliene, ji sodino į kalėjimą ir baudė mirtimi tuos, kurie atsisakė išsižadėti katalikybės arba priešinosi jos valdžiai.

Iš tūkstančių Taueryje kalėjusių žmonių nuo gėdingos viešos egzekucijos buvo atleistos tik penkios moterys ir du vyrai. Jiems mirties bausmė įvykdyta kalėjimo teritorijoje. Trys iš tų moterų buvo karalienės — Ana Bulin, Kotryna Hovard ir vos devynias dienas valdžiusi Džeinė Grei. Kitiems egzekucija, dažniausiai nukirsdinant galvą, buvo vykdoma ant Tauerio kalvos matant didžiulėms, šėlstančioms minioms. Nukirstą galvą pamaudavo ant smaigo ir pastatydavo ant Londono tilto kaip perspėjimą kitiems, o kūną palaidodavo Taueryje, po koplyčios grindimis. Ilgainiui čia buvo palaidota per 1500 lavonų.

Kartais, kad išgautų prisipažinimą, kalinius kankindavo; tam reikėdavo oficialaus leidimo. Gajus Foksas, per vadinamąjį 1605-ųjų Parako sąmokslą mėginęs susprogdinti karalių ir parlamentą, prieš mirties bausmę buvo paguldytas ant kankinimų suolo ir tempiamas, kad išduotų bendrininkus.

XVII amžiuje Anglija bei Taueris trumpą laiką buvo Oliverio Kromvelio ir parlamentarizmo šalininkų rankose. Sugrįžus į sostą Karoliui II, Taueryje kalinių sumažėjo. 1747-aisiais ant Tauerio kalvos buvo įvykdyta paskutinė mirties bausmė nukirsdinant galvą, bet Taueris ir toliau liko valstybinis kalėjimas. Per Pirmąjį pasaulinį karą jame buvo įkalinta ir sušaudyta 11 vokiečių žvalgybos agentų. Per Antrąjį pasaulinį karą čia trumpam buvo atvežti karo belaisviai, tarp jų asmeninis Hitlerio sekretorius Rudolfas Hesas. Paskutinė mirties bausmė Taueryje įvykdyta 1941-ųjų rugpjūtį — sušaudytas žvalgybos agentas Jozefas Jakobsas.

Sargybiniai jomenai ir karališkosios brangenybės

Nuo pat Tauerio įkūrimo pastatus ir juose esančius kalinius saugojo kalėjimo sargybiniai. Tačiau nuo 1485-ųjų šią tarnybą perėmė specialiai parinkti karališkieji gvardiečiai, vadinami jomenais. Kaliniai tais laikais į Tauerį dažniausiai būdavo atplukdomi valtimi ir įvedami pro Išdavikų vartus. Kaltinamajam grįžtant iš teismo žiūrovai stebėdavo, kaip jį lydintis jomenas laiko kirvį. Ašmenys, nukreipti į kalinį, reikšdavo, jog jis pasmerktas mirti.

Šiais laikais jomenai ne tik tebesaugo Tauerį, bet yra ir puikūs gidai daugybei jo lankytojų. Per ceremonialus jie vilki prašmatnius Tiudorų epochos apdarus — skaisčiai raudonus, auksu puoštus mundurus su balta rauktine apykakle, bet kasdien dėvi tamsiai mėlynas raudonais apvadais karalienės Viktorijos laikų uniformas. Sargybiniai vadinami gerai žinoma pašiepiama pravarde — „jautienos valgytojais“ (angl. beefeaters). Ji, matyt, prilipo badmečiu. Kai Londono gyventojams trūko maisto, jomenai visada gaudavo jautienos davinį; tuo buvo užsitikrinama, kad jie liks ištikimi karaliui.

Vienam jomenui pavesta prižiūrėti Tauerio didžiuosius juodvarnius. Išlikęs prietaras, kad juodvarniams apleidus Tauerį Anglija žlugs, todėl jiems pakerpami sparnai.

Rūmų sargybiniai saugo garsiąsias britų karališkąsias brangenybes; jos pradėtos eksponuoti nuo XVII amžiaus. Karūnas, rutulį bei skeptrus, kuriuos vis dar naudoja karališkoji šeima, puošia neįkainojami brangakmeniai iš suskaldyto Kulinano I — didžiausio pasaulyje aukščiausios kokybės deimanto.

Zoologijos sodas, pinigų kalykla ir arsenalas

XIII amžiaus pradžioje karalius Jonas Taueryje laikė liūtus, bet tikras karališkasis žvėrynas čia įsikūrė tada, kai Jono įpėdinis Henrikas III iš Europos valdovų gavo dovanų tris leopardus, baltąjį lokį ir afrikinį dramblį. Gyvūnai buvo skirti karaliaus bei dvariškių pramogai, tačiau kai virve pririštą lokį paleisdavo į Temzę žvejoti, reginiu galėdavo žavėtis visas Londonas. Metams bėgant čia atsirado dar daugiau egzotiškų gyvūnų, o nuo Elžbietos valdymo laikų žvėryne buvo leista lankytis visuomenei. XIX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje karališkasis žvėrynas buvo uždarytas, o gyvūnai perkelti į Londone, Regento parke, naujai atidarytą zoologijos sodą.

Taueryje daugiau kaip 500 metų veikė pagrindinis karališkosios pinigų kalyklos padalinys. Smarkiausiai darbas virė valdant Henrikui VIII, kai monetos buvo kaldinamos iš sidabro, konfiskuoto iš tuo metu uždarinėjamų vienuolynų. Taip pat Taueryje buvo saugomi svarbūs valstybės bei teisiniai dokumentai, gaminama ir laikoma ginkluotė karaliui bei jo armijai.

Praeities priminimas

Šiandien Londono Taueris — viena iš turistų lankomiausių vietų. Nuo tų senų laikų čia pasikeitę nedaug kas, todėl grįstomis gatvelėmis vaikštinėjant aplink niūrius pilkus bokštus neįmanoma nepagalvoti apie smurtą, kančias ir žmonių tragedijas, kurių liudininkės šimtmečius buvo šios sienos. Ant Tauerio kalvos, toje vietoje, kur būta ešafoto, yra nedidelė plokštė. Ji primena neramią Tauerio praeitį — ‘tragiškas istorijas daugelio kankinių, kurie dėl religinių įsitikinimų, tėvynės arba idealų rizikavo gyvybe ir ją prarado’.

[Iliustracijos 13 puslapyje]

Ana Bulin

Kotryna Hovard

Džeinė Grei

Viljamas Penas

[Šaltinių nuorodos]

Bulin ir Hovard: From the book Heroes of the Reformation, 1904; Grei: From the book The World’s Famous Events; Penas: From the book The Library of Historic Characters and Famous Events, Vol. V, 1895

[Iliustracija 13 puslapyje]

Bokšto kambarys, vėliau tapęs kalėjimo kamera

[Šaltinio nuoroda]

[Iliustracija 14 puslapyje]

Kalėjimo sargybinis jomenas

[Šaltinio nuoroda]

[Iliustracija 15 puslapyje]

Karališkosios brangenybės

[Šaltinio nuoroda]

[Iliustracija 15 puslapyje]

XVI amžiaus moneta, kurioje pavaizduotas Henrikas VIII

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 12 puslapyje]

ATSIBUSKITE!