Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Dygusis pašaras

Dygusis pašaras

Dygusis pašaras

ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO PIETŲ AFRIKOS RESPUBLIKOJE

PASIDAIRYKIME po Pietų Afriką, tiksliau — vieną jos gamtinę sritį, kur maža kritulių, bet veša mėsingos dygliuotos karpažolės. Net ir šiose sausringose stepėse, vietinių vadinamose Noorsveld, ūkininkai augina gyvulius. Paveikslėlyje matome Angoros ožkas. Iš jų baltos vilnos, moherio, išausta švelni, tvirta medžiaga tinka ir madingiems drabužiams, ir kilimams. Bet kaip šie gyvūnai ištveria sausrą?

Neištvertų, jei ne karpažolės, tarp kurių ir matote ožkas vaikštinėjant. Būtent šitos rūšies augalai, Euphorbia coerulescens, žiemą sudaro per 40 procentų jų pašaro. Ožkoms tik reikia pasisaugoti aštrių dyglių. Išeitį kartais jos pačios randa — nukrapšto dyglius ragais.

Geram lietui nušniokštus, ožkas vilioja aplink karpažolių stagarus sužėlusi augmenija. Bet ir čia slypi pavojai. Vietinis ūkininkas Jurgenas Keris savo knygoje rašo: „Jei Angoros ožka išdrįsta lįsti po karpažolėmis ar per jas brautis pakramsnoti šviežių želmenų, savo dailiom garbanom netrunka įsivelti į spyglius.“ Kartais taip ir galą gauna. „Vasaros saulei kepinant, gyvulys neištveria ilgiau kaip dvi valandas“, — aiškina ūkininkas.

O tarpais čia neiškrenta nė lašo. Tada tik karpažolės gelbsti. Ūkininkai važiuoja per laukus ir mechaniniais pjautuvais jas smulkina: mažesnius gabalėlius ožkoms lengviau, saugiau ėsti. Pasistiprinti subėga net laukiniai gyvūnai. „Per sausras šitaip praminta ir didžiosios kudu [antilopės]. Jos dažnai pasirodo šalikelėje, kur boluoja sukapotos karpažolės. Alkis nugali žmonių baimę“, — pasakoja Keris.

Kitos rūšies karpažolės, Euphorbia ferox, nors ir mažesnės, dygliais lipte aplipusios — stiebai beveik nepasiekiami. Bet jos irgi atsparios sausrai. Kritišku atveju tai išsigelbėjimas. Jeigu lietaus vis nėra, ūkininkai su padėjėjais griebiasi nelengvo darbo: eina nuo vieno karpažolių guoto prie kito ir spyglius svilina litlempėmis. „Nudegus spygliams, bandos godžiai šlamščia stiebus... Šoklioji gazelė greit išmoksta ėsti ‘paskrudintas’ karpažoles ir tampa labai jauki, dažnai ganosi... visai šalia svilintojo“, — rašoma knygoje Veld Plants of Southern Africa.

Žiūrėdami į ožkas, vaikštinėjančias po karpažolių sąžalynus, neatsistebime, kokia įvairi Jehovos kūrinija. Šie augalai juk atrodo pikti, grėsmingi, bet iš tikrųjų sausringojo rajono gyvūnus gelbsti.

[Iliustracija 24 puslapyje]

Šios rūšies karpažolės žiemą sudaro daugiau kaip 40 procentų Angoros ožkų pašaro

[Iliustracijos 25 puslapyje]

Karpažolių žiedai bei dygūs spygliai iš arčiau