Nesigailiu atsisakęs šlovingos karjeros

PAPASAKOJO ČARLZAS SINUTKO

1957-aisiais man pasiūlė kontraktą: trylika savaičių dainuoti Las Vegase (Nevados valstija, JAV). Už tai žadėjo po tūkstantį dolerių kas savaitę. Jei sulauksiu pasisekimo, sutartį dar penkiasdešimčiai savaičių pratęs. Vadinasi, uždirbsiu dar 50000 dolerių. Anais laikais tai buvo dideli pinigai. Iš kur toks pelningas pasiūlymas ir kodėl buvo sunku apsispręsti, — dabar papasakosiu viską iš eilės.

TĖTIS buvo ukrainietis. Gimė Rytų Europoje 1910-aisiais. Netrukus šeimyna persikėlė į Jungtines Valstijas: pirmas išvyko jo tėvas, o paskui, 1913-aisiais, parsikvietė ir žmoną su sūnumi. Tėtis sukūrė šeimą 1935-aisiais. Po metų Ambridže, Pensilvanijos valstijoje, gimiau aš. Apie tą laiką du vyresni tėčio broliai tapo Jehovos liudytojais.

Kai mes, keturi berniukai, buvom nedideli ir mūsų šeima gyveno Pensilvanijos valstijoje prie Niukaslio, liudytojai kurį laiką vedė mamai Biblijos studijas. Tada tėvai dar netapo liudytojais, bet tėtis sakydavo, kad jo broliai turi teisę tikėti, kaip jiems patinka. Nors tėtis auklėjo mus patriotais, visad užsistodavo kitamanius.

Dainininko karjera

Tėvai buvo įsitikinę, kad turiu dainininko talentą, ir viską darė dėl mano karjeros. Kai buvau šešerių ar septynerių, tėtis naktiniame klube užkeldavo mane ant baro ir aš skambindamas gitara sudainuodavau dainą „Mama“. Gražiausiais žodžiais apdainuodavau motinos meilę, rūpestingumą ir baigdavau už širdies griebiančiu crescendo. Įkaušę vyrai apsiverkdavo ir tėčiui į skrybėlę primesdavo pinigų.

Pirmąkart į eterį išėjau su kantri stiliaus dainomis 1945-aisiais. Transliavo Niukaslio radijo stotis WKST. Paskui į savo repertuarą įtraukiau ir savaitės populiariausiųjų dešimtuko šlagerius. Į televiziją 1950-aisiais duris man atvėrė Polio Vaitmano laida. Jo aranžuota Džordžo Geršvino „Žydroji rapsodija“ iki šiol populiari. Nedelsdamas tėtis pardavė mūsų namą Pensilvanijoje ir persikraustėme į Kaliforniją, Los Andželo apylinkes. Čia, jo manymu, tikrai turėjau „sublizgėti“.

Tėtis greit man iškovojo savaitinę radijo programėlę Pasadinoje ir pusvalandžio televizijos laidą Holivude. Su Tedo Deilio šimto atlikėjų orkestru mane įrašinėjo studija „Capitol Records“. Tapau radijo tinklo CBS dainininku. 1955-aisiais dalyvavau muzikiniame reviu Leik Tahe, šiaurės Kalifornijoje. Beviešėdamas ten ir perkainojau savo gyvenimo vertybes.

Kitokie siekiai

Dėdė Džonas, tėčio vyresnysis brolis, iš Pensilvanijos irgi persikėlė į Kaliforniją.  Kaip tik neseniai iš jo buvau gavęs knygą „Dievas išlieka tiesakalbis“. * * Pasiėmiau ją į Leik Tahą. Gerokai po vidurnakčio baigėsi mūsų paskutinis pasirodymas. Kol suims miegas, kibau skaityti. Ir nuostabu: radau atsakymus į jau seniai mane kamuojančius klausimus.

Paskui po darbų sėdėdavom su pramogų verslo žmonėmis naktiniame klube ir dažnai iki paryčių šnekėdavomės apie gyvenimą po mirties, kodėl Dievas pakenčia blogį, ar žmonija susinaikins kartu su Žeme. Dar po poros mėnesių, 1955-ųjų liepos 9-ąją, Jehovos liudytojų srities kongrese Los Andžele, „Wrigley Field“ stadione, pasikrikštijau. Taigi parodžiau, kad pasiaukoju tarnauti Jehovai Dievui.

Nepraėjus nė pusmečiui, Kalėdų rytą kitas liudytojas, Henris Raselas, pasiūlė drauge aplankyti Džeką Makojų, kuris irgi sukosi pramogų versle. Beje, pats Henris kompanijoje NBC buvo atsakingas už muziką. Džeką su trimis vaikais ir žmona užtikom žiūrinėjančius Kalėdų dovanas. Viską padėję į šalį jie susėdo ir atidžiai mūsų išklausė. Netrukus tapo liudytojais.

Pradėjau studijuoti su mama. Dabar į Biblijos tiesą ji žiūrėjo išties rimtai. Ilgainiui tapo Jehovos liudytoja ir ėmė tarnauti pioniere — visalaike evangelizuotoja. Pasikrikštijo ir trys mano broliai. Kurį laiką net buvo pionieriais. Aš šitos tarnybos ėmiausi 1956-ųjų rugsėjį, būdamas dvidešimties.

Apsisprendžiu dėl darbo

Mano agentas turėjo tokį draugą, Džordžą Merfį, ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje vaidinusį ne viename filme. Dabar šiam parūpo ir mane išgarsinti. Per Merfio pažintis 1956-ųjų gruodį patekau į Džekio Glisono programą Niujorko televizijoje CBS-TV. Tai buvo tikras karjeros šuolis, mat kanalas turėjo apie 20000000 žiūrovų. Tąsyk viešėdamas Niujorke pirmąkart aplankiau Jehovos liudytojų centrinį Bruklino biurą.

Po Glisono laidos pasirašiau septyneriems metams kontraktą su kino studija MGM. Filmavausi vesternų seriale. Bet paskui mane pradėjo graužti sąžinė. Mat teko vaidinti lošėją, banditą — lyg ir propaguoti amoralią, nekrikščionišką gyvenseną. Tada viską mečiau. Pramogų pasaulio žmonės manė, kad išsikrausčiau iš proto.

Tuo metu gavau minėtą pasiūlymą koncertuoti Las Vegase. Galėjau užsidirbti krūvą pinigų. Bet kaip tik tą savaitę pas mus turėjo lankytis keliaujantysis prižiūrėtojas. Jeigu dabar neprisistatysiu darbdaviui, paskui manęs niekas nebepriims. Galvoje kirbėjo prieštaringos mintys. Tėtis jau seniai laukė, kada gi praturtėsiu, ir taip stengėsi dėl mano karjeros! „Jis tikrai nusipelnė atlygio“, — galvojau sau.

Nusprendžiau pasikalbėti su mūsų pirmininkaujančiuoju prižiūrėtoju Karlu Parku. Šis irgi buvo muzikantas, trečiajame dešimtmetyje smuikavęs per Niujorko radiją WBBR. Paaiškinau, kad pasirašęs kontraktą galėsiu visą gyvenimą tarnauti pionieriumi nė negalvodamas apie pinigus. „Pats turi spręsti, kaip pasielgti, — dėstė Karlas, — bet, kad būtų lengviau, pagalvok: ar išvažiuotum, jei mūsų susirinkimą šią savaitę lankytų apaštalas Paulius?“ Paskui dar pridūrė: „Kaip manai, ko iš tavęs tikėtųsi Jėzus?“

 Nebeliko jokių dvejonių. Kai pasakiau, kad Las Vegase nedirbsiu, tėvas užsipuolė, esą griaunu jo gyvenimą. Tą vakarą pasiėmęs revolverį tykojo manęs grįžtančio. Norėjo nušauti. Bet, matyt, buvo išgėręs ir užmigo. Paskui pats garaže nuodijosi automobilio išmetamosiomis dujomis. Iškviečiau greitąją ir jį atgaivino.

Žinodami, kaip greit mano tėvas užsiplieskia, jo prisibijojo daugelis susirinkimo narių, tik ne rajono prižiūrėtojas Rojus Dauelas. Jis atėjo pasikalbėti su tėvu ir šis jam tarp kitko paminėjo, kad gimiau silpnutis ir tuoj galėjau mirti. Tėvas pažadėjęs, jeigu tik išgyvensiu, atiduoti mane Dievui tarnauti. Rojus paklausė, ar nemanąs, kad pažadą reikia ištesėti. Čia tėvas ir pritilo. Tada Rojus dar paklausė: „Jeigu visalaikė tarnyba tiko Dievo Sūnui, kodėl netiktų jūsiškiam?“ Po to karto tėvas, atrodo, susitaikė su mano sprendimu.

Tuo tarpu 1957-ųjų sausį iš Kanados su savo partnere pasisvečiuoti pas draugus atvyko pionierė Širli Lardž. Trise ėjome į tarnybą po namus. Taip su Širli ir susipažinau. Netrukus „Hollywood Bowl“ scenoje dainavau su Perl Beili. Klausėsi ir Širli.

Darau, ką nusprendęs

1957-ųjų rugsėjį mane paskyrė tarnauti specialiuoju pionieriumi Ajovos valstijoje. Kai tėčiui pasakiau, kad nusprendžiau paskyrimą priimti, jis tik sukūkčiojo. Nesuprato, kad mano vertybės jau kitos. Nuvažiavau į Holivudą ir nutraukiau visus kontraktus. Turėjau įsipareigojimų ir žymiajam orkestro bei choro vadovui Fredui Veringui. Jis įspėjo, kad jei sutarties nesilaikysiu, dainininku nebebūsiu. Paaiškinau, jog dainininko karjeros pats atsisakau: noriu daugiau tarnauti Jehovai Dievui.

Atvirai viską pasipasakojau ir ponas Veringas įdėmiai išklausė. Iš jo net nesitikėjau tokių geraširdiškų žodžių: „Sūneli, gaila, kad atsisakai puikios karjeros, bet aš muzikuoju nuo jaunumės ir žinau, jog muzika nėra svarbiausias dalykas gyvenime. Tegul Dievas laimina tavo kelius.“ Prisimenu, namo važiavau su džiaugsmo ašaromis akyse. Dabar jau niekas nebetrukdė paskirti gyvenimo Jehovos tarnybai.

„Kur tavo tikėjimas?“

Su partneriu Džou Trifu pradėjau tarnauti Stroberi Pointe, kur gyventojų tebuvo gal 1200. Viešnagėn atvyko Širli. Pradėjom kalbėti apie vedybas. Santaupų neturėjau nei aš, nei ji. Visi mano uždirbti pinigai pasiliko tėvo žinioje. Sakiau: „Noriu, kad būtum mano žmona. Tačiau kaip gyvensime? Gaunu tik specialiojo pionieriaus pašalpą — 40 dolerių per mėnesį.“ Tvirtu, kaip visad ramiu balsu ji tarė: „Bet, Čarlzai, kur tavo tikėjimas? Jėzus sakė, kad jeigu pirmiausia ieškosime Dievo Karalystės ir jo teisumo, jis pridės, ko reikia.“ (Mato 6:33) Daugiau klausimų nekilo. 1957-ųjų lapkričio 16-ąją mudu susituokėme.

Studijavau Bibliją su vienu fermeriu netoli Stroberi Pointo. Miške jis turėjo mažytę rąstų trobelę. Ilgio ir pločio nebus nė keturių metrų. Be elektros, vandens ir tualeto. Bet jeigu pageidautume, leido gyventi veltui. Sąlygos buvo išties primityvios, tačiau pasvarstėme — juk šiaip ar taip kiaurą dieną praleidžiam tarnyboje, mums tik reikia kur galvą priglausti.

Vandenį semdavau čia pat iš šaltinio. Trobelė prišildavo pakūrus malkinę krosnį, o skaitydavom prie žibalinės lempos; maistą Širli virdavo ant primuso. Maudydavomės senoje geldoje. Naktį klausydavomės vilkų staugsmo ir buvom tokie laimingi, kad turim vienas kitą ir abu tarnaujam Jehovai ten, kur evangelizuotojų ypač reikia. Maždaug už 100 kilometrų Dikoroje (Ajovos valstija) specialiaisiais pionieriais tarnavo Bilas Malinfontas su žmona Sandra, šiuo metu dirbantys centriniame Bruklino biure.  Kartais jie pas mus atvažiuodavo ir drauge praleisdavom dieną lauko tarnyboje. Ilgainiui Stroberi Pointe atsirado nedidelis susirinkimas — ateidavo apie 25 žmones.

Imamės keliaujamojo darbo

1960-ųjų gegužę mus pakvietė į rajono keliaujamąjį darbą. Pirmiausiai teko Šiaurės Karolina su Rolio, Grinsboro, Daramo miestais bei galybe mažų miestelių. Gyvenome jau geresnėmis sąlygomis, nes apsistodavom šeimose, kur buvo elektra, kai kur net vidaus tualetas. O jeigu reikdavo į tualetą eiti laukan, mus įspėdavo saugotis gyvačių: variagalvio skydasnukio, barškuolės!

1963-iųjų pradžioje mus perkėlė į vieną Floridos rajoną. Sunkiai susirgau perikarditu, atsidūriau per plauką nuo mirties. Tikriausiai ir nebūčiau išgyvenęs, jei ne Bobas ir Džini Makiai iš Tampos. * Jie nuvežė mane pas savo gydytoją ir netgi apmokėjo visas mūsų sąskaitas.

Pravertė, ką jaunystėje išmokau

1963-iųjų vasarą mane pakvietė padirbėti Niujorke — padėti ruošiant didelį Jehovos liudytojų kongresą. Su bendrijos atstovu Miltonu Henšeliu nuėjome į Lario Kingo radijo pokalbių laidą. Ponas Kingas iki šiol tebėra žymus televizijos laidų vedėjas. Tąsyk jis labai pagarbiai mus priėmė ir po laidos dar kokią valandą klausinėjo apie mūsų veiklą.

Tą pačią vasarą liudytojų centriniame biure viešėjo ką tik iš komunistų valdomos Kinijos kalėjimo paleistas misionierius Haroldas Kingas. Vieną vakarą jis maždaug septyniems šimtams susirinkusiųjų pasakojo, ką patyręs ir kaip vienutėje per puspenktų metų sustiprėjęs tikėjimu. Pavyzdžiui, rašęs giesmes Biblijos ir krikščionių tarnybos temomis.

Aną atmintiną vakarą su Odri Nor, Karlu Kleinu ir Fredu Frencu (pastarasis ilgametis liudytojas buvo geras tenoras) užtraukėme giesmę „Po namus“ — vėliau ji buvo įtraukta į Jehovos liudytojų giesmyną. Natanas Noras dar paprašė manęs kitą savaitę sugiedoti šią giesmę kongrese „Amžinoji geroji naujiena“ Jankių stadione. Mielai sutikau.

Keliaujamojo darbo įspūdžiai

Iš tarnybos Čikagoje laikotarpio mums ypač brangūs du epizodai. Pirmiausia vienoje rajono asamblėjoje Širli sutiko Verą Stiuart, kuri penktojo dešimtmečio vidury Kanadoje buvo liudijusi jai ir jos motinai. Vienuolikmetę Širli Dievo pažadai iš Biblijos tikrai sujaudino. Ji Veros klausė: „Ar aš galėsiu gyventi naujajame pasaulyje?“ Vera atsakė: „Kodėl gi ne, Širli?“ Ir šie žodžiai abiem gerai įsiminė. Širli jau nuo pat pirmojo susitikimo su Vera žinojo, kad nori tarnauti Jehovai.

Antrasis atvejis buvo toks: vienas liudytojas paklausė, ar prisimenu, kaip 1958-ųjų žiemą savo priemenėje radau bulvių maišą — gerus dvidešimt kilogramų. Aišku, prisiminiau. Radome jį vieną vakarą per pūgą vargais negalais pasiekę namus. Nors ir nežinojome,  kas paliko, dėkojome Jehovai, kad mumis pasirūpino. Penkias dienas dėl sniego negalėjome iš namų nosies iškišti, bet kaip skaniai valgėme bulvinius blynus, keptas ar skrudintas bulves, bulvių košę, bulvienę! Jokio kito maisto neturėjome. Tas liudytojas mūsų nepažinojo ir net nelabai nutuokė, kur gyvename, bet buvo girdėjęs, kad apylinkėje yra pionierių, kurie sunkiai suduria galą su galu. Kažkokio impulso pastūmėtas jis pradėjo teirautis, kur gyvena ši jauna pora. Fermeriai apie savo kaimynus viską žino, tad greitai nurodė taką į mūsų trobelę. Čia jis ir atklampojo per sniegą su bulvių maišu.

Nesigailiu pasirinkęs tokį kelią

Iki 1993-iųjų, 33 metus išdirbus keliaujamąjį darbą, mano sveikata taip pašlijo, kad šią tarnybą turėjau palikti. Mudu su Širli tapome specialiaisiais pionieriais — „veteranais“. Iki šiol taip ir tarnaujame. Gaila, kad keliaujamajam darbui nebeturiu jėgų. Antra vertus, džiaugiuosi, kad savo jėgas atidaviau visalaikei tarnybai.

Mano trys broliai pasuko savais keliais: nusprendė gyventi pasiturinčiai ir dabar nė vienas nebetarnauja Jehovai. 1958-aisiais pasikrikštijo tėtis. Jiedu su mama padėjo daugybei žmonių pažinti Jehovą, pasiaukoti jam ir pasikrikštyti. Abu mirė 1999-aisiais. Mano sprendimas atsisakyti pasaulietinės šlovės ir turto tikrai davė gerų vaisių: per tai amžinojo gyvenimo viltį įgijo tėtis, o paskui ir kiti, kuriems jis su mama skelbė Biblijos tiesą. Dažnai pasvarstau, kažin ar būčiau iki šiol tarnavęs Jehovai, jeigu jaunystėje nebūčiau taip apsisprendęs.

Kai išėjau iš rajoninio darbo, per kokius penkerius metus sveikata ganėtinai pasitaisė ir vėl prisiėmiau daugiau pareigų. Dabar Kalifornijoje tarnauju Desert Hot Springso susirinkimo pirmininkaujančiuoju prižiūrėtoju. Kartais pavaduoju rajono prižiūrėtoją, darbuojuosi tam tikruose komitetuose. Kai reikia, dėstau pionierių tarnybos mokykloje.

Širli tebėra geriausia mano draugė. Kur rasčiau artimesnį bičiulį? Mums visad įdomu šnekėtis tarpusavyje dvasinėmis temomis — Šventojo Rašto tiesos nėmaž neatsibosta. Negaliu pamiršti, kaip prieš 47 metus Širli ramiu balsu paklausė: „Bet, Čarlzai, kur tavo tikėjimas?“ Už tai esu jai dėkingas. Dar pamąstau apie jaunas krikščionių poras: jeigu tik keltų vienas kitam tokį klausimą, ko gero, būtų visalaikiais tarnais ir nestokotų džiaugsmo nei kitų gerų dalykų. Mes tai žinome iš patirties.

[Išnašos]

[Iliustracija 20 puslapyje]

Dėdė Džonas 1935-aisiais. Tais metais jis pasikrikštijo

[Iliustracija 22 puslapyje]

Mūsų rąstų trobelė

[Iliustracija 23 puslapyje]

Mano tėvų nuotrauka, daryta 1975-aisiais. Jie liko ištikimi Dievui iki galo

[Iliustracija 23 puslapyje]

Mudu su Širli dabar