Biblijos požiūris

Kaip turime žiūrėti į senimą?

EUROPOJE per 2003-iųjų vasaros karščius, vienus didžiausių per pastaruosius 60 metų, mirė tūkstančiai žmonių. Dauguma — pagyvenusieji. Kai kurie senukai, giminaičiams išvykus atostogų, buvo palikti vieni. Kitų, kaip kalbama, deramai neprižiūrėjo pervargęs ligoninių bei slaugos namų personalas. Laikraštyje Le Parisien buvo pranešta, jog vien Paryžiuje niekas nepasigedo 450 mirusiųjų ir neatvyko pasiimti jų kūnų. „Kaip tad mes gyvename, kad pamirštame tėvus, motinas, senelius?“ — klausiama laikraštyje, turint omenyje tuos, kurie mirė vieniši ir neatpažinti.

Rūpinimasis senimo poreikiais tampa vienu didžiausių šiandienos iššūkių, nes perkopusių 65 metus kas mėnesį visame pasaulyje padaugėja net 795000. „Pasaulio visuomenė sensta iki šiol neregėtais tempais, todėl mums reikės kreipti ypatingą dėmesį į tai, kaip šalys atsižvelgia į senstančiųjų problemas, ar sudaro jiems sąlygas gyventi visavertį gyvenimą“, — sakė viena iš JAV Gyventojų surašymo biuro demografijos programų vadovių Nansi Gordon.

Mūsų Kūrėjas irgi rūpinasi pagyvenusiais žmonėmis. Jo Žodis, Biblija, nurodo, kaip turime žiūrėti į juos.

Gerbkime pagyvenusiuosius

Dievo įstatymas, duotas per Mozę, skatino gerbti pagyvenusiuosius. Jame rašoma: „Atsistosi prieš žilagalvį, pagerbsi seną žmogų ir bijosi savo Dievo.“ (Kunigų 19:32) Iš klusnių Dievo garbintojų buvo tikimasi, kad jie ‘atsistos’ prieš seną žmogų dėl dviejų priežasčių: 1) pagarbos vyresniam asmeniui ir 2) pagarbios Dievo baimės. Pagyvenusiuosius buvo privalu gerbti bei vertinti. (Patarlių 16:31; 23:22)

Nors krikščionys nepavaldūs Mozės įstatymui, pastarojo principai atskleidžia Jehovos požiūrį bei vertinimą ir neleidžia abejoti, kad jam labai brangūs seni žmonės. Šiuos principus suvokė ir pirmojo amžiaus krikščionys. Apaštalų darbų knygoje aprašoma, kaip buvo rūpinamasi pagyvenusiaisiais neseniai įkurtame krikščionių susirinkime. Tais laikais tarp Jeruzalės krikščionių buvo ir skurstančių našlių. Kai kurios jų, be abejo, senyvos. Apaštalai paskyrė septynis vyrus, „turinčius gerą vardą“, rūpintis, kad tos našlės kasdien gautų maisto davinį. Tokią ypatingą globą jie laikė susirinkimo pareiga. (Apaštalų darbų 6:1-7)

Apaštalas Paulius savo laiškuose principą ‘atsistoti prieš žilagalvį’ pritaikė krikščionių susirinkimui. Jaunam krikščionių susirinkimo prižiūrėtojui Timotiejui jis rašė: „Senesnio žmogaus aštriai nebark, bet ragink kaip tėvą, ... vyresnio amžiaus moteris — kaip motinas.“ (1 Timotiejui 5:1, 2, Brb) Nors jaunasis Timotiejus turėjo įgaliojimų vadovauti ir vyresnio amžiaus krikščionims, jam buvo pasakyta jokio vyresnio  žmogaus nemenkinti. Priešingai, tokį asmenį jis turėjo raginti pagarbiai, kaip tėvą. Panašią pagarbą susirinkime privalėjo rodyti ir pagyvenusioms moterims. Iš tikrųjų apaštalas Paulius Timotiejui, — o ir visiems krikščionių susirinkimo nariams, — priminė, kad reikia ‘atsistoti prieš žilagalvį’.

Aišku, dievobaimingi žmonės ir be įstatymo žino, kad su pagyvenusiais dera elgtis oriai bei pagarbiai. Apsvarstykime biblinį Juozapo pavyzdį. Jis negailėjo lėšų, kad pasiimtų į Egiptą Jokūbą, savo pasenusį 130 metų tėvą, kai kraštą ištiko badas. Nematęs tėvo daugiau kaip dvidešimt metų, Juozapas „puolė jam ant kaklo ir apsikabinęs ilgai verkė“. (Pradžios 46:29) Taigi Dievo požiūrį, kad senimui reikia rodyti užuojautą ir didelę pagarbą, Juozapas atspindėjo daug anksčiau, nei izraelitams buvo duotas toks įstatymas.

Tarnaudamas žemėje Jėzus irgi rodė, jog rūpinasi pagyvenusiais. Jis griežtai smerkė religinius vadovus, kurie jautėsi teisūs savo senus tėvus apleidę dėl religinių tradicijų. (Mato 15:3-9) Pats Jėzus meilingai rūpinosi savo pasenusia motina. Net kęsdamas nepakeliamus skausmus ant kančių stulpo jis motinos globą pavedė savo mylimam apaštalui Jonui. (Jono 19:26, 27)

Dievas neapleidžia savo ištikimųjų

Psalmininkas meldė: „Neapleisk manęs senatvėje; nepalik, kai jėgos išseks!“ (Psalmyno 71:9, Brb) Dievas neapleidžia savo ištikimų tarnų, net kai šiems atrodo, kad jau nieko nebesugeba. Psalmininkas nesijautė Jehovos apleistas; veikiau suvokė, kad sendamas dar labiau turi pasikliauti savo Kūrėju. Į tokią ištikimybę Jehova atsako palaikydamas asmenį visą jo gyvenimą. (Psalmyno 18:26 [18:25, Brb]) Dažnai reikiama parama ateina iš bendratikių.

Taigi akivaizdu, jog norintys gerbti Dievą taip pat turi gerbti senimą. Pagyvenusieji iš tikrųjų brangūs Kūrėjui. Būdami sukurti panašūs į Dievą, turėkime ir tokį kaip jis požiūrį į žilagalvius. (Psalmyno 71:18)

[Iliustracija 23 puslapyje]

Krikščionys gerbia pagyvenusiuosius