Po tavo pirštais garsų pasaulis

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO DIDŽIOJOJE BRITANIJOJE

„INSTRUMENTŲ instrumentas“ — sakoma apie fortepijoną, žavintį universalumu ir didelėmis raiškos galimybėmis. Juo įspūdingai atliekama ir solo partija, ir švelniai pritariama droviam dainininkui. Fortepijonu grojami klasikiniai, džiazo, popmuzikos kūriniai. Jis lyginamas su dailininko palete — skamba spalvingai tarsi orkestras, tačiau puikiai dera bemaž su visais instrumentais. Jis įkvėpė parašyti kai kuriuos gražiausius visų laikų muzikos kūrinius. Kas šio instrumento išradėjas ir kodėl fortepijonas toks populiarus? *

Prototipai

Arfos ir lyros yra vieni seniausių styginių instrumentų, vadinamų gnaibomaisiais. (Pradžios 4:21) Paskiau atsirado cimbolai; jų stygos virpinamos plaktukėliais. Viduramžiais Europoje sugalvota klavišinių instrumentų, kurių stygos vibruodavo užgautos arba patemptos. Labiausiai išpopuliarėjo klavikordai ir klavesinai. Klavikordas buvo stačiakampė dėžė su dangčiu; jo stygas iš apačios užgaudavo metalinės plokštelės, vadinamos tangentais. Skambesys buvo išraiškingas, bet tylus, todėl jį užgoždavo kiti instrumentai ar dainininkai. Klavesinas, didesnis už klavikordą, labiau panėšėjo į šių laikų rojalį. Jo ilgas stygas užkabina skambinamosios plokštelės plektrai. Garsas būna stiprus, skardus, tačiau monotoniškas.

XVIII amžiuje pradėjus kurti gyvą, jausmingą muziką prireikė naujo klavišinio instrumento, jautraus kaip klavikordas ir skambaus kaip klavesinas.

Pirmasis fortepijonas

Muzikos instrumentų meistras italas Bartolomėjas Kristoforis į klavesino korpusą perkėlė klavikordo mechanizmą, o stygoms virpinti įmontavo medinius plaktukus, aptrauktus oda. Naujovę pavadino gravicembalo col piano e forte (tyliai ir garsiai skambančiu klavesinu), vėliau pervardijo fortepijonu. Instrumentas suskambo sodriau, juo galima buvo groti ir stipriau, ir švelniau.

Deja, Kristoforis nesulaukė naujojo instrumento šlovės. Menkas žmonių susidomėjimas juo privertė meistrą vėl imtis gaminti klavesinus. Tačiau jo išradimas beveik po 30 metų sudomino vargonų meistrą vokietį Gotfrydą Zilbermaną ir šis ėmėsi jį pritaikyti. Vėliau instrumento  konstrukciją dar tobulino Vokietijos bei Austrijos meistrai: padarė jį keturkampį — mažesnį ir lengvesnį.

Anglijoje darbavosi kita grupelė amatininkų, XVIII amžiaus antrojoje pusėje emigravusių iš Vokietijos. Vienas jų, Johanas Cumpė, sukonstravo savą keturkampio fortepijono modelį ir pelningai pardavė. Prancūzas Sebastjenas Eraras bei kiti Europos ir Amerikos meistrai jį dar patobulino. O sumanus škotų baldžius Džonas Brodvudas sumetė, kad instrumentas idealiai tiktų jaunoms panelėms iš pasiturinčios viduriniosios klasės. Netrukus jo kompanija intensyviai gamino rojalius ir keturkampius fortepijonus.

Kita nelengva užduotis buvo sukurti nedidelį, tačiau skambumu rojaliui prilygstantį instrumentą. Korpusą pabandyta daryti ne horizontalų, o vertikalų. Vieno tokio Brodvudo modelio stygos virš klavišų buvo iškeltos kone tris metrus! Labai masyvi viršutinė jo dalis kėlė pavojų muzikantui. Kitas modelis, „žirafa“, iš esmės buvo stačiomis pastatytas rojalis. 1800-aisiais anglas Džonas Izaokas Hokinsas sukūrė pirmąjį pasaulyje pianiną — statmeną instrumentą su stygomis, ištemptomis nuo pat karkaso apačios. Jis galiausiai išstūmė keturkampius fortepijonus.

Susidomi kompozitoriai

Fortepijonai greit patraukė kompozitorių dėmesį. Susižavėjo ir jaunasis Volfgangas Amadėjus Mocartas, 1777 metais apsilankęs Johano Štaino dirbtuvėje Bavarijoje ir paskambinęs naujuoju instrumentu. Netrukus jis jau kūrė muziką fortepijonui — per ketverius metus parašė net 15 koncertų! Tačiau labiausiai instrumento galimybes atskleidė Liudvigas van Bethovenas — fortepijonas tarsi atgijo, suskambo ypač melodingai. Pagaliau muzikos pasaulis išvydo instrumentą, kurio seniai laukė, ir sceną užvaldė romantiška, aistringa muzika. Prie šio instrumento mintis ir jausmus išliedavo „fortepijono lyrikas“ Frederikas Šopenas. O Ferencas Listas ne tik kūrė žavią, originalią muziką, vertusią fortepijoną skambėti it orkestrą, bet ir uždegdavo klausytojus virtuozišku atlikimu.

Deja, medinis fortepijono rėmas ir plonos stygos neatlaikydavo trankios bei ugningos koncertinės muzikos. Todėl meistrai ėmė tvirtinti jį metalinėmis sąvaržomis; galiausiai išliejo iš ketaus. Dabar galėjo įtempti storesnes stygas ir įdėti sunkesnius plaktukus, kad garsas būtų stipresnis. Jam sušvelninti plaktukus aptraukė veltiniu. Ilgesnės stygos, įtaisytos  įstrižai trumpųjų, pagerino garso kokybę ir sutaupė vietos. Tokia šiuolaikinio fortepijono istorija. Pasiklausyti įžymių pianistų į sales plūstelėjo minios entuziastingų klausytojų, trokštančių pasimėgauti fortepijonine muzika, kurios repertuaras vis plėtėsi. Europos ir Amerikos meistrai plūkėsi kaip įmanydami, kad patenkintų didžiulę instrumentų paklausą.

Pianino era

XX amžiaus pradžioje pianinas tapo tiesiog prestižo simboliu. Jį turėti troško kiekvieni namai, mokėjo kas groti ar ne. Reikėjo ir daugiau pianistų. Jie linksmino pirkėjus, keliautojus, kūrė akompanimentą naujiems begarsiams filmams, mokė muzikos entuziastus. Be pianino neapsieidavo šeimos sambūriai. Fortepijoninę muziką kūrė net mėgėjai. Formavosi įvairūs stiliai — lengvai įsimenamas sinkopuotas regtaimas, lėtas bliuzas, ritmingas bugivugis.

Tačiau po Pirmojo pasaulinio karo pianino populiarumas smuko. Daugiausia pianinų — 600000 visame pasaulyje parduota 1910 metais, paskui prekyba slopo. Nors ilgainiui šį instrumentą užgožė kitos naujovės — fonografas, radijas, gramofonas ir galiausiai televizorius, pianinas žavesio neprarado. Populiarumą jam grąžino technikos laimėjimai po Antrojo pasaulinio karo. 1980-aisiais šių instrumentų pagaminta per 800000. Šiandien pianinai lengvesni, nes daromi iš plastiko ir įvairių lydinių. Jų baltus klavišus dengia ne dramblio kaulas, bet pakaitalai. Viena didžiausių gamintojų tapo Japonija, neatsilieka ir Kinija, pavadinusi pianiną „instrumentų karaliumi“.

Ar norėtum groti pianinu?

Norint išgauti bent garsą kai kuriais instrumentais, reikia nemenkų pastangų. Pianinu viskas paprasčiau. Užtenka tinkama tvarka spustelti kelis klavišus ir tu jau groji! Kai kas geba pagroti iš klausos. Tačiau dauguma iš savamoksliams skirtų vadovėlių greitai įsimiklina paskambinti dešine ranka, pritardami kairiąja. Argi ne smagu pačiam iš gaidų sugroti mėgstamą melodiją! Ką pasirinksi — ritmingą maršą, lengvą valsą ar baladę? O gal Lotynų Amerikos ritmus arba džiazą? Dar smagiau pamuzikuoti kartu su draugu! Kaip puiku, kai pianinu gali pritarti dainuojantiems arba kitais instrumentais grojantiems bičiuliams! Gal jau susigundei?

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 21 puslapyje]

Mechaninis pianinas

Nemokantiems, bet norintiems groti gera išeitis — mechaninis, arba savaime grojantis, pianinas. Tai muzikinės dėžutės ir pianino derinys. Klavišų nuspaudimo mechanizmas valdomas popieriaus juostos su išmuštomis skylutėmis. XIX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pirmieji modeliai turėjo specialų prietaisą, prišlietą prie klaviatūros. Minant pedalą, mediniai plaktukėliai spaudžia klavišus. Vėlesniuose modeliuose tas prietaisas įmontuotas viduje. Tobulesnis „atkuriamasis fortepijonas“ grodavo žymių pianistų atliktus kūrinius, įrašytus ritiniuose, kuriais būdavo prekiaujama panašiai kaip šiuolaikiniais diskais ar kasetėmis. XX amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje Jungtinėse Valstijose mechaninių pianinų buvo gaminama daugiau nei įprastų. Tačiau iki ketvirtojo dešimtmečio jų beveik visiškai atsisakyta, nes atsirado radijas bei gramofonas.

[Šaltinio nuoroda]

Culver Pictures

[Rėmelis/schema 22, 23 puslapiuose]

Kaip veikia rojalio mechanizmas

Daugiau kaip dviem šimtais lygiagrečių stipriai įtemptų plieninių stygų išgaunamos 88 gaidos. Trumpos, plonos ir tankiai virpančios stygos skleidžia aukštus tonus, o ilgos, storos, paprastai varine viela apvytos, — bosinius. Visi garsai, išskyrus žemiausius bosinius, išgaunami dviem ar trimis stygomis, skambančiomis unisonu.

Grojančiajam paspaudus klavišą (1), svirtelė mesteli oda aptrauktą plaktuką, šis suduoda į vieną ar daugiau to klavišo stygų ir iškart atšoka. Jei klavišas neatleidžiamas, styga virpa ilgiau ir garsas silpsta palengva. Atitraukus pirštą (2), stygą prispaudžia dusliklis ir nuslopina virpesius. Jeigu numinamas dešinysis rojalio pedalas, visi duslikliai pakyla ir paskesni garsai susilieja.

Stygos ištemptos virš medinių juostų, arba tiltų (3), pritvirtintų prie rezonansinės plokštės (4), kuri vibruodama labai padidina stygų galią bei rezonansą. Medinis korpusas veikia kaip rezonatorius ir sustiprina garsą.

Stygos plieniniais kuoliukais (5) pritvirtintos prie rėmo, išlieto iš ketaus. Rojalio rėmas turi būti pakankamai stiprus, kad atlaikytų visų stygų įtempimo jėgą — maždaug 30 tonų.

 [Schema]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Dusliklis

Styga

Plaktukas

Nuspaustas klavišas

Atleistas klavišas

[Iliustracija]

Seniausias išlikęs Kristoforio fortepijonas, 1720 metai

[Šaltinio nuoroda]

The Metropolitan Museum of Art, The Crosby Brown Collection of Musical Instruments, 1889. (89.4.1219) Photograph ©1983 The Metropolitan Museum of Art