Ženevos Biblija — pamirštas vertimas

Iš Atsibuskite! bendradarbio Naujojoje Zelandijoje

AR TAVO Biblija patogi laikyti ir skaityti? Ar lengva joje rasti, ko ieškai? Jei taip, dėkoti turėtumei žmonėms, 1560 metais išleidusiems Ženevos Bibliją, — kaip kad ji buvo pavadinta.

Šiandien mažai kas apie ją girdėję. Bet savo laiku tai buvo perkamiausia knyga. Šį puikų vertimą skaitytojai mėgo dėl tikslumo bei sudarymo naujovių. Jį savo veikaluose citavo anglų dramaturgai Šekspyras ir Marlou.

Tačiau kodėl populiarųjį XVI amžiaus anglišką vertimą išleido prancūziškai kalbančiame Šveicarijos mieste Ženevoje? Ir kuo šis vertimas buvo ypatingas? Kodėl vėliau pamirštas? Kokios naudos iš jo tebeturime šiandien?

Naujoviška Biblija

Ženevos Bibliją parengė grupelė mokslininkų, pabėgusių iš Anglijos nuo persekiojimų dėl tikėjimo bei galimos mirties bausmės, kai 1553 metais į sostą sėdo Marija Tudor. Ženevos protestantų bendruomenė mielai atvykėlius priėmė. Mieste buvo puikiai išvystyta poligrafija, žmonės čia skaitė Šventąjį Raštą, tad vieta idealiai tiko Biblijai versti ir spausdinti.

Viljamo Vitinghamo su pagalbininkais išversta Ženevos Biblija pasirodė 1560-aisiais. Ją greitai pamėgo Anglijoje. Šį vertimą buvo lengviau skaityti nei ankstesnius — tai pirmas Šventasis Raštas anglų kalba su numeruotomis eilutėmis. Dabar tokia sistema taikoma visame pasaulyje. Kiekvieno puslapio viršuje buvo įdėta puslapinė antraštė — keli informatyvieji žodžiai, padedantys skaitytojui orientuotis. Be to, naudotas ne gotiškasis rankraštinis riebus šriftas, o aiškūs spaudmenys, panašūs į tuos, kokiais leidžiama dauguma šiuolaikinių Biblijų anglų kalba.

Anksčiau Šventąjį Raštą skaitydavo tik iš sakyklų, todėl jis būdavo griozdiško in folio formato. Ženevos Biblija buvo patogaus dydžio — kone perpus mažesnė. Žmonėms pasidarė ne tik lengviau ją skaityti bei nagrinėti, bet ir įpirkti.

Stengtasi išversti tiksliai

Ženevos Biblijos vertėjai ypač stengėsi išlaikyti Hebrajiškųjų raštų dvasią ir mintį. Keliose vietose paliko Dievo vardą, Jehova, pavyzdžiui, Išėjimo 6:3, 17:5 ir Psalmyno 83:18. Žodžius, kuriuos laikė būtinais pridėti, išskyrė kursyvu,  o dėl gramatinio aiškumo įterptas frazes parašė laužtiniuose skliaustuose.

Netrukus Ženevos Bibliją oficialiu vertimu pripažino Škotija, jis išpopuliarėjo Anglijoje. Be to, manoma, jog būtent jį 1620 metais istorinėn kelionėn į dabartines Jungtines Valstijas pasiėmė puritonų piligrimai. Ženevos Biblija pateko ir į kitas britų kolonijas, net į tolimiausią — Naująją Zelandiją. Čia 1845 metais vienas egzempliorius atsidūrė gubernatoriaus sero Džordžo Grėjaus kolekcijoje.

Nepatiko paraštinės pastabos

Skaitytojai Ženevos Bibliją pamėgo ir dėl išsamių paaiškinimų. Vertėjai juos įdėjo suprasdami, jog Biblijoje yra sunkiai suvokiamų vietų. Tačiau paraštinės pastabos nebuvo naujovė. Dar Tindelas įrašė paaiškinimų savo 1534 metais išleistame „Naujojo Testamento“ vertime. Be pastabų, Ženevos Biblijoje buvo iliustracijų, žemėlapių, kilmės sąrašai, taip pat pratarmės — visa tai skirta geriau suprasti Raštą. Prieš kiekvieną skyrių įdėta trumpa jo santrauka, vienoje vietoje net skatinama kasdien skaityti Bibliją.

Anglikonų bažnyčios hierarchai savame rate pripažino, kad tai puikus vertimas. Tačiau viešai jį pasmerkė dėl, jų manymu, radikalaus pastabų tono. Matjus Parkeris, tuometinis Kenterberio arkivyskupas, jas netgi pavadino „visokiausiomis kenksmingomis pastabomis“. O karaliui Jokūbui I jos pasirodė „labai neteisingos, šališkos, maištingos“. Ir nenuostabu, nes kai kuriose užginčyta karaliaus — „Dievo statytinio“ — teisė!

Ženevos Biblijos populiarumo saulėlydis

1604-aisiais karalius Jokūbas I sankcionavo naują vertimą, vildamasis išstumti Ženevos Bibliją iš Anglijos visiems laikams. Teologijos istorikas Alisteris Makgratas pareiškė, kad „didžiausia kliūtis Karaliaus Jokūbo vertimui įsitvirtinti septynioliktojo amžiaus Anglijoje buvo neblėstantis Ženevos Biblijos populiarumas“. Žmonės ją skaitė jau daug metų, be to, ji tebebuvo oficiali Biblija Škotijoje. Jos leidyba nenutrūko iki pat 1644-ųjų.

Pasak Britų ir užsienio šalių Biblijos draugijos, „ištyrinėjus 1611 metais pasirodžiusį Karaliaus Jokūbo Biblijos vertimą paaiškėjo, kad jo vertėjai... Ženevos Biblija rėmėsi labiau nei kuriuo kitu anglišku vertimu“. Iš pastarosios Karaliaus Jokūbo vertimas perėmė daug sandaros naujovių ir aibę posakių.

Ilgaamžė įtaka

Nors galiausiai Karaliaus Jokūbo vertimas Ženevos Bibliją išstūmė, ši užima svarbią vietą literatūros istorijoje. Nemažai jos vertimo bei sudarymo ypatumų tapo standartais, ir apskritai Ženevos Biblija laikoma viena iš gairių angliškųjų Šventojo Rašto vertimų istorijoje. Taip parengta Biblija paskatino gilintis į Šventąjį Raštą žmones, kurie anksčiau neturėjo galimybės jo skaityti.

Ženevos Biblija paruošė kelią vėlesniam Karaliaus Jokūbo vertimui ir praturtino anglų literatūrą bei kalbą. Tad nors dauguma apie šią Bibliją nėra girdėję, jos įtaka jaučiama iki šiol.

[Iliustracija 12 puslapyje]

Išėjimo 6:3 paliktas Dievo vardas

[Iliustracijos 13 puslapyje]

Puslapinė antraštė

Iliustracija

Pastabos paraštėse

[Šaltinio nuoroda]

Visos nuotraukos: Courtesy American Bible Society

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 12 puslapyje]

Visos nuotraukos: Courtesy American Bible Society