Gyvenimui parengė karo meto sunkumai

PAPASAKOJO ERNSTAS KRĖMERIS

„Tai jūsų kambarys.“ Šiais žodžiais mudu su kitu skelbėju buvome sutikti Gabone (Vakarų Afrika). Vietos čia užteko tik čiužiniams. Tame kambaryje gyvenome šešis mėnesius.

ANTROJO pasaulinio karo metai, praleisti tėvų ūkyje, užgrūdino mane tolesniems gyvenimo sunkumams. 1939-aisiais, vos karui prasidėjus, nacistinė Vokietija okupavo Lenkiją. Man tuomet buvo ketveri. Šeimoje dar augo jaunesni brolis bei sesuo ir dvi vyresnės seserys. Tėvas suprato: jei Vokietija pralaimės karą, užgrius sunkumai, ir mus apie tai perspėjo.

Gyvenome Vokietijoje, Lėvenstaino kaimelyje Žemutinėje Silezijoje (dabar Lenkijos teritorija). Maždaug 25 hektarų savo ūkyje auginome javus ir galvijus. Be to, tėvas vadovavo srities ūkininkams. Naciams užėmus valdžią, jis privalėjo užtikrinti ūkininkų paramą frontui.

Per Pirmąjį pasaulinį karą tėvas tarnavo kavalerijoje, bet dabar nuo šaukimo į armiją gelbėjo valstybinis darbas naciams. Mano tėvai jau seniai buvo atsižadėję bažnyčios. Dvasininkijos elgesys juos nuvylė dar Pirmojo pasaulinio karo metais, taigi augau nė kiek nesidomėdamas religija.

Mokyklą pradėjau lankyti 1941-aisiais, bet jos nemėgau. Man atrodė, kad yra įdomesnių dalykų negu spoksoti į lentą. 1945-ųjų pradžioje, likus vos keletui mėnesių iki karo pabaigos, Žemutinės Silezijos sostinę Breslau (dabar Vroclavas) apgulė rusų daliniai. Nors miestas buvo už pusšimčio kilometrų, vieną šeštadienio vakarą matėme jį nutviekstą liepsnos pliūpsnių — sproginėjo mortyrų sviediniai ir iš lėktuvų mėtomos bombos. Netrukus teko trauktis į kalnus. Karui pasibaigus grįžome namo į Lėvenstainą.

Gyvenimas po karo

Pokario laikotarpis buvo siaubingas: moterų prievartavimas bei plėšikavimai tapo įprasti. Išvogė didumą mūsų galvijų.

1945-ųjų liepą areštavo tėvą. Po septynių žiaurios kvotos naktų paleido. Praėjus trims mėnesiams suėmė vėl. Daugiau jo nebematėme. Du lenkai užgrobė mūsų ūkį ir pareiškė, kad tai — jų nuosavybė. 1946-ųjų  balandį visiems kaime gyvenusiems vokiečiams buvo liepta išsinešdinti. Pasiimti leido tik kiek panešame.

Mama buvo tam pasirengusi, todėl nepanikavome. Patalynę buvo sudėjusi į didelį krepšį ant ratukų, kiekvienas turėjome po kuprinę su būtiniausiais daiktais. Lenkų milicija suvarė mus į gyvulinius vagonus — po 30 į kiekvieną. Maždaug po dviejų savaičių atsidūrėme Vokietijos šiaurės vakaruose, netoli Nyderlandų.

Mūsų šeima kartu su giminaičiais — iš viso 19 žmonių — gavo du kambarius ūkyje maždaug už 8 kilometrų nuo Kvakenbriuko. Vėliau kai kurie persikraustė pas kitus ūkininkus, tad gyvenome nebe taip susikimšę.

Mama labai aukojosi ir dažnai likdavo nevalgiusi, kad tik mes, vaikai, nebūtume alkani. Pirmąją žiemą pritrūkome malkų. Sienos ir lubos pasidengė storu ledo sluoksniu, kambariai atrodė tarsi ledo urvas. Laimei, turėjome šiltą patalynę ir taip išgyvenome.

Susipažįstame su liudytojais

Apie 1949-uosius mama iš mano dėdienės gavo žurnalą Sargybos bokštas. Skaitydama vieną straipsnį ji prisiminė karo metais per radiją girdėtą Hitlerio kalbą, kurioje jis pasmerkė ‘žmonių padermę’, pranašavusią Vokietijos žlugimą. Mamai pasidarė smalsu, kas šie žmonės. Iš Sargybos bokšto supratusi, jog tai — Jehovos liudytojai, ji susidomėjo ir nusprendė su jais studijuoti Bibliją.

1954-ųjų balandį ir aš susipažinau su mamą lankiusia liudytojų pora. Tąsyk po studijų iš jų gavau brošiūrą „Ar gali̇̀ laimingai gyventi žemėje amžinai?“ ir Sargybos bokšto prenumeratą. Perskaitęs brošiūrą įsitikinau, jog suradau tiesą. Daviau paskaityti savo darbdavei. Kai paskui paklausiau jos nuomonės, moteris atsakė: „Mintys puikios, tačiau viskas per daug gerai, kad būtų tikra. Tiesiog negaliu šituo patikėti.“

„Esu įsitikinęs, jog tai — tiesa, — pasakiau, — ir aš jos laikysiuos.“ Ji papurtė galvą: „Tai žinia romiems žmonėms. Tu — pernelyg maištingas, kad galėtum būti liudytojas.“ Bet aš pradėjau keistis.

Nors ten, kur gyvenau, liudytojų nebuvo, studijavau pats ir kas savaitę važiuodavau į sueigas dviračiu apie dešimt kilometrų. Vėliau nuvykau į rajono asamblėją, kur garbinti Dievą susibūrė keli susirinkimai. Čia pirmą kartą drauge su kitais išėjau į skelbimo tarnybą. Netrukus jau skelbiau reguliariai. 1954-ųjų liepos 14-ąją abu su mama buvome pakrikštyti. Vėliau liudytoja tapo ir aštuoniasdešimtmetė mano močiutė iš mamos pusės.

Darbas ūkyje atimdavo labai daug laiko, todėl jo atsisakiau ir įsidarbinau miškų draustinyje. Paskui mūsų šeima persikėlė į Roitlingeną, miestelį netoli Štutgarto. Ten liudytoja tapo ir jaunesnioji sesuo Ingrid — vienintelė iš mano brolių bei seserų.

Tampu visalaikiu skelbėju

Galiausiai 1957-aisiais tėvas buvo teisiškai pripažintas mirusiu. Todėl mama pradėjo gauti pensiją ir jai nebereikėjo mano finansinės paramos. Nebeturėdamas įsipareigojimų šeimai susiradau darbą dalį dienos ir 1957-ųjų balandį pradėjau visalaikę pionieriaus tarnybą. Paskui man buvo pasiūlyta tarnauti specialiuoju pionieriumi. Sužinojęs apie tai vienas bendratikis pasikvietė mane į savo biurą ir pasakė: „Manau, tau ne pro šalį šiokia tokia pagalba.“ Jis padavė 500 Vokietijos markių. Nusipirkus būtiniausių drabužių, dar liko 200.

1960-aisiais pasisiūliau tarnauti Austrijoje. Ten su malonumu skelbiau Šaipso kaimelyje ir kurį laiką Linco mieste. Tačiau tais pačiais metais važiuodamas motociklu patyriau sunkią avariją; lūžo dešinioji koja. Tęsti tarnybą galėjau tik po kelių sudėtingų operacijų. 1962-aisiais turėjau grįžti namo  į Roitlingeną pasirūpinti imigracijos reikalais. Čia mane dar kartą operavo, nes reikėjo iš kojos išimti metalinį strypą. Kad užsidirbčiau pinigų gydymuisi, teko pusmečiui nutraukti pionieriaus tarnybą.

Lankydamasis mūsų susirinkime keliaujantysis prižiūrėtojas patarė pasisiūlyti tarnauti Jehovos liudytojų filiale Vysbadene (Vokietija). Paklausiau jo ir po dviejų savaičių gavau telegramą, kviečiančią kuo greičiau atvykti. Dar po savaitės, 1963-iųjų gegužę, jau buvau Vokietijos filiale, vadinamame Beteliu. Rotacine mašina spausdinau žurnalus.

Uoliai mokausi

Betelis buvo pati puikiausia vieta, kokioje kada nors gyvenau. Greit įpratau prie įtempto darbo. 1965-aisiais lankiausi Ispanijoje. Slaptai vežiau biblinę literatūrą, nes ten skelbimo veikla buvo uždrausta. Tas apsilankymas sužadino troškimą mokytis kitos kalbos. Pasirinkau anglų. Išnaudodavau kiekvieną progą mokytis. Apie tą laiką Vokietijoje buvo įkurta pirmoji anglakalbių grupė. Prisidėjau prie jos. Pirmąsyk išnagrinėti Sargybos bokšto studijų straipsnį anglų kalba prireikė septynių valandų. Kai antrą kartą užtrukau tik penkias, supratau, jog darau pažangą.

1966-aisiais gavau kvietimą į Jungtinėse Valstijose esančios Gileado mokyklos 43 klasę. Jehovos liudytojai čia rengiami misionieriškam darbui. Ją baigę, 1967-ųjų balandį, Giunteris Reškė ir aš buvome paskirti į Gaboną (Vakarų Afrika). Atvykę į Librevilį, Gabono sostinę, apsistojome kambarėlyje, aprašytame straipsnio pradžioje. Drabužius kabindavome valgomajame. Po pusmečio persikėlėme į kitus misionierių namus.

Gabone sunkiausia buvo mokytis prancūzų kalbos. Labai stengdamasis galų gale šiek tiek pramokau. Paskui, 1970-aisiais, skelbimo veikla netikėtai buvo uždrausta, o mums, misionieriams, liepta per dvi savaites palikti šalį.

Į Centrinės Afrikos Respubliką

Drauge su kitais misionieriais mane paskyrė į Centrinės Afrikos Respubliką. Šalies oficiali kalba buvo prancūzų, bet kad galėtume skelbti daugumai žmonių, turėjome išmokti sango. Mus pasiuntė įkurti misionierių namus Bambaryje, maždaug už 300 kilometrų nuo šalies sostinės Bangio. Bambaryje nebuvo nei elektros, nei vandentiekio, bet dviem susirinkimams reikėjo mūsų pagalbos. Mano patirtis, įgyta karo metais Europoje, padėjo prisitaikyti prie sąlygų šiame mieste bei kitose vietovėse, kur teko gyventi vėliau.

Ištarnavęs dvejus metus Bambaryje, buvau paskirtas  keliaujančiuoju prižiūrėtoju — pradėjau lankyti susirinkimus. Šalyje jų buvo apie 40. Kiekviename iš man paskirtųjų praleisdavau po savaitę. Turėjau nedidelį automobilį, bet kai negrįsti keliai būdavo pernelyg blogi, naudodavausi viešuoju transportu.

Visoje šalyje automobilius remontuodavo tik Bangyje. Tarnyboje tekdavo daug keliauti, tad nusipirkau knygų apie automobilių remontą, įsigijau vieną kitą įrankį ir dažniausiai mašiną remontuodavau pats. Kartą trūko kardaninio veleno šarnyro korpusas. Toliau važiuoti nebegalėjau, o iki artimiausios gyvenvietės buvo apie 60 kilometrų. Miške išsikirtau gabalą kietmedžio, iš jo padariau šarnyrą laikantį korpusą ir pritepęs gausiai tepalo bei viela pritvirtinęs prie kardaninio veleno vėl leidausi į kelionę.

Tarnaujant tuose retai gyvenamuose regionuose bene didžiausią keblumą sudarė tai, kad dauguma čionykščių buvo neraštingi. Viename susirinkime skaityti mokėjo vienintelis žmogus ir tas pats turėjo kalbos defektą. Studijuoti Sargybos bokšto straipsnius būdavo nepaprastai sunku, bet nuoširdžios susirinkimo pastangos suvokti aptariamus klausimus stiprino tikėjimą.

Vėliau grupės narių paklausiau, kokią naudą jie turi iš pamokų, kurių gerai nesupranta. Išgirdau tikrai džiuginantį atsakymą: „Mes drąsiname vieni kitus.“ (Hebrajams 10:23-25)

Nors daugelis brolių krikščionių buvo neraštingi, iš jų pats daug ko pasimokiau. Geriau suvokiau, koks vertingas Šventojo Rašto patarimas ‘vienam kitą laikyti aukštesniu už save’. (Filipiečiams 2:3) Iš bendratikių afrikiečių mokiausi meilės, gerumo, svetingumo ir kaip išgyventi šiuose brūzgynuose. Dabar kitokią reikšmę įgavo ir žodžiai, išleistuvių dieną atsisveikinimo kalboje pasakyti Gileado mokyklos prezidento, brolio Natano Noro. Jis patarė: „Būkite nuolankūs, niekuomet nemanykite, kad žinote viską. Taip nėra. Mums dar reikia daug ko išmokti.“

Afrikos gilumoje

Keliaudamas iš susirinkimo į susirinkimą apsistodavau pas vietinius brolius. Paprastai mano lankymosi savaitė čia būdavo šventė, ypač vaikams. Mat susirinkimas eidavo medžioti arba žvejoti ir stengdavosi paruošti visiems gausias vaišes.

Gyvendamas su broliais jų lūšnelėse valgydavau viską, pradedant termitais ir baigiant dramblio mėsa. Dažnai maitindavomės beždžioniena. Ypač skani būdavo šernų bei dygliakiaulių mėsa. Žinoma, puotaudavome ne kasdien. Beje, organizmas ne iškart priprato prie tokio maisto — reikėjo laiko, bet paskui jokių virškinimo problemų nekildavo. Įsitikinau, kad skrandžiui naudingi melionmedžio vaisiai su sėklomis.

Pasitaikydavo visokiausių netikėtumų. Kartą buvau palaikytas mirusio asmens  baltąja šmėkla, esą tūnančia vandenyje. Vietiniai gyventojai buvo įsitikinę, kad ji gali nutempti į dugną ir nuskandinti. Atsitiko taip, kad mane, po maudynės išbridusį iš upelio, pamatė mergaitė, atėjusi pasisemti vandens, ir klykdama leidosi bėgti. Kai vienas liudytojas bandė paaiškinti, kad aš — ne šmėkla, o čia besilankantis skelbėjas, žmonės nepatikėjo. Jie kalbėjo: „Baltasis žmogus niekada čia neitų.“

Dažniausiai miegodavau lauke, gryname ore. Visada užsidėdavau tinklelį nuo moskitų; jis saugojo ir nuo gyvačių, skorpionų, žiurkių bei kitokių padarų. Keletą kartų taip išsigelbėjau, kai į mane kėsinosi skruzdėlės klajoklės. Vieną naktį pašvietęs į tinklelį žibintuvėliu pamačiau, kad jis visas aplipęs skruzdėmis. Kuo skubiausiai sprukau, nes šie vabzdžiai, nors ir maži, pajėgia nugalabyti net liūtą.

Centrinės Afrikos Respublikos pietuose, netoli Kongo upės, skelbiau pigmėjams. Šie žmonės pragyvena vien iš žemės. Jie prityrę medžiotojai ir žino, ką galima valgyti, ko ne. Kai kurie šneka sango kalba ir mielai klausėsi Biblijos žinios. Jie sutiko, kad apsilankytume kitą kartą, bet kai ten nuvykome, jau buvo iškeliavę kitur. Tuo metu niekas iš jų liudytojais netapo, bet vėliau sužinojau, kad liudytojų pigmėjų yra Kongo Respublikoje.

Rajono prižiūrėtoju Centrinės Afrikos Respublikoje tarnavau penkerius metus. Apkeliavau visą šalį. Daugiausia teko lankyti susirinkimus atokiose teritorijose.

Tarnauju Nigerijos filiale

1977-ųjų gegužę buvau pakviestas darbuotis Jehovos liudytojų filiale Nigerijos sostinėje Lagose. Šioje daugiausiai gyventojų turinčioje Afrikos šalyje tada buvo beveik 100000 liudytojų; filiale tarnavo apie 80 brolių ir seserų. Mane paskyrė dirbti garaže, rūpintis automobilių technine priežiūra.

1979-aisiais grįžau prie ūkininkavimo; tokį darbą dirbau Europoje dar būdamas jaunuolis. Ūkis, kuriame auginome maistą filialo personalui, buvo Ilare, apie 80 kilometrų nuo Lagoso. Čia supratau, kad drėgnuosiuose atogrąžų miškuose ūkininkaujama visiškai kitaip nei Europoje. Po trejų su puse metų grįžau į Lagosą ir vėl triūsiau automobilių remonto dirbtuvėse.

1986-aisiais persikėliau į Igedumą, maždaug už 360 kilometrų nuo Lagoso, kur buvo statomas didžiulis naujas filialo kompleksas. Jo atidarymas įvyko 1990-ųjų sausį. Čia yra spaustuvė, nedidelis ūkis ir gyvenamieji namai daugiau kaip 500 žmonių. Visą 60 hektarų plotą juosia beveik 2 metrų aukščio tvora. Šiuo metu prižiūriu ūkį ir teritoriją, kurią tvarko maždaug 35 asmenys.

Nigerijoje pragyvenau jau beveik 27 metus ir mielai dariau kiekvieną darbą, kokį filiale man paskirdavo. Džiaugiuosi, kad mama liko ištikima Jehovai, o jaunesnioji sesuo Ingrid, 14 metų buvusi specialiąja pioniere, drauge su vyru jam tebetarnauja ir dabar.

Nors teko patirti sunkumų, visada buvo džiugu tarnauti Jehovai ir savo dvasiniams broliams Vakarų Afrikoje. Esu dėkingas už gerą sveikatą, kurią turiu ligi šiol, ir meldžiuosi, kad galėčiau ją išlaikyti bei toliau uoliai tarnauti mūsų didžiajam Dievui.

[Žemėlapis 21 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Nigerija

Centrinės Afrikos Respublika

Gabonas

[Šaltinio nuoroda]

Mountain High Maps® Copyright © 1997 Digital Wisdom, Inc.

[Iliustracija 18 puslapyje]

Su mama Gertrud ir seserimi Ingrid 1939-aisiais

[Iliustracija 20 puslapyje]

Tarnauju misionieriumi Gabone

[Iliustracija 20 puslapyje]

Centrinės Afrikos Respublikoje apsistodavau kaimuose, panašiuose kaip šis