Atsargiai, druska!

Iš Atsibuskite! bendradarbio Australijoje

BE DRUSKOS neapsieitume nei mes, nei gyvūnai. Ji sudaro kone vieną procentą žmogaus kūno masės. Galima sakyti, druska — ir maistas, ir vaistas. Pasaulyje jos kasmet suvartojama 190 milijonų tonų. * Ir šito gero netrūksta. Bet jei našus dirvožemis virsta druskožemiu — tai jau bėda. Kai kur pasaulyje taip ir darosi.

Imant pasauliniu mastu, maždaug 40 procentų javų derliaus išauga drėkinamuose laukuose, nors šie sudaro vos 15 procentų dirbamos žemės. Rodos, nedaug reikia: paleisk vandenį ir dykvietė sužydės kaip rožė. Bet ilgainiui tokios vietos gali įdruskėti, pasidaryti niekam tinkamos. Jau dabar pusė drėkinamų dirvų yra didesnio druskingumo ir tai kenkia pasėliams. Dėl druskų pertekliaus ir užsistovėjusio vandens prarandama labai daug žemės ūkio naudmenų. Sakoma, jog kasmet nebenaudingas tampa dukart didesnis už Šveicariją plotas!

Žymus dirvotyrininkas Danielis Hilelis knygoje Out of the Earth skelbia pavojų: „Kitados žmogaus sukeltų negandų, pražudžiusių ištisas civilizacijas, šešėlį matome ir šiuometiniame pasaulyje... Tik kur kas grėsmingesnį.“ Dirbamos žemės įdruskėjimas vien Jungtinių Valstijų ekonomikai kasmet padaro penkių milijardų dolerių nuostolį. Bet šita žmogaus prisišaukta neganda ypač skaudžiai kerta Australijai.

Baltoji mirtis

Vakarų Australijos platybėse kas valandą įdruskėja plotas sulig futbolo aikšte. Valstybės mokslinių ir pramonės tyrimų organizacijos (CSIRO) narys daktaras Tomas Hatonas tvirtina: „Be abejo, tai didžiausia aplinkosaugos krizė.“

 Ypač druskomis užteršta rytų Australija, žemdirbių pamėgtas Mario ir Darlingo baseinas. Teritorija tokio dydžio kaip Prancūzija ir Ispanija kartu sudėjus. Čia įeina trys ketvirtadaliai Australijos drėkinamų plotų. Ir beveik pusė Australijos žemės ūkio produkcijos išauginama būtent šiame rajone. Mario ir Darlingo upės it arterijos maitina dirbamus laukus, drėkina tūkstančius pelkynų, aprūpina geriamuoju vandeniu tris milijonus žmonių.

Deja, 2000 kvadratinių kilometrų žemės čia jau smarkiai įdruskėję. Šį dešimtmetį, mokslininkų apskaičiavimais, tas pats gresia dar dešimčiai tūkstančių kvadratinių kilometrų. Maris, Darlingas ir jų intakai darosi vis druskingesni. Vanduo tampa netinkamas gerti. Derlinguose paupio laukuose randasi druskos kristalais pasidengusių balų, kur niekas nebeauga. Ūkininkai šį reiškinį vadina baltąja mirtimi.

Nukenčia ne tik žemės ūkio naudmenos. CSIRO mokslininkai įspėja, kad druska greit pražudys tūkstantį Australijos augalų ir gyvūnų rūšių. O jeigu ir toliau viskas taip klosis, per 50 metų Mario ir Darlingo baseine išnyks pusė paukščių. Tačiau kas tokią aplinkosaugos krizę sukėlė? Trumparegiški sprendimai. Apie tai dabar ir pakalbėkime.

Iš kur druska?

Mokslininkai daro prielaidą, jog daugiausia druskos į Australijos žemyną pateko su okeaniniu rūku. Tūkstančius metų vėjai nešė druskingą miglą nuo vandenyno, ir žemėn ji išlydavo lietumi. Kita dalis — jūrinių nuosėdų kilmės, mat kur dabar plyti žemynas, kadaise vietomis tyvuliavo vanduo. Lietaus plaunama druska skverbėsi gilyn, tačiau gruntinių vandenų horizontas druskingojo podirvio nesiekė.

Ilgainiui žemyne suvešėjo eukaliptų miškai, sužėlė įvairi augmenija. Šaknys įsiraizgė net į 30—40 metrų gelmę. Augalai didumą lietaus vandens „išpumpuodavo“ ir per lapus išgarindavo. Užtat gruntiniai vandenys slūgsojo giliai. O europiniai ūkininkavimo metodai, laidavę Australijai klestėjimą ir pažangą, dideles teritorijas pavertė plynėmis. Iškirtus medžius — gamtines „siurblines“ — ir pradėjus drėkinti neaprėpiamus  plotus, gruntiniai vandenys pakilo. Gilumoje slypinti druska ištirpo ir ėmė smelktis į dirvožemį.

Kaip žemė įdruskėja

Užliejamasis drėkinimas Mario ir Darlingo baseine labai pagerina žemių derlumą, bet ir sparčiai pakelia dirbamųjų laukų gruntinius vandenis. O šie neša ištirpusias druskas į upes ir teršia gėlą vandenį. Atsiranda nauja bėda: įdruskėja upės. Paskui druskingas vanduo iš čia vėl pumpuojamas laukams drėkinti. Taip nelemtas ratas ir sukasi.

Dar klastingesnė bėda — sausžemio įdruskėjimas. Visame regione giliašaknius medžius pakeitė ganyklos ir vienmečiai pasėliai, kurių šaknys į dirvožemį teįsiskverbia gal tik per metrą. Anksčiau lietaus vandenį medžiai absorbuodavo, o dabar pasėliai jo nebesulaiko; jis tiesiog subėga į dirvą.

Mokslininkų apskaičiavimais, į gruntą vandens dabar patenka nuo 10 iki 100 kartų daugiau negu anuomet, kai lygumose augo medžiai. Per pastaruosius šimtą metų susigėrė tiek kritulių, kad Mario ir Darlingo baseine gruntiniai vandenys vietomis pakilo 60 metrų ar dar daugiau. Kai nuo dirvos paviršiaus iki tų druskingų vandenų lieka kokie pora metrų, ūkininkui prasideda vargai.

Jeigu anksčiau laukas duodavo gerą derlių, dabar augmenija skursta. Apdruskėję lopiniai išryškės dar negreit, bet iš negilaus podirvio druskingi vandenys jau kyla garais į paviršių. Kol kas augalai vegetuoja, tačiau ilgainiui paviršiuje kondensuojasi vis daugiau druskos ir žemė tampa nederlinga.

Sausžemio įdruskėjimas žalingas ne vien žemės ūkiui. Druska jau ėda kai kuriuos plentus, ir jų eksploatacijos amžius keturiskart sutrumpėja. Mario ir Darlingo baseino gyvenvietėse nukenčia net statiniai, vandentiekio bei kanalizacijos vamzdynai.

Ar įmanoma ką pataisyti?

Druskingi gruntiniai vandenys, iš visko sprendžiant, daugumoje vietovių kils dar kokius 50—100 metų. Anot vieno pranešimo, kol šiandien gimusiam žmogui sukaks trisdešimt, druska nualins plotą sulig Viktorijos valstija arba Didžiąja Britanija. O ko reikia, idant pražūtingoji banga atslūgtų?

„Reikia iš esmės pakeisti [Mario ir Darlingo] baseino išteklių tvarkybą, eksploataciją. Tik taip įmanoma išsaugoti nepažeistas ekosistemas, išlaikyti žemes derlingas, — rašoma viename oficialiame dokumente. — Nusimato didelių išlaidų... Antra vertus, išlaidos neatrodo tokios jau didelės, palyginti su ekonominiais, socialiniais bei gamtiniais nuostoliais, kurių neišvengsime, jei dabartiniai kraštotvarkos metodai nebus pakeisti.“

Didelius plotus užsodinus mišku, gamta po truputį atsigautų, tačiau kol kas tai atrodo nerentabilu. Vienoje mokslinėje ataskaitoje pažymima: „Nesame pajėgūs atkurti pirmykščių sąlygų. [Pasodinus mišką,] jeigu ir būtų koks poslinkis į gera, tai labai lėtas.“

Tuo tarpu ūkininkai skatinami auginti pasėlius ilgesnėmis šaknimis arba tokius, kurie druskai atsparūs. Įdruskėjus dirbamiems laukams, savininkai kartais netgi atidaro druskos kasyklą, žodžiu, susigalvoja naują verslą. Druskinguose vandens telkiniuose bando veisti okeanines žuvis, krevetes, komerciniams tikslams auginti jūros dumblius.

Taip yra ne tik Australijoje. Jei tuojau nebus imtasi radikalių priemonių, gresia didžiulė nelaimė, kurią galima nusakyti filosofo Platono žodžiais, kadaise ištartais apie senovės Graikiją: „Lyginant tai, kas buvo anuomet, su tuo, kas yra dabar, bėra likę... tarsi ligos nukamuoto kūno griaučiai; visa žemė, kiek tik būta jos derlios ir minkštos, tapo nuplauta, o iš pačios šalies liko vien oda ir kaulai.“

[Išnaša]

[Žemėlapis 25 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

MARIO IR DARLINGO BASEINAS

[Šaltinio nuoroda]

Žemėlapis: Mountain High Maps® Copyright © 1997 Digital Wisdom, Inc.

[Iliustracijos 25 puslapyje]

Vidury įmirkusio lauko — druska aplipusios medžio liekanos

Buvę derlingi laukai — dabar tik druskožemis

[Šaltinio nuoroda]

© CSIRO Land and Water

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Pirmieji nelaimės ženklai — negyvi lopiniai dirbamuose laukuose

Įdruskėjus dirvožemiui augalai žūva

Ką druska padaro dirbamai žemei

Kaip galiausiai viskas sunyksta gruntiniams vandenims pakilus

[Šaltinio nuoroda]

Visos nuotraukos: © CSIRO Land and Water