Didesnis pasirinkimas — daugiau klausimų

Įsivaizduokite, kaip sielojasi sutuoktiniai, trokšte trokštantys kūdikio, tačiau negalintys jo susilaukti. Suprantama, jie su viltimi žiūri į mediciną, o ši siūlo įvairių išeičių. Ar yra skirtumas, ką tokiu atveju pasirinkti?

ŠIANDIEN nevaisingoms poroms galimybių tapti tėvais daugiau nei prieš kelis dešimtmečius. Bet kuo didesnis pasirinkimas, tuo opesnis klausimas: kokių etinių ir moralinių dilemų kyla taikant pagalbinę reprodukcijos technologiją? Prieš atsakydami pažiūrėkime, ką mano įvairios religinės grupės.

Ką sako tikybų atstovai?

1987 metais Katalikų bažnyčia išleido dokumentą, kuriame išreiškė nuomonę apie dirbtinio apvaisinimo procedūrų etiškumą. Tame dokumente, pavadintame Donum Vitae (Gyvybės dovana), skelbiama, kad jei medicina padeda užmegzti gyvybę santuokiniu aktu, toks gydymas moralus. Bet jei medicininės procedūros santuokinį aktą atstoja, tai nemoralu. Vadinasi, užakusio kiaušintakio atvėrimo operacija arba ovuliaciją skatinančių vaistų skyrimas laikomi etiškais, o apvaisinimas mėgintuvėlyje — ne.

Kitąmet JAV kongreso komitetas įvairių religinių grupių paklausė, kaip šios žiūri į nevaisingumo gydymą ir dirbtinį apvaisinimą. Paaiškėjo, kad dauguma pritaria tradiciniams gydymo būdams, taip pat dirbtiniam apvaisinimui, kai panaudojama sutuoktinio sperma, bei apvaisinimui mėgintuvėlyje, jei kiaušinėlis ir sperma yra pačių sutuoktinių. Bet embrionų sunaikinimas, dirbtinis apvaisinimas naudojant donoro spermą ir pakaitinė motinystė *, pasak daugumos apklaustų grupių, yra neetiška.

1997-aisiais Europos ekumeninė komisija bažnyčiai ir visuomenei (EECCS) — jungtinis protestantų, anglikonų ir stačiatikių bažnyčių organas — parengė memorandumą, kuriame nurodė, kad jų nuomonės dėl pagalbinių reprodukcijos metodų skiriasi. Dokumente pabrėžiamas asmens sąžinės klausimas ir atsakomybės svarba bei rašoma: „Atrodo, EECCS narės bažnyčios vieningos pozicijos neturi. Veikiau vyrauja pliuralizmas.“

Akivaizdu, kad nuomonės dėl dirbtinio apvaisinimo metodų skiriasi. JT Pasaulinė sveikatos organizacija pripažįsta, jog taikant pagalbinę reprodukcijos technologiją „pažeidžiamos socialinės, moralės, etikos bei teisinės normos“. Ką apsvarstyti turėtų  žmonės prieš apsispręsdami, ar rinktis kokį dirbtinio apvaisinimo metodą?

Ką derėtų apsvarstyti?

Pirmiausia vertėtų pagalvoti apie žmogaus embrioną. Su tuo susijęs esminis klausimas: kada užsimezga gyvybė — kai apvaisinamas kiaušinėlis ar vėliau? Atsakymas daugeliui porų padės apsispręsti. Pavyzdžiui, jeigu jos mano, kad gyvybė prasideda apsivaisinus kiaušinėliui, reikėtų pagalvoti:

● Ar leisti gydytojams, kaip įprasta, apvaisinti daugiau nei vieną kiaušinėlį ir tada atlikusius embrionus užšaldyti ateičiai?

● Kas laukia tų užšaldytų embrionų, jeigu pora vėliau nepanorės arba nebegalės turėti daugiau vaikų?

● Kas bus daroma su embrionais, jeigu pora išsiskirs arba vienas iš sutuoktinių mirs?

● Kas prisiims sunkią moralinę atsakomybę, jei embrionus reikės sunaikinti?

Negalima lengvabūdiškai nuspręsti, ką daryti su nepanaudotais ar užšaldytais embrionais. Dabar kai kuriose valstybėse teisiškai reikalaujama, kad poros raštu nurodytų, ką daryti su atlikusiais embrionais: laikyti, atiduoti kitiems, panaudoti moksliniams tyrimams ar sunaikinti. Be to, verta prisiminti, jog kai kuriose vaisingumo klinikose įprasta be jokio raštiško įgaliojimo sunaikinti saugomus embrionus, jeigu jų niekas nepasigedo ilgiau kaip penkerius metus. Šiandien klinikose visame pasaulyje laikoma šimtai tūkstančių užšaldytų embrionų.

Taip pat pora turėtų pagalvoti, kad gali būti raginama nepanaudotus embrionus atiduoti kamieninių ląstelių tyrimams. Pavyzdžiui, tai skatina Amerikos nevaisingumo asociacija. Vienas kamieninių ląstelių tyrimų tikslas — rasti naujų būdų ligoms  gydyti. Tačiau ši tyrimų sritis vertinama labai prieštaringai, nes paėmus kamieninių ląstelių embrionas žūva. *

Naujos galimybės genetikos srityje sukelia ir kitų etinių problemų. Štai pagalvokime apie embrionų genetinį ištyrimą. (Skaitykite rėmelį „Genetinis embrionų ištyrimas“.) Tiriami embrionų genai, atrenkamas vienas embrionas, pavyzdžiui, pageidaujamos lyties arba neturintis tam tikrą ligą lemiančio geno, ir perkeliamas į gimdą. Kritikai įspėja, jog genetiniai embrionų tyrimai gali vesti prie lyčių diskriminacijos, o ilgainiui poros gali jais pasinaudoti  norėdamos vaikų su tam tikromis paveldimomis savybėmis, kaip antai plaukų ar akių spalva. Be to, kyla klausimas, kas laukia neatrinktų embrionų?

Ar nepakenks poros santykiams?

Ieškant būdų, kaip įveikti nevaisingumą, reikia apsvarstyti dar vieną aspektą. Kaip sutuoktinių santykius paveiktų tai, kad vaiką išnešiotų kita moteris, būtų pasinaudota donoro sperma arba donorės kiaušinėliais? Kartais pasitelkiamas ne vienas, o pora donorų; galimas net toks variantas — du donorai ir pakaitinė motina.

Jeigu svarstoma galimybė pasinaudoti donorų lytinėmis ląstelėmis, visi su tuo susiję asmenys turėtų apmąstyti:

● Kokie bus tėvų jausmai, jei kūdikis turės tik vieno iš jų genų arba apskritai nė vieno?

● Kaip reaguos sūnus arba duktė sužinoję, kad buvo pradėti tokiu neįprastu būdu?

● Ar vaikui reikėtų pasakyti apie jo kilmę ir leisti susirasti tikrąjį tėvą ar motiną?

● Kokios moralinės ir juridinės teisės bei pareigos kiekvieno asmens, davusio panaudoti savo lytines ląsteles?

Ar išlaikyti konfidencialumą?

Daugelyje šalių donorų anonimiškumas saugomas. Žmogaus apvaisinimo ir embriologijos valdyba, prižiūrinti, kaip Didžiojoje Britanijoje panaudojamos žmogaus lytinės ląstelės, aiškina: „Poroms, pasinaudojusioms donorų kiaušinėliais ar sperma, bei iš to gimusiems vaikams donorų vardai nebus atskleisti, išskyrus atvejus, kai donorais būti specialiai paprašomi pažįstami.“

Tačiau kai kur tokiam anonimiškumui labai priešinamasi. Kelios šalys jau pakeitė požiūrį ir atitinkamai — įstatymus. Prieš anonimiškumą pasisakantys žmonės teigia, kad vaikai turi teisę žinoti savo kilmę. Viename pranešime rašoma: „Daugiau kaip 80 procentų įvaikintų žmonių ieško giminaičių, norėdami atsekti savo kilmę — tuo, beje, domisi ir neįvaikintieji. Kone 70 procentų savo kilmę išsiaiškinti stengiasi, kad nustatytų, kokių ligų galėjo paveldėti iš biologinių tėvų.“

Kitas pranešimas, paremtas pasakojimais 16 suaugusiųjų, — visi jie buvo pradėti motinos kiaušinėlį apvaisinus donoro sėkla, — atskleidė, kad „daugelis apstulbo išsiaiškinę savo kilmę“. Dar jame buvo rašoma: „Daugelį vaikų, nežinančių, kieno yra iš tikrųjų, kamavo nerimas, vienatvė. Jie jautėsi namiškių apgauti ir jais nebepasitikėjo.“

Ką nuspręsite?

Be abejonės, pagalbinę reprodukcijos technologiją medicina dar tobulins. Kai kas spėja, kad ateityje net 30 procentų visų naujagimių bus pradėti nenatūraliu būdu. Ginčai dėl tokio gydymo etiškumo ir moralumo nesiliaus.

Tikriesiems krikščionims būtina atsižvelgti į dar svarbesnę aplinkybę — ką mano mūsų Kūrėjas, davęs gebėjimą daugintis. (Psalmyno 36:10 [36:9, Brb]) Žinoma, Biblijoje nieko nekalbama apie dirbtinį apvaisinimą, nes anais laikais tokio dalyko nebuvo. Tačiau joje išdėstyti aiškūs principai, atskleidžiantys Dievo požiūrį. (Skaitykite straipsnelį „Ką sako Biblija?“) Jie padės priimti etiškus bei tinkamus sprendimus ir išsaugoti tyrą sąžinę Dievo akyse. (1 Timotiejui 1:5)

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracija 8 puslapyje]

Kas yra preembrionas?

Organizmo užuomazga nuo apvaisinimo iki 14-tos dienos vadinama preembrionu. Vėliau, iki aštuntos savaitės pabaigos, — embrionu, paskui vaisiumi. Bet kam išvis reikalingas terminas „preembrionas“?

Kaip aiškinama leidinyje International Journal of Sociology and Social Policy, šis terminas „pavartotas norint pateisinti leidimą tirti žmogaus embrioną“ per pirmąsias 14 dienų nuo apvaisinimo. Knygoje Incredible Voyage—Exploring the Human Body rašoma: „Nors embrionas laikomas kūdikio organizmo užuomazga, organų pradmenys ima rastis ne anksčiau kaip po dviejų savaičių nuo apvaisinimo.“ Bet ar galima tą vadinamąjį preembrioną laikyti paprasčiausia ląstelių keke, kurią laisvai galima tyrinėti? Pažiūrėkime, kas iš tiesų vyksta per tas porą savaičių.

Spermatozoidui patekus į kiaušinėlį, per 24 valandas vyro ir moters chromosomos susijungia. Paskui pradinė naujo organizmo ląstelė kelias paras dalijasi. Po keturių penkių parų nuo apvaisinimo ląstelių kekė virsta pūslele (vis dar mažesne už smeigtuko galvutę) su apvalkalėliu ir vidinėje pusėje susitelkusia ląstelių grupe. Tai blastocista. Iš apvalkalėlio ląstelių susiformuos ne gemalo audiniai. Iš ląstelių grupės vystysis kūdikis.

Maždaug po savaitės nuo apvaisinimo blastocista įsitvirtina gimdoje. Prisitvirtinusi prie gimdos sienelės, ji pradeda formuoti placentą, pro kurią iš motinos kraujo gemalas gaus deguonį ir maistą bei pasišalins medžiagų apykaitos liekanos. Kaip rašoma jau cituotoje knygoje, devintą dieną iš blastocistos vidinės ląstelių grupės pradeda „formuotis naujas žmogutis. Tos 20 ar daugiau ląstelių per kitas penkias šešias dienas turi ne kartą persitvarkyti ir diferencijuotis, kad užsimegztų pirmasis embriono struktūros elementas“. Taigi antrosios savaitės pabaigoje jau vystosi „pirmasis struktūros elementas“ — centrinės nervų sistemos užuomazga.

Kadangi pirmosiomis žmogaus embriono raidos dienomis vyksta tokie laipsniški pasiruošiamieji procesai, kai kas tvirtina, jog „naujos gyvybės pradžia negalima laikyti kurio nors konkretaus momento“.

Tikrieji krikščionys mano, kad gyvybė užsimezga nuo pat apvaisinimo. Tas faktas, kad pradinėje naujo organizmo ląstelėje jau yra viso tolesnio vystymosi programa, — kad formuosis placenta, blastulė įsitvirtins gimdoje, prisijungs prie motinos kraujagyslių ir taip toliau, — įkvepia dar didesnę pagarbą dangiškajam Kūrėjui, Jehovai Dievui.

[Iliustracija]

Trijų dienų gemalas (išdidintas apie 400 kartų)

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy of the University of Utah Andrology and IVF Laboratoriesy

 [Rėmelis/iliustracija 9 puslapyje]

GENETINIS EMBRIONŲ IŠTYRIMAS

Naujas pasiekimas dirbtinio apvaisinimo srityje — numatoma galimybė genetiškai ištirti embrionus ir pasirinkti, kuris bus perkeltas į gimdą. Knygoje Choosing Assisted Reproduction—Social, Emotional and Ethical Considerations aiškinama:

„Netrukus [mokslininkams] taps įmanoma ištyrus embrioną nustatyti būsimo kūdikio fizines, protines ypatybes ir, ko gero, net būdą. Todėl netolimoje ateityje tėvai galės išsirinkti palikuonius su pageidaujamomis savybėmis. Daugelis žmonių pritaria, kad embrionai būtų genetiškai tiriami esant sunkių paveldimų ligų tikimybei, tačiau daug kas nesutinka, kad šiuo metodu pasinaudotų poros, norinčios pasirinkti vaiko lytį, o ateityje, kaip žadama, ir tam tikras ypatybes, pavyzdžiui, akių spalvą, muzikinius polinkius bei ūgį.

Embrionų genetiniai tyrimai, kaip ir aibė kitų naujų mokslo galimybių, verčia pamąstyti: nejaugi reikia daryti viską, ką galima padaryti... Svarstoma, ar nereikėtų šioje prieštaringai vertinamoje srityje nustatyti kokias ribas.“

 [Rėmelis/iliustracija 10 puslapyje]

KĄ SAKO BIBLIJA?

Aišku, apie dirbtinį apvaisinimą Šventajame Rašte nerasime tiesiogiai nieko pasakyta. Tačiau galime iš jo sužinoti Dievo požiūrį. Atsakymai į du esminius klausimus tikriesiems krikščionims padės apsispręsti kaip patinka Dievui.

Kada žmogaus gyvybė užsimezga? Kaip nurodo Biblija, per apvaisinimą. Atkreipkime dėmesį į psalmininko Dovydo žodžius, kuriuos jis užrašė Dievo įkvėptas: „Tavo akys matė net mano gemalą ir tavo knygoje buvo surašytos visos jo dalys.“ (Psalmyno 139:16, NW) Taip pat apmąstykime Išėjimo 21:22, 23 (NW) eilutes, iš kurių aišku, kad negimusiam kūdikiui pakenkęs asmuo nusikalsta. Kaip matome, mūsų Kūrėjui brangi kiekviena gyvybė, net vos užsimezgusi motinos įsčiose. Dievo akimis, tyčinis embriono sunaikinimas yra abortas. *

Ar yra kokių apribojimų, kaip naudoti dauginimosi pajėgumą? Dievo požiūrį sužinome iš Kunigų 18:20 (Jr): „Tau draudžiama sugulti su tavo draugo žmona, norint palikuonių parūpinti, ir tuo susitepti.“ Šioje eilutėje duotas principas: vyro sėkla neturi būti naudojama apvaisinti jokiai kitai moteriai, išskyrus žmoną, o moteris neturi teisės pagimdyti vaiko niekam kitam, išskyrus sutuoktinį. Kitaip tariant, susilaukti palikuonių galima tik su santuokos partneriu. Todėl tikrieji krikščionys nesinaudoja kitos moters paslaugomis, kad ši išnešiotų jiems vaiką, taip pat nepriima donorų spermos, kiaušinėlių nei embrionų. *

Taigi prieš apsispręsdami dėl dirbtinio apvaisinimo krikščionys turi stengtis iš Biblijos išsiaiškinti Dievo požiūrį. * Juk jis yra santuokos ir šeimos Įkūrėjas. (Efeziečiams 3:14, 15)

[Išnašos]

[Iliustracija 7 puslapyje]

Saugomi užšaldyti embrionai

[Šaltinio nuoroda]

© Firefly Productions/CORBIS