Tėvai, kur jūs?

VIS dažniau vyrai palieka savo šeimas. Laikraštis USA Today praėjusio dešimtmečio pabaigoje rašė, kad Jungtinės Valstijos „pagal betėvių šeimų skaičių pirmauja pasaulyje“. Deja, ne ką geresnė padėtis ir kitur.

2000 metų Brazilijos gyventojų surašymas parodė, kad iš 44,7 milijono visų šalies šeimų 11,2 milijono yra be tėvo. Nikaragvoje vien su motina gyveno 25 procentai vaikų. Kosta Rikoje per praėjusio šimtmečio paskutinį dešimtmetį tėvo nepripažintų vaikų padaugėjo nuo 21,1 procento iki 30,4.

Šie didėjantys skaičiai atspindi viso pasaulio padėtį. Tačiau yra dar kita šitos problemos pusė.

Namie, bet ne su šeima

Paskaitykite rėmelį „Tėte, kada vėl ateisi?“ Nao, kuriai dabar 23-eji, sako: „Ikimokykliniais metais tėtį matydavau retai. Prisimenu, kartą jam išeinant maldavau: ‘Tėveli, sugrįžk!’“

Tokie kaip Nao tėvo ir vaikų santykiai paskatino lenkų rašytoją Piotrą Ščukevičių parašyti: „Atrodo, tėvas šeimoje tapo svarbiu nedalyvaujančiu dalyviu.“ Tiesa, jis gyvena drauge ir aprūpina materialiai. Tačiau, kaip teigiama Prancūzijos žurnale Capital, „vis daugiau tėvų pasitenkina vien šeimos maitintojo, ne auklėtojo pareigomis“.

Iš tiesų neretai tėvas gyvena su šeima, bet ne šeimoje. Jam rūpi kiti dalykai. Prancūzų žurnale Famille chrétienne rašoma: „Nors kūnu [tėvas] namuose, mintimis — kitur.“ Kodėl tiek daug tėvų šiandien protu ir jausmais atsitolinę nuo šeimos?

Kaip aiškinama minėtame leidinyje, viena pagrindinių to priežasčių — „tėvo ir sutuoktinio vaidmens nesuvokimas“. Daugelio tėvų manymu, norint būti gera šeimos galva, pakanka namo parnešti padorų uždarbį. Pasak lenkų rašytojo Juzefo  Augustino, „ne vienas vyras laiko save geru tėvu parnešdamas namo pinigus“. Tačiau aprūpinti šeimą — tai tik viena iš daugelio tėvo pareigų.

Iš tikrųjų vaikai tėvą vertina ne pagal uždarbį ar brangias dovanas. Daug labiau už dovanas jie trokšta jo meilės, laiko, dėmesio. Štai kas jiems svarbiausia.

Ištirkite savo požiūrį

Kaip rašoma viename Japonijos centrinės švietimo tarybos pranešime, „tėvai turėtų rimtai apsvarstyti, ar ne per daug atsidavę darbui“. Tik ar panorės tėvas keisti savo tvarkaraštį dėl vaikų? Vokietijos laikraštis Gießener Allgemeine pateikė vieno tyrimo išvadą: dauguma apklaustų tėvų nesutiko dėl vaikų atsisakyti karjeros.

Tėvo abejingumas gali labai skaudinti mažuosius. Dvidešimt vienerių metų Lidija, augusi Lenkijoje, dalinasi savo vaikystės prisiminimais: „Tėvas niekada su mumis nesikalbėdavo. Gyvenome skirtinguose pasauliuose. Jis nežinojo, kad vaikštau į diskotekas.“ Panašiai pasakoja ir Makarena, dvidešimt vienerių metų mergina iš Ispanijos. Ji prisimena, kad tėvas „savaitgaliais išvykdavo su draugais pasilinksminti ir kartais negrįždavo po kelias dienas“.

Kas jums svarbiau?

Dauguma tėvų galbūt suvokia, jog vaikams skiria per mažai laiko ir dėmesio. Vienas tėvas, turintis paauglį sūnų, pasakė: „Viliuosi, kad berniukas supras mano padėtį. Net labai užsiėmęs visuomet apie jį galvoju.“ Bet jei vaikas ir supras, kodėl tėčio nėra namie, — ar bus dėl to geriau?

Be jokios abejonės, norint patenkinti vaiko poreikius, reikia tikrai didelių pastangų — net pasiaukojimo. Žinoma, nelengva vaikui duoti, ko jam labiausiai reikia: meilės, laiko, dėmesio. Jėzus Kristus pasakė: „Žmogus gyvas ne viena duona [tai yra maistu].“ (Mato 4:4) Tiesa ir tai, jog vaikai neužaugs visavertėmis asmenybėmis, nors ir turės įvairiausių daiktų. Tad ar jūs, tėvai, esate pasiryžę paaukoti, kas jums galbūt labai brangu — savo laiką bei karjerą, — kad galėtumėte būti su vaikais?

Laikraščio Mainichi Daily News 1986 m. vasario 10 d. numeryje buvo išspausdintas straipsnis apie tėvą, susivokusį, kokie brangūs jam vaikai. Jame rašoma: „Vienas iš Japonijos nacionalinės geležinkelių bendrovės vadovų nusprendė atsisakyti pareigų, kad nereikėtų nuolat būti atsiskyrusiam nuo šeimos.“ Toliau laikraštyje pacituoti jo paties žodžiai: „Generalinio direktoriaus pareigas gali eiti bet kas. Tačiau būti tėvu savo vaikams galiu tik aš.“

Iš tiesų, kad taptumėte geru tėvu, pirmiausia turite suprasti, ko vaikams iš jūsų reikia. Apie tai kitame straipsnyje.

[Rėmelis 3 puslapyje]

„Tėte, kada vėl ateisi?“

To savo tėtės paklausė penkiametė mergaitė Nao iš Japonijos, kai šis ruošėsi į darbą. Nors tėvas gyveno su šeima, mergaitė retai jį tematė. Paprastai jis grįždavo ir išeidavo, kai Nao miegodavo.