Kartą persirgęs, jau antrąkart gydausi

PAPASAKOJO DŽEKAS MEINTSMA

Geromis vakcinomis ir sisteminga imunizacija mokslas jau kuris laikas stengiasi užbėgti už akių sunkiai vaikų ligai poliomielitui, ir tai išties pavyksta. Bet esama atvejų, kai asmuo, poliomielitu persirgęs prieš kelis dešimtmečius, vėl kenčia, dabar — nuo vadinamojo popoliomielitinio sindromo (PPS).

GALBŪT apie PPS niekad nesate girdėję. Aš irgi nieko nežinojau, kol paties ši bėda neužklupo. Viskas prasidėjo 1941-aisiais, kai buvau vienerių.

Mama pamatė mane susmukusį vaikiškoje kėdutėje ir tuoj nuvežė pas gydytoją. Apžiūrėjęs specialistas pasakė: „Sūneliui — infekcinis paralyžius.“ * Iš tiesų greitai mane nuo juosmens paralyžiavo.

Buvau įrašytas į eilę ir po pusmečio atsirado vieta ligoninėje. Man tai pagerėdavo, tai pablogėdavo — taip ir slinko metai. Ant kojų pastatė intensyvi fizioterapija. Pradėjau vaikščioti sulaukęs keturiolikos. Bet buvo ir kitų bėdų, kaip kad šlapimo nelaikymas. Ne kartą mane operavo. Paskui, kol pereidavau reabilitaciją, tekdavo pasėdėti invalido vežimėlyje. Kairė mano koja liko kokiais trimis centimetrais trumpesnė, ant jos aviu ir trimis numeriais mažesnius batus. Nevalingą  šlapinimąsi įveikiau būdamas jau dvidešimtmetis — atsikračiau tos gėdos. Galų gale kovą su poliomielitu laimėjau, bent taip maniau!

Kai sukako keturiasdešimt penkeri, vėl pradėjo skaudėti kojas, pajutau bendrą nuovargį. Naktimis ėmė nevalingai trūkčioti kojų raumenys, ir tai labai trukdė miegoti. Darėsi vis blogiau. Įsivaizduokite, 44 metai buvo praėję nuo tada, kai mama pamatė, kad sergu, ir štai koks netikėtumas: dabar man diagnozavo popoliomielitinį sindromą!

Poliomielitas: kokia tai liga?

Poliomielitas — virusinė liga. Juo užsikrečiama per burną. Virusas patekęs į organizmą pasidaugina viduriuose ir prasiskverbęs į nervų sistemą gali greitai sukelti visišką paralyžių. Iš pradžių, kol virusas pasiekia galvos ir stuburo smegenis, užeina karščiavimas, silpnumas, galvos skausmas, vėmimas, sprando sąstingis, galūnių skausmai. Paskui apmiršta daugelis nervų, todėl paralyžiuoja kai kuriuos rankų, kojų, krūtinės raumenis.

Vis dėlto žmogaus organizmas nepaprastai gajus. Viruso nepažeisti nervai išaugina naujas atšakas, tarytum nutiesia naujas telefono linijas ir prisijungia prie raumenų ląstelių, kurios, žuvus nervams, neteko „ryšio“. Net ir nugaros smegenų motoriniai neuronai savo aksonų (ilgųjų ataugų) galuose sudaro kur kas daugiau sąsajų su raumenų ląstelėmis, taigi jiems tenka žymiai didesnė apkrova. Toks motorinis neuronas paprastai jaudrina 1000 raumenų ląstelių, o dabar — 5000, gal net 10000. Matyt, šiaip persitvarkė ir mano neuronai, nes pradėjau vaikščioti.

Tačiau dabartinėmis medicinos žiniomis, praėjus mažiausiai penkiolikai, kartais net keturiasdešimt metų, tos nervų ir raumenų jungtys nuo perkrovos ima rodyti nuovargio požymius. PPS — tai tokia būsena, kai kadaise persirgusiam poliomielitu ligos simptomai atsinaujina. Daugelis ima jausti raumenų silpnumą ir skausmus, nuovargį, žmogui maudžia sąnarius, jis nebepakelia šalčio, atsiranda kvėpavimo sutrikimų. Tikslūs skaičiai nežinomi, bet Pasaulio Sveikatos  Organizacija nurodo, kad dabar žemėje gyvena 20 milijonų persirgusiųjų poliomielitu. Turimais duomenimis, 25—50 procentų iš jų pasireiškia PPS.

Kaip prisitaikyti prie PPS?

Mokslininkai daro prielaidą, kad seni, pernelyg apkrauti motoriniai neuronai taip nuvargsta, jog nervų šakelės pradeda irti ir daugelis raumenų skaidulų vėl netenka „ryšio“. Norint tą procesą pristabdyti, reikia atitinkamiems raumenims sumažinti krūvį. Kai kurie fizioterapeutai rekomenduoja pagalbines judėjimo priemones: lazdeles, įtvarus, ramentus, vežimėlius. Aš, pavyzdžiui, neapsieinu be kojų įtvarų. Aviu ir specialius batus, kurie stipriau suveržia kulkšnis, kad negriuvinėčiau.

Saikinga mankšta bei raumenų tempimas irgi į naudą, aišku, jei ligonio būklė tai leidžia. O širdies bei kraujagyslių veiklai pagerinti nevarginant raumenų labai tinka plaukiojimas, karštos vonios. Tik svarbu, kad mankštos programą pacientas suderintų su gydytoju.

Kadangi persirgus poliomielitu neuronams tenka itin didelis krūvis, galiausiai nebe visos raumenų skaidulos gerai funkcionuoja. Ligonis greičiau pavargsta ar net jaučiasi išsekęs. Jėgas pakerta ir nepaliaujamas skausmas bei mintis, jog negalė vėl sugrįžta. Įsitikinau: kad nepervargčiau, dieną turiu pasiilsėti. Gydytojai tokiems pacientams rekomenduoja nusistatyti patogų gyvenimo tempą, nepersistengti.

Man visąlaik gelia raumenis ir sąnarius — tai sunkiausia pakelti. Vieniems ligoniams skauda ypač tie raumenys, kurie per dieną daugiausia apkrauti, kitiems maudžia visur, kaip kad sergant gripu, ir dar užgula nuovargis.

Skausmą malšinti galima preparatais nuo uždegimų bei kitokiais vaistais, tačiau ir jie ne visad veiksmingi. Dažnas persirgęs poliomielitu alinantį skausmą kenčia nuolat. Tiesa, kartais padeda fizioterapija, šildymai, tempimo pratimai. Viena ligonė, pati anksčiau dirbusi anesteziologe, man sakė: „Atsikelti iš vežimėlio ir  pereiti kambarį pajėgčiau, bet taip skaudėtų, kad neverta.“ Mane irgi palaiko medikamentai, vis dėlto dažnai tenka sėdėti invalido vežimėlyje.

Kai kurių ligonių organizmas nebesugeba tausoti šilumos: oda nesureaguoja į šaltį ir kraujagyslės nesusitraukia. Todėl ligos pažeista galūnė greičiau atvėsta. O šalti raumenys neturi gero ryšio su motoriniais neuronais ir kaip reikiant nefunkcionuoja. Taigi svarbu rengtis šiltai — saugoti raumenis. Vėsiomis naktimis kai kurie apsikloja elektrine antklode, prisideda karšto vandens pūslę. Kai šalta, geriausia išvis kuo mažiau būti lauke. Štai man teko persikelti kitur, kur šiltesnis klimatas.

Daug kam yra sutrikęs kvėpavimas — ypač persirgusiems bulbariniu poliomielitu. Ši ligos forma stuburo smegenis pažeidžia sprando viršūnėlėje, todėl nusilpsta kvėpuojamieji raumenys. Anksčiau, jei kas susirgdavo bulbariniu poliomielitu, išgyventi galėdavo tik barokameroje. Dabar tokiu atveju taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija. Man, pavyzdžiui, labai sunku kvėpuoti, kai įsitempęs ką darau. Todėl kasdien mankštinu plaučių raumenis specialiu aparatėliu.

Persirgusiems poliomielitu svarbu žinoti ir tai, kad nepatartina išeiti iš ligoninės tą pačią dieną po operacijos. Daktaras Ričardas L. Brunas iš Keslerio reabilitacijos instituto sako: „NĖ VIENAM PERSIRGUSIAM POLIOMIELITU NEVALIA AMBULATORIŠKAI DARYTI JOKIOS OPERACIJOS, nebent pačią paprasčiausią, kuriai gana vietinio nuskausminimo.“ Daktaras priduria, jog tokiems ligoniams reikia dvigubai daugiau laiko atsigauti po anestezijos ir kartais prireikia dar papildomai vaistų nuo skausmo. Paprastai jiems tenka gulėti ligoninėje  ilgiau nei kitiems. Jei būčiau tai žinojęs, kai man neseniai darė nedidelę operaciją, nebūčiau paskui susirgęs plaučių uždegimu. Apie visa tai verta iš anksto pasišnekėti su chirurgu bei anesteziologu.

Kaip dabar gyvenu

Kai keturiolikos pradėjau vaikščioti, maniau, jog didžiosios bėdos liko praeity. Bet po daugelio metų štai vėl panašiai kenčiu. Apie tokius kaip aš, kurie ne tik poliomielitą ištvėrė, bet ir žino, kas yra PPS, taikliai vienos apžvalgininkės pasakyta: „Kartą persirgę, dukart gydosi.“ Aišku, retsykiais būnu visai be ūpo, tačiau dar judu, krutu, pats apsitarnauju. Įsitikinau, kad geriausias vaistas — būti optimistu, taikytis prie kintančių aplinkybių, džiaugtis tuo, ką dar pajėgiu.

Štai prieš kokį dešimtmetį, kai pradėjau visalaikio evangelizuotojo tarnybą, judėti buvo kur kas lengviau. Įstengdavau nužingsniuoti nemažą kelio galą ir taip neskaudėdavo. O dabar neką tepaeinu. Taupydamas jėgas vengiu lipti laiptais ar kopti į kalniuką. Visur, kur galiu, naudojuosi invalido vežimėliu. Tarnyboje turiu būti labai išradingas, užtat randu, kuo džiaugtis, ir ši veikla man tik į sveikatą.

PPS iš tiesų pakeitė gyvenimą. Galbūt dabar eisiu tik silpnyn, bet labai guodžia Biblijos pažadas, kad naujajame pasaulyje visi vėl bus jauni, sveiki, kupini jėgų. Jau nebe pirmus metus dažnai pamąstau apie viltingus Izaijo 41:10 žodžius: „Nebijok, nes aš su tavimi, nebūgštauk, nes aš tavo Dievas! Stiprinsiu tave, padėsiu tau.“ Esu pasiryžęs su Dievo pagalba stumtis į priekį, kol tokio dalyko kaip PPS išvis nebebus.

[Išnaša]

[Rėmelis 20 puslapyje]

„Gal ir aš kenčiu nuo popoliomielitinio sindromo?“

Dauguma specialistų popoliomielitinį sindromą diagnozuoja tik tada, jei paciento ligos istorija ir būklė atitinka ne vieną kurį nors, o keletą čia išvardytų kriterijų.

▪ Kadaise patvirtinta paralyžinio poliomielito diagnozė.

▪ Dalinės arba visiškos reabilitacijos periodas ir paskesnis stabilių neurologinių funkcijų laikotarpis (bent 15 metų).

▪ Pamažu ar staiga atsiradęs raumenų silpnumas, nuovargis, prasidėjusi raumenų atrofija, raumenų ir sąnarių skausmai.

▪ Galimi kvėpavimo, rijimo sutrikimai.

▪ Simptomai reiškiasi ne trumpiau kaip metus.

▪ Nėra kitų ortopedinių problemų, neurologinių ar šiaip kokių sveikatos sutrikimų.

Ne visiems persirgusiems poliomielitu atsiranda PPS, nors ilgainiui žmogus galbūt labiau pavargsta, pertemptos neuronų ir raumenų jungtys ima prieš laiką senti. Daugiau kaip pusė tokių pacientų, kurie kreipiasi į gydytoją dėl naujų negalavimų, kenčia ne nuo PPS. Viena medikė sako: „Šešiasdešimt procentų poliomielitu persirgusių asmenų, kuriems pasireiškia nauji simptomai, turi su poliomielitu nesusijusių neurologinių ar kitokių sveikatos sutrikimų; tai kartais pagydoma. Kas antras iš kitų keturiasdešimt procentų skundžiasi progresuojančiomis ortopedinėmis problemomis, kurios tėra poliomielito padariniai.“

[Rėmelis 21 puslapyje]

Ar įmanoma pagyti?

Kadangi popoliomielitinio sindromo (PPS) etiologija, arba atsiradimo priežastis, neaiški, laboratorinė analizė neįmanoma ir vaistų kol kas nėra. Tačiau siūloma trilypė reabilitacija. Pasak vienos specialistės, „reabilitacijos programa gali padėti daugiau kaip 80% turinčiųjų PPS“.

Štai tas trejetas:

1. Prisitaikymas

▪ jėgų taupymas

▪ pagalbinės judėjimo priemonės

▪ nevarginanti mankšta

▪ šiluma

2. Vaistai ir maisto papildai

Nors išbandyta daug preparatų, tiek išrašomųjų vaistų, tiek maisto papildų, neįrodyta, kad bent kas padeda. Tiesa, pasigirsta kalbų, jog vienas ar kitas ligonis pasitaisė, bet dar reikia atlikti mokslinius tyrimus. Vaistažolės, beje, kartais reaguoja su kitais medikamentais, tad prieš vartodami pasitarkite su gydytoju.

3. Gyvenimo kokybė

„Geriausias vaistas, kokį medikas gali duoti kenčiančiam nuo PPS, — švietimas ir padrąsinimas... Pacientai, kuriems pavyko geriau prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių, sugeba sėkmingiau tvarkytis kasdieniame gyvenime. Tokie žmonės nepasiduoda problemoms, gyvena labiau pritaikytoje jų ribotumams aplinkoje, stengiasi daugiau sužinoti apie savo negalę, nevengia naudoti pagalbinių judėjimo priemonių ir dažniau sulaukia praktinės bei emocinės paramos“ (daktarė Siuzan Perlman).

[Rėmelis 22 puslapyje]

O mankšta?

Kadaise poliomielitu persirgusius žmones ragino mankštintis „iki skausmo“. Paskui, devintajame dešimtmetyje, perspėjo apie mankštos pavojus, ypač kad taip galima „pribaigti“ dar gyvybingus raumenų audinius.

Dabar specialistai pataria laikytis viduriuko tarp tų dviejų kraštutinumų ir iš esmės sako: „Nepersistenkite, bet ir neapsnūskite.“ Nacionalinis fizinio aktyvumo ir negalių centras teigia: „Naujausiomis žiniomis — nesvarbu, negalė mažesnė ar didesnė, — mankšta visad eina į naudą, todėl verta parodyti išradingumą ir susikurti savo mankštinimosi programą, o norint pasiekti gerų rezultatų, reikia dar ir ištvermės.“

Trumpai tariant, individualią mankštos programą reikia...

▪ parengti atsižvelgiant į gero fizioterapeuto pastabas

▪ imti taikyti palengva, nepersitempiant ir po truputį didinti apkrovas

▪ pradėti apšilimu ir panašiai užbaigti

▪ sudaryti iš raumenų tempimo ir paprastų aerobikos pratimų

▪ stengtis papildyti pratimais šiltame vandenyje

Vienas specialistas biuletenyje The Johns Hopkins Medical Letter rašo: „Ilgiau kaip valandą neatslūgstantis nuovargis ir skausmas rodo, jog raumenys gavo per didelį krūvį.“ Taigi žinokite saiką ir pasisaugokite, kad vėl neužeitų skausmas, nuovargis, silpnumas.

[Rėmelis 23 puslapyje]

Kokia rizika susirgti PPS?

Nors kiekvienas atvejis individualus, poliomielitu persirgusiam asmeniui popoliomielitinio sindromo tikimybę padidina šie veiksniai:

▪ Persirgta poliomielito forma. Paprastai sakant, kuo sunkiau poliomielitu persirgta, tuo didesnė PPS rizika.

▪ Kokio amžiaus susirgta. PPS mažiau gresia tiems, kurie poliomielitu susirgo jaunesni.

▪ Kaip ligonis pasitaisė. Kuo labiau organizmas atsigavo, tuo didesnė PPS grėsmė.

▪ Fizinis aktyvumas. Jei poliomielitu persirgęs asmuo daugelį metų mankštinasi iki išsekimo, tai irgi padidina PPS riziką.

[Iliustracija 19 puslapyje]

Slaugytoja man, vienuolikmečiam paaugliui, padeda atsigauti po operacijos

[Iliustracija 23 puslapyje]

Dabar padedamas žmonos tarnauju visalaikiu evangelizuotoju