Gyvieji šviesos efektai po vandeniu

Akvalangininkas plaukė po uolos iškyša ir žiū — plyšyje tūno kokių šešiasdešimties centimetrų sepija, pilkšvai melsva, puikiausiai prisitaikiusi prie aplinkos, užsimaskavusi. Narui prisiartinus, tik sumirguliavo, nusidažė ryškiu raudoniu. Atsitraukus vėl atgavo pirmykštę spalvą. Šis dailus galvakojis moliuskas, beje, ne vienintelis moka „persidažyti“. Spalvas keičia ir kai kurių rūšių aštuonkojai, kalmarai. Gal stebitės: kaip jiems tai pavyksta?

Visa paslaptis slypi pigmentinėse odos ląstelėse, vadinamuosiuose chromatoforuose. Nuo nervinių impulsų raumenys susitraukia arba atsipalaiduoja. Atitinkamai susispaudžia arba atsileidžia ir tos ląstelės. Kartu keičiasi gyvūno spalva bei dėmėtumas.

Daugelio rūšių kalmarai ne tik maino spalvas, bet ir švyti kaip jonvabalis. Tai bioliuminescencijos reiškinys. Šviesą skleidžia nemažai jūros gyvių — nuo medūzos iki krevetės. Jų fotogeninėse ląstelėse arba fotoforuose (tokiuose organuose) vyksta sudėtingos cheminės reakcijos. Iš čia ir švytėjimas. Tiesa, kartais šviečia ne pats gyvūnas, o simbiotiniai partneriai — šeimininku jį pasirinkusios bakterijos.

Jei švyti pats, vadinasi, atitinkamose ląstelėse bei organuose turi cheminės medžiagos liuciferino. Tam tikro fermento veikiama ši medžiaga reaguoja su deguonimi ir skleidžia melsvą, žalsvą šviesą. Kaip rašoma žurnale Scientific American, šviečiamieji organai „būna gana sudėtingi: šviesą fokusuoja lęšiai, yra spalvų filtras, paslankus skydelis atstoja jungiklį. Kalmarai, kurių odoje esama fotoforų ir chromatoforų, sugeba reguliuoti ir spalvą, ir ryškumą“.

Kitu atveju, kai švyti ne pats gyvis, o bakterijos, šie mikroskopiniai svečiai telkiasi kraujo gerai maitinamuose specialiuose organuose. Maistinių medžiagų mikrobai gauna būtent per kraują. Žodžiu, šeimininkas susimoka „sąskaitą“ už šviesą.

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 31 puslapyje]

Pirmajame plane: Courtesy Jeffrey Jeffords/www.divegallery.com

© David Nicholson/Lepus/Photo Researchers, Inc.