Tiltas, pakeitęs salos gyvenimą

Iš Atsibuskite! bendradarbio Kanadoje

ŠV. LAURYNO įlankoje, kur Atlantas skalauja Kanados krantus, glaudžiasi riesta kaip ragelis Princo Edvardo sala, mažiausia Kanados provincija. XVI amžiaus prancūzų keliautojas Žakas Kartjė tvirtino, jog „žavesnės vietos niekur nerasi“. Švariais paplūdimiais, našiu raudonžemiu garsėjantį pasaulio lopinėlį, kur gausiai dera bulvės, o priekrantėse gaudomi omarai, daugiau kaip 130000 vietinių žmonių šiltai vadina tiesiog „sala“. Prie Kanados dominijos ji prisijungė 1873-iaisiais, ir tik po daugiau kaip šimto metų nutiesė regimą jungtį — Konfederacijos tiltą. Kaip pasikeitė salos gyvenimas?

Princo Edvardo salą nuo žemyno skiria ne toks jau platus vandens koridorius — siauriausioje ir sekliausioje Nortumberlando sąsiaurio vietoje bus kokie trylika kilometrų, tačiau jo ilgis — 300 kilometrų, tad saloje jautiesi išties izoliuotas, lyg kitame pasaulyje. Čionykščiai žmonės brangina savo istorijos paveldą, žemdirbystės tradicijas, ramybę. Jų sala — tarsi sodas.

1996-ųjų lapkritį, sumontavus paskutinį Konfederacijos tilto tarpatramį, sala tapo prieinamesnė. Oficialiai tiltą atidarė 1997-ųjų gegužės 31-ąją. Nuo tada vietiniai gyventojai  ir svečiai bet kuriuo metų laiku sąsiaurį gali vos per 12 minučių pervažiuoti mašina.

O kas žmones į šitą nuošalią salą traukia? Daug ką sako vienos knygos pavadinimas: Anė iš Žaliastogių. Taip, šios knygos autorė Liusi Mod Montgomeri (1874—1942) buvo iš čia, Kavendišo miestelio. Jos namas iki šiol tebestovi. Tad kiekvieną vasarą ir plūsteli daugiau kaip 200000 turistų.

Kuo tiltas ypatingas?

Pasaulyje esama daug įspūdingų tiltų, šiuolaikinės architektūros šedevrų. Tad kuo šis nusipelno dėmesio? Nors yra ir ilgesnių už jį, sakoma, jog žiemą tai „ilgiausias tiltas per apledėjusius vandenis“.

Nortumberlando sąsiaurį ištisus penkis žiemos mėnesius kausto ledas. Tilto konstrukcija pritaikyta atlaikyti net ir tokias atšiaurias sąlygas. Iš Džurimeino salelės Niu Bransviko provincijoje per sąsiaurį tiltas veda į Princo Edvardo salos pietvakarinę smiltainio pakrantę, prie Bordeno kaimo. Ar nenorėtumėte pasivėžinti šiuo 11 metrų pločio, dviejų eismo juostų kaspinu? Eiti pėsčiomis ar minti dviratį neleidžiama, tad pėstieji ir dviratininkai pervežami specialiu transportu. Laivuojamoji tilto atkarpa iškels jus 60 metrų virš vandens — maždaug sulig dvidešimties aukštų namu. Kodėl taip aukštai? Kad laivakelio viduriu galėtų praplaukti okeaniniai laivai.

Stengtasi saugoti aplinką

Imantis tokių didelių statybų teko apsidrausti nuo bet kokios galimos žalos ir daug dėmesio skirti esamoms ekosistemoms apsaugoti. Ypač rūpėjo, ar pavasarį tiltas nestabdys ledonešio, mat ledų sangrūdos labai pakenktų sausumos ir jūros gyvūnijai bei augmenijai, žvejybos pramonei. Net iš dugno iškastą gruntą perkėlė į specialiai parinktas vietas, kad rastųsi nauji vėžiagyvių arealai.

Labai svarbią funkciją atlieka ant kiekvieno tauro (tarpinės atramos) vandens lygyje įtaisytos varinės kūgio formos lytlaužos. (Žiūrėkite schemą 18 puslapyje.) Kaip jos laužo ledą? Atplaukusios lytys įsiremia į kūgį ir lipa aukštyn, kol nuo savo  svorio sutrūkinėja. Tada krenta į vandenį ir nuplaukia tolyn. Kad sangrūdų būtų kuo mažiau, taurai pastatyti kas 250 metrų.

Tai bent statybos!

Tilto konstrukcijos — milžiniškos. Štai keturios pagrindinės dalys: 1) nuo sąsiaurio dugne suklotų pamatų iki vandens paviršiaus kylanti tauro bazė; 2) ant bazės pastatytas tauras; 3) ant tauro uždėta pagrindinė sija ir 4) intarpinė sija, jungianti pagrindines. (Žiūrėkite schemą viršuje.) Statybose triūsė per 6000 darbininkų ir daugiau kaip 80 procentų darbų buvo atlikta sausumoje, 60 hektarų statybų aikštelėje. Paskui tiltą dalimis gabeno į vietą ir montavo jūroje.

Pagrindinė sija yra 192 metrų ilgio. Turbūt įdomu, kaip įmanoma tokias sunkenybes patempti. Reikia transporterio. Šis primena skruzdėlę, nešančią kelis kartus didesnį už save daiktą. Ir ne bet kokį — sveriantį 7500 tonų! Taip du transporteriai ir slinko geležiniais bėgiais trijų metrų per minutę greičiu. Lenktynių nelaimėjo, užtat pelnė pravardes. Vieną pavadino Vėžliu, kitą — Vėžiu.

Šie „gyviai“, deja, plaukti nemokėjo, todėl statybininkai pasinaudojo 102 metrų dvikorpusiu plūdriuoju kranu. Vienas žurnalistas rašė, kad jis „nelabai išvaizdus, pernelyg ilgu kaklu ir baisiai didelėm kojom“, bet kartu „grakštus kaip gulbė“. Šitas laivas buvo sukurtas 1990-aisiais tiltui statyti tarp dviejų Danijos salų, Zelandijos ir Fiūno. Dabar jį sutvarkė ir atplukdė iš Diunkerko, Prancūzijos. Tai tikras galiūnas — „pakelia tiek, kiek sveria 30 keleivinių boingų, ir atviroje jūroje dirba preciziškai tarsi chirurgas“. Globalinė padėties nustatymo sistema padėjo sumontuoti pagrindines  sijas bei kitas dalis dviejų centimetrų tikslumu. (Žiūrėkite paveikslėlį 18 puslapyje.)

Kas pasikeitė?

Naujasis tiltas — pažangos simbolis. Bet perspektyvos dar neaiškios. Nuo atidarymo praėjo septyneri metai, tačiau dar anksti prognozuoti galimas permainas, ypač poveikį natūraliajai aplinkai. Vienas vėžiagyvių tyrinėtojas 2002-aisiais pranešė, jog tiltas, iš visko sprendžiant, šių gyvūnų populiacijai nepakenkė. „Per pastaruosius penkerius metus krabai tiesiog suklestėjo“, — tvirtina gamtininkas. O kaip turizmas?

Vienas šaltinis teigia, jog per trumpą laiką turistų pagausėjo 61 procentu. Aišku, daugiausia jų vasarą. Dar reikia pridurti, kad nuo 1996-ųjų iki 2001-ųjų beveik padvigubėjo eksportas. Sumažėjo nedarbas. Tik gaila, kad dažnas iš seniau veikusios keltų linijos darbuotojų turi tenkintis gerokai kuklesne alga. Kai kas skundžiasi ir dideliu tilto mokesčiu. Bet sakoma, jog už pažangą reikia mokėti.

O gal sala, tapusi prieinamesnė, dabar nebe tokia žavi? Atvykstantiems poilsiautojams tikriausiai rūpi, ar ir čia neįsisuko pašėliškas civilizacijos verpetas, ar Abegweit, šiame „bangų lopšyje“, — kaip kad salą vadina vietiniai mikmakai, — dar galima pasidžiaugti ramybe, pasigėrėti žmogaus neliestu kraštovaizdžiu, smėlio kopomis.

Tiesa, Konfederacijos tiltas yra tikras šedevras. Ir vargu ar vairuotojui čia merkiasi akys. Kelias daro smagų vingį į vieną, paskui į kitą pusę, todėl nesunku išlikti budriam. Gal į šį „įlankos sodą“ pasimėgauti ramybe ir jus privilios tiltas — nesvarbu, ar patinka Anė iš Žaliastogių, ar ne.

[Rėmelis/iliustracija 19 puslapyje]

Keliauti žiemą buvo tikras vargas

Atsikraustę europiečiai greit patyrė, kad penkis mėnesius per metus Princo Edvardo salą nuo žemyno skiria dreifuojančio ledo laukai. Per tas klastingas lytis, dažnai sugrūstas krūvomis štorminio vėjo, persigauti į kitą krantą būdavo išties nelengva. Silpnadvasiams nevertėjo nė bandyti. Įveikti sąsiaurį žiemą naujakuriai pirmąkart ryžosi 1775-aisiais. Nusižiūrėję į vietos gyventojus mikmakus, kelionėn leidosi nedidelėmis kanojomis su medinėmis pavažomis. Nuo tada imta ištisą žiemą gan reguliariai gabenti paštą ir keleivius, nors „eilutė į rizikingą išvyką ledrogėmis susidarydavo retai“, — pažymima knygoje Lifeline—The Story of the Atlantic Ferries and Coastal Boats. Viename žurnalo Maritime Advocate and Busy East straipsnyje F. H. Makarturas rašo: „Moterys už perkėlimą mokėdavo dvigubai, mat joms netekdavo jokio fizinio darbo. O vyrai būdavo prisirišę prie valties odiniais diržais, kad temptų visą svorį ir kad netyčia įkritę į vandenį neprigertų. Valtys buvo maždaug 5 metrų ilgio, metro pločio, riestu kaip rogių pavaža pirmagaliu, iš išorės apmuštos stora skarda.“ Manoma, jog šiomis valtimis, kitaip sakant, ledrogėmis, paskutinį kartą keltasi 1917-ųjų balandžio 28-ąją. Valdžios rūpesčiu nuo tol ėmė reguliariai plaukioti ledlaužis. Susisiekimas pasidarė saugesnis.

[Iliustracija]

Ledrogėmis per Nortumberlando sąsiaurį kilnotasi iki 1917 metų

[Šaltinio nuoroda]

Public Archives and Records Office of Prince Edward Island, Accession No. 2301-273

[Schema 18 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

3 Pagrindinė sija 4 Intarpinė sija

 

2 Tauras

 

Lytlauža

 

1 Tauro bazė

[Žemėlapis 16 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Princo Edvardo sala

[Iliustracijos 17 puslapyje]

Princo Edvardo salą kasmet aplanko šimtai tūkstančių turistų

[Iliustracija 18 puslapyje]

Plūdrusis kranas „Svanen“ deda pagrindinę siją ant tauro

[Šaltinio nuoroda]

Photo courtesy of Public Works & Government Services Canada and Boily Photo of Summerside

[Iliustracijos 18, 19 puslapiuose]

Per patį vidurį tiltas pakilęs apie 60 metrų virš vandens, kad galėtų praplaukti laivai

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 17 puslapyje]

Tourism Prince Edward Island/John Sylvester