Markas Polas leidžiasi į Kiniją Didžiuoju šilko keliu

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ITALIJOJE

Prie Venecijos krantinės prisišvartuoja galera, išlipa trys vyrai. Niekas neskuba jų pasitikti. Dvidešimt ketverius metus klajoję svetur, be jokių iškilmių sugrįžo namo. Akį patraukia tik keistoka jų išvaizda. Vilki mongoliškas plono šilko, bet jau nudriskusias mantijas, o jų „šnekta ir manieros tarsi totorių, venecijietiškai kalbėti primiršę“, — aiškinama viename veikale. Tie keliauninkai — Markas Polas su tėvu ir dėde. Laikas — 1295-ieji.

PRISIKLAUSĘ apie Polų kelionę į tolimąją Kiniją, žmonės nežinojo, tikėti tuo ar ne. Štai Markas atsiminimų knygoje, iš pradžių pavadintoje „Pasaulio aprašymas“, vėliau — „Marko Polo kelionės“, pasakoja apie nežinomas civilizacijas, sukaupusias begalę turtų, pertekusias visokio gero, kurio taip geidė Vakarų pirkliai. Knyga smarkiai įaudrino skaitytojų vaizduotę. Vos per 25 metus nuo Marko sugrįžimo nuorašai „prakalbo“ frankų-italų, prancūzų, lotynų kalbomis, Toskanos, Venecijos tarmėmis, galbūt ir vokiškai. Jokia kita knyga viduramžiais neturėjo tokio pasisekimo. Du šimtmečius ją perrašinėjo ranka, o nuo 1477 metų iki pat šiol išspausdino daugybe kalbų. Markas Polas, ko gero, bus žymiausias vakarietis, leidęsis Didžiuoju šilko keliu į Kiniją. Kodėl jis išsiruošė į tokį žygį? Ar galima tikėti viskuo, ką jis pasakoja matęs ar daręs?

Venecijos pirkliai

XIII amžiuje daug Venecijos pirklių įsikūrė Konstantinopolyje (dabar Stambulas) ir praturtėjo. Tarp jų — Nikolò ir Mafeo Polai, Marko tėvas ir dėdė. Apie 1260 metus pardavę ten savo nuosavybę, investavo į brangakmenius ir persikėlė į Mongolų imperijos vakarų chanato sostinę Sarajų prie Volgos upės. Verslas sekėsi ir turtas išaugo dvigubai. Namo grįžti neleido karas, tad jiedu patraukė į rytus, tikriausiai raiti ant žirgų, į didžiulį komercijos centrą, Bucharos miestą, — ten, kur dabar Uzbekija.

Dėl liaudies bruzdėjimo Polai Bucharoje užsilaikė trejus metus. Tada čia užsuko pasiuntiniai, vykstantys pas Mongolijos didįjį chaną Chu Bilajų, kurio valdos driekėsi nuo Korėjos iki Lenkijos, ir kartu pakvietė į  kelią Nikolò ir Mafeo, nes, anot Marko, didysis chanas dar niekada nebuvo matęs „lotynų“ — turbūt pietų Europos gyventojų — ir mielai su jais pasišnekėtų. Ištisus metus keliavę Polai pagaliau įžengė į chano Chu Bilajaus rūmus.

Didysis chanas, Mongolų imperijos įkūrėjo Čingischano vaikaitis, brolius Polus priėmė ir daug klausinėjo apie Vakarus. Paskui davė jiems auksinę lentelę kaip apsaugos raštą kelionei namo ir patikėjo nugabenti laišką popiežiui, kad tas atsiųstų „šimtą išmintingų vyrų, Kristaus įstatymo žinovų, išėjusių septynis mokslus, [Chu Bilajaus] liaudžiai pamokslauti“.

Tuo metu Markas jau buvo gimęs. Pirmąkart tėvą jis pamatė 1269-aisiais, būdamas penkiolikos. Nikolò ir Mafeo grįžę į krikščioniškas valdas sužinojo, kad popiežius Klemensas IV miręs. Laukė, kada išrinks įpėdinį, bet šis tarpuvaldis buvo ilgiausias istorijoje (tęsėsi trejus metus). Po dvejų metų, 1271-aisiais, Polai susiruošė atgal pas didįjį chaną. Drauge pasiėmė ir septyniolikmetį Marką.

Marko kelionė

Ake, Palestinoje, žymus bažnyčios veikėjas Teobaldas Viskontis įdavė nugabenti didžiajam chanui laiškų — savotišką pasiteisinimą, kodėl neįstengta atsiųsti šimto išmintingų vyrų. Pasiekę Mažąją Aziją Polai išgirdo, kad popiežiumi išrinktas pats Viskontis, tad sugrįžo pas jį į Aką. Vietoj šimto išminčių naujasis popiežius, gavęs Grigaliaus X vardą, komandiravo du vienuolius. Suteikė jiems galią įšventinti kunigus ir vyskupus, įdavė reikiamus kredencialus bei dovanų chanui. Būrelis vėl išsiruošė į kelią, tačiau vienuoliai, baimindamiesi tuose rajonuose siaučiančių karų, greit pasuko atgal. Polai kelionę tęsė.

Trise keliavo per kraštus, kur dabar Turkija, Iranas. Ketindami plaukti jūra, nusileido į Persijos įlanką, bet pamatę, kad laivai čia netinkami, „vargani, ... tik virvelėmis suraišioti“, pasirinko sausumos maršrutą. Traukė į šiaurę, paskui į rytus, įveikė bekraštes stepių platybes, galingus kalnynus, žalias plynaukštes, perėjo derlingas Afganistano ir Pamyro ganyklas, pasiekė Kašgarą (šis miestas dabar priklauso Kinijos Sindziango uigūrų autonominiam  rajonui). Paskui senoviniais karavanų keliais, iš pietų aplenkdami Tarimo baseiną ir Gobio dykumą, nusigavo iki Chanbaliko, dabar vadinamo Pekinu. Visa kelionė truko pusketvirtų metų — apsunkino žvarbūs orai ir kažkokia Marko liga.

Pakeliui Markas dar sužino esant tokių įdomybių, kaip antai: kalnas Armėnijoje, ant kurio, sakoma, nusileidęs Nojaus laivas; spėjama trijų karalių kapavietė Persijoje; speigas ir nuolatinė tamsa tolimoje šiaurėje. Marko užuomina apie naftą — pirmoji Vakarų literatūroje. Jis dar paaiškina,  kad mitinė „salamandra“ — tai ne ugniai atspari gyvūno vilna, kaip kad manyta, o mineralas — asbestas, randamas Sindziango uigūrų rajone. Juodų degiųjų akmenų, anglies, Kinijoje esą taip gausu, jog vandenį maudynėms galima kaitinti nors ir kasdien. Visur, kur bekeliautų, Markas įsidėmi, kaip žmonės puošiasi, ką valgo ir geria (pavyzdžiui, mongolai — kumysą, raugintą kumelės pieną), taip pat kokias religines bei magiškas apeigas atlieka, kokiais amatais verčiasi, kuo prekiauja. Popieriniai pinigai, išleisti į apyvartą didžiojo chano valdose, jam irgi yra neregėtas dalykas.

Markas niekada nereiškia savo nuomonės, tik bešališkai pasakoja, ką matęs ar girdėjęs. Mums belieka spėlioti, kaip jis jautėsi, kai užpuolę plėšikai vienus bendrakeleivius nužudė, kitus paėmė į nelaisvę.

Chano Chu Bilajaus patikėtinis?

Anot Marko, septyniolika metų Polai pratarnavę didžiajam chanui Chu Bilajui. Tuo laikotarpiu didysis chanas dažnai siųsdavęs Marką į tolimus imperijos kampelius rinkti žinių. Kurį laiką venecijietis netgi valdęs miestą, dabar vadinamą Jangčou, priklausantį Dziangsu provincijai.

Ar Markas kalba gryną tiesą, nežinia. Mongolai savo pavergtais kinais nepasitikėjo ir imperiją valdyti skirdavo svetimšaliams. Bet kad Markas, neišsilavinęs žmogus, taptų chano vietininku, nelabai tikėtina. Galbūt savo rangą kiek „išpūtė“. Vis dėlto istorikai pripažįsta, kad jis galėjo būti „parankus kokio nors laipsnio įgaliotinis“.

Markui, šiaip ar taip, pavyko raiškiai apibūdinti neapsakomai turtingas metropolijas, neįprastus pagonių papročius — legendomis apipintą, Vakarams nepažįstamą pasaulį. Ar tikrai galėjo egzistuoti tokios didžiulės, turtingesnės už Europą civilizacijos? Tai atrodė neįmanoma.

Didžiojo chano rūmams „neprilygsta jokie kiti, — sakė Markas. — Statinys toks milžiniškas, toks prašmatnus, toks puikus, kad joks žmogus žemėje nepadarytų nuostabesnio“. Sienos buvusios dengtos auksu ir sidabru, auksuotomis drakonų, žvėrių ir paukščių, riterių ir stabų figūromis. Aukštas stogas kaip krištolas žibėjo skaisčiai raudona, geltona, žalia, mėlyna spalva. Įstabiuose parkuose knibždėjo visokių gyvūnų.

Chanbaliko gatvės buvo tokios tiesios ir plačios, kad nuo vienos miesto sienos matėsi kita, — tai ne vingrios viduramžių Europos gatvelės. „Jokiame kitame pasaulio mieste nesukaupta tiek visokiausių brangenybių, retenybių, — pasakoja venecijietis. — Nėra metuose dienos, kad neatvežtų vien jau 1000 vežimų šilko.“

Jangdze, viena ilgiausių pasaulio upių, plaukiojo gausybė laivų. Sindziu uoste, Marko paskaičiavimais, jų turėjo tilpti net 15000.

Vienas iš Marko aprašytų mongolų papročių — mirusių vaikų tuoktuvės. Tarkim,  viena šeima neteko keturmečio ar vyresnio sūnaus, kita — tokio pat amžiaus dukters. Abiejų šeimų galvos galėjo nuspręsti mirusius vaikus sutuokti, sudaryti vedybų sutartį, iškelti didelę puotą. Tokia proga aukodavo maistą, degindavo popierinius vergų, pinigų, namų ūkio reikmenų atvaizdus, — tikėjo, kad „sutuoktiniai“ turėsią juos aname pasaulyje.

Markas žavisi mongolų karo menu, valdymo metodais, religine tolerancija. Štai keletas jų socialinių, ekonominių laimėjimų: varguolių ir ligonių šalpa, ugniagesių ir tvarkdarių tarnyba, grūdų atsarga potvynio nuostoliams atlyginti, veiksminga pašto sistema.

Nors Markas žinojo apie mongolų bandymus užkariauti Japoniją, nesakė pats ten buvęs. Vis dėlto jis pamini, kad aukso Japonijoje taip apstu, jog imperatoriaus rūmai ištisai juo dengti ir grįsti. Iki XVI amžiaus Vakarų literatūroje niekas daugiau apie Japoniją ir neužsiminė, tik Markas.

Šimtmečiais Marko knyga vieni stebėjosi, kiti ją išjuokė. Šiandieną istorikai sako, jog, nepaisant visų netikslumų, tai yra pats puikiausias klestinčios Chu Bilajaus imperijos aprašymas.

Atgal į Veneciją

Iš Kinijos Polai išvyko apie 1292-uosius metus. Markas sako, jog ekspedicija pajudėjo iš miesto, dabar žinomo kaip Čiuandžou, ir per Vietnamą, Malakos pusiasalį, Sumatrą, Šri Lanką, paskui palei Indijos krantus traukė į Persiją. Galutinė kelio atkarpa pro Konstantinopolį atvedė į Veneciją. Dvidešimt ketverius metus pragyvenusius svetur giminaičiai vargiai bepažino. Dabar Markui buvo keturiasdešimt vieneri ar dveji.

Sunku apskaičiuoti, kokį kelią Markas nukeliavo. Vienas rašytojas neseniai leidosi tuo pačiu maršrutu ir vien nuo Irano iki Kinijos sukorė daugiau kaip 10000 kilometrų. Netgi naudojantis šiuolaikiniu transportu tai nemenkas žygdarbis!

Manoma, jog savo knygą 1298 metais Genujos kalėjime Markas padiktavo tokiam Rustičelui. Anot padavimo, vadovaudamas Venecijos galerai Markas jūros mūšyje pateko į genujiečių nelaisvę. Kitas kalinys, prozininkas Rustičelas, įgudęs rašyti prancūzų bei frankų-italų kalbomis, klausydamasis Marko viską ir išguldė raštu.

Markas laisvę atgavo turbūt 1299-aisiais, kai Venecija ir Genuja sudarė taiką. Tada jis grįžo į Veneciją, sukūrė šeimą, išaugino tris dukras. Mirė gimtajame mieste 1324-aisiais, sulaukęs šešiasdešimt devynerių.

Lig šiol abejojama, ar Markas Polas pats tiek patyrė, ar tik perpasakojo, ką nugirdęs iš kitų keliautojų. Šiaip ar taip, mokslininkai pripažįsta „Pasaulio aprašymo“ vertę. „Nei anksčiau, nei paskui nėra buvę, kad vienas asmuo suteiktų Vakarams tokią aibę naujų geografijos žinių“, — tvirtina vienas istorikas. Marko Polo knyga išties liudija apie žmogui būdingą kelionių, neregėtų vaizdų, tolimų kraštų trauką.

[Žemėlapis 24, 25 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Marko kelionė į Kiniją (Prašom žiūrėti patį leidinį)

Po pačią Kiniją (Prašom žiūrėti patį leidinį)

Kelionė namo (Prašom žiūrėti patį leidinį)

ITALIJA

Genuja

Venecija

TURKIJA

Stambulas (Konstantinopolis)

Trabzonas

Akas

(Sarajus)

GRUZIJA

Ararato kalnas

IRANAS (PERSIJA)

Persijos įlanka

AFGANISTANAS

UZBEKIJA

Buchara

PAMYRAS

Kašgaras

TARIMO BASEINAS

GOBIO DYKUMA

MONGOLIJA

(KORĖJA)

KINIJA

Pekinas (Chanbalikas)

Jangčou

Jangdzės upė

Čiuandžou

MIANMARAS

VIETNAMAS

MALAKOS PUSIASALIS

SUMATRA

ŠRI LANKA

INDIJA

[Šaltinio nuoroda]

Žemėlapis: Mountain High Maps® Copyright © 1997 Digital Wisdom, Inc.

[Iliustracija 24 puslapyje]

Venecija

[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]

Ararato kalnas

[Šaltinio nuoroda]

Robert Azzi/Saudi Aramco World/PADIA

[Iliustracija 24 puslapyje]

Mongolė

[Šaltinio nuoroda]

C. Ursillo/Robertstock.com

[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]

Mianmaro valtininkas

[Iliustracija 25 puslapyje]

Didžioji kinų siena

[Iliustracija 25 puslapyje]

Pekinas

[Iliustracija 25 puslapyje]

Vietnamas

[Iliustracija 25 puslapyje]

Indiški prieskoniai

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Kinų raiteliai, chanas Chu Bilajus, Jangdzės upė

[Šaltinių nuorodos]

Raiteliai: Tor Eigeland/Saudi Aramco World/PADIA; chanas Chu Bilajus: Collection of the National Palace Museum, Taiwan; Jangdzės upė: © Chris Stowers/Panos Pictures

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 23 puslapyje]

© Michael S. Yamashita/CORBIS

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 27 puslapyje]

© 1996 Visual Language