Dievo meilę man įskiepijo dar vaikystėje

PAPASAKOJO ANATOLIJUS MELNIKAS

Mane daug kas meiliai vadina seneliu. Tai paliečia širdį, nes prisimenu savo senelį, kurį labai mylėjau ir kuriam esu ypač dėkingas. Noriu papasakoti apie jį ir kiek daug gera jis su močiute padarė šeimai bei kitiems žmonėms.

GIMIAU Hlinos kaime Moldovos šiauriniame pakraštyje. * Į mūsų gražiąsias kalvotas apylinkes trečiajame dešimtmetyje iš Rumunijos užsuko evangelizuotojai — vadinamieji piligrimai. Gerąją naujieną iš Biblijos tuojau priėmė mamos tėvai: 1927-aisiais tapo Biblijos tyrinėtojais (šitaip anais laikais vadino Jehovos liudytojus). Iki Antrojo pasaulinio karo, 1939-ųjų metų, mūsų kaime atsirado Jehovos liudytojų susirinkimas.

1936-aisiais, kai gimiau, Jehovos liudytojais jau buvo visi giminaičiai, išskyrus tėvą. Šis vis dar lankė cerkvę. Bet per Antrąjį pasaulinį karą susimąstė apie gyvenimo prasmę. Galiausiai pasiaukojo Kūrėjui, Jehovai Dievui, ir pasikrikštijo. Prie mūsų šeimos dvasinio augimo labai prisidėjo senelis. Jis ypač brangino Bibliją, mokėjo šimtus eilučių atmintinai. Prie Biblijos galėdavo pakreipti bet kokį pokalbį.

Dažnai sėdėdavau seneliui ant kelių ir klausydavausi visokių istorijų iš Biblijos. Jis įdiegė man Dievo meilę. Už tai esu jam labai dėkingas! Kai buvau aštuonerių, su seneliu pirmą kartą išėjau į skelbimo tarnybą. Remdamiesi Biblija aiškinome kaimiečiams, kas yra Jehova ir kaip prie jo artintis.

Komunistų engiami

Dėl komunistų politikos ir Stačiatikių bažnyčios įtakos 1947 metais Moldovoje valdžia pradėjo Jehovos liudytojus persekioti. Saugumo agentai ir milicijos atstovai užėję klausinėdavo, kas mūsų skelbimo darbui vadovauja, iš kur gauname literatūros, kur renkamės. Sakė, kad Jehovos liudytojų veiklą sustabdys, nes šie, jų  tvirtinimu, „trukdo šalyje plėtotis komunizmui“.

Mano tėtis, išsilavinęs žmogus, Biblijos tiesą tuomet jau labai brangino. Jis su seneliu žinojo, kaip atsakyti tardytojams, kad neišduotų krikščionių brolių ir seserų. Jiedu buvo drąsūs vyrai, mylėjo bendratikius, rūpinosi jų gerove. Mama irgi visad mokėjo išlikti rami, santūri.

1948 metais tėtį suėmė ir išvežė. Mums taip ir nepranešė, kuo jį kaltina. Teismas skyrė septynerius metus ypatingojo režimo kalėjimo ir dar dvejus metus tremties. Galiausiai jį pasiuntė į Magadano sritį Rusijos šiaurryčiuose, už kokių 7000 kilometrų nuo namų. Nematėme jo devynerius metus. Sunku buvo gyventi be tėčio, tačiau mane labai palaikė senelis.

Į tremtį

1949 metų birželio 6-osios naktį pas mus įsiveržė du kareiviai ir karininkas. Davė dvi valandas susiruošti į kelią. Nieko daugiau nepaaiškino. Tik pasakė, kad būsime ištremti ir niekad nesugrįšime. Su mama, seneliu, močiute ir bendratikiais į Sibirą išsiuntė ir mane, trylikametį paauglį. Po kelių savaičių atsidūrėme taigos pelkynuose, tarp neįžengiamų miškų. Nieko panašaus į širdžiai brangias gimtąsias vietas! Kartais ir paverkdavom. Bet neabejojom: Jehova niekad mūsų neapleis.

Kaimelyje, kur mus atvežė, tebuvo dešimt rąstinių trobų. Liudytojus taigoje išbarstė po įvairius kaimus. O kad įbaugintų ir prieš mus nuteiktų vietinius gyventojus, valdžia sakė, jog liudytojai — kanibalai. Aišku, žmonės greit suprato, kad tai melas ir kad mūsų nereikia bijoti.

Pirmus du mėnesius gyvenome sename barake. Bet prieš užeinant žiemos speigams reikėjo šiltesnių namų. Senelis su močiute padėjo mamai ir taip bendromis jėgomis pasistatėme primityvų, pusiau įkastą į žemę būstą. Jame pragyvenome daugiau kaip trejus metus. Mums buvo draudžiama išvykti iš kaimo be leidimo, o leidimo niekad neduodavo.

Po kurio laiko man leido lankyti mokyklą. Kadangi mano religiniai įsitikinimai buvo kitokie, mokytojai ir bendramoksliai dažnai apie tai klausinėdavo. Grįžęs namo pasakodavau, kaip paaiškinau apie savo tikėjimą. Senelio akys tada spindėdavo iš džiaugsmo.

Truputį daugiau laisvės

1953-iaisiais mirus diktatoriui Stalinui, gyvenimas kiek pagerėjo. Mums jau leisdavo išvykti iš kaimo. Taigi galėjome susitikinėti su bendratikiais ir lankyti sueigas kituose kaimuose, kur buvo liudytojų tremtinių. Stengdamiesi nepatraukti aplinkinių dėmesio, rinkdavomės mažomis grupelėmis. Iki vietos tekdavo eiti net 30 kilometrų, kartais iki kelių klampoti per sniegą ar kęsti 40 laipsnių speigą. Kitą dieną visą tą ilgą kelią grįždavome namo. Pakeliui suvalgydavome gal tik raugintą agurką ir kelis gabalėlius cukraus. Tačiau kokie buvome laimingi — kaip senovėje Dovydas! (Psalmyno 122:1)

Pasiaukojęs Jehovai, 1955-aisiais pasikrikštijau. Per vieną susirinkimo sueigą gretimame kaime neseniai buvau susipažinęs su Lidija, kuklia tamsiaplauke mergina. Jos šeima, kaip ir mes, buvo iš Moldovos ištremti liudytojai. Lidija, balsinga giedotoja, mokėjo atmintinai  beveik visas 337 giesmes iš mūsų tuometinio giesmyno. Tai man darė įspūdį, nes liudytojų muziką, giesmes branginau. 1956-aisiais nusprendėme susituokti.

Parašiau tėčiui (sužinojome, kad jis ištremtas į Magadaną) ir vestuves atidėjome, kol gausime jo pritarimą. Greitai tėvą paleido ir jis sugrįžo pas mus. Jis pasakojo, kaip su Dievo pagalba bendratikiai lageriuose ištvėrė baisias sąlygas. Tai stiprino mūsų tikėjimą.

Netrukus po tėčio grįžimo sykį mama ruošė aliejų, kurį naudodavome dažams ir lakui. Įvyko baisi nelaimė: katilas apsivertė ir verdantis aliejus nuplikino ją. Ligoninėje mama mirė. Koks sielvartas! Bet ilgainiui emocinė žaizda gijo, ir tėvas vedė Tatjaną, liudytoją iš gretimo kaimo.

Stengiamės daugiau nuveikti tarnyboje

1958-aisiais iš Kizako mudu su Lidija persikėlėme už kokių 100 kilometrų į Libiaję, daug didesnį kaimą. Buvome skaitę, kad krikščionys kitose šalyse skelbia po namus. Naujoje vietoje tai ir pamėginome. Aišku, Sargybos bokštas ir Atsibuskite! buvo uždrausti, bet gaudavome jų slapta. Dabar mums pranešė, kad žurnalus siųs tik rusiškai. Iki tol jų turėdavome ir moldavų kalba. Taigi kibome studijuoti, kad geriau išmoktume rusiškai. Dar ir šiandien prisimenu ne tik tų straipsnių pavadinimus, bet ir kai kurias mintis.

Kad turėtume iš ko pragyventi, Lidija dirbo grūdų elevatoriuje, o aš kroviau medieną iš vagonų. Darbas buvo varginantis, algos — nedidelės. Nors liudytojus vertino kaip sąžiningus darbuotojus, negaudavome jokių pašalpų nei premijų. Pareigūnai atvirai sakydavo: „Jehovos liudytojams komunistinėje visuomenėje vietos nėra.“ Vis dėlto džiaugėmės, kad ir mums pasitvirtina, ką Jėzus apie savo sekėjus buvo pasakęs: „Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio.“ (Jono 17:16)

Nauji sunkumai

1959-aisiais mums gimė duktė Valentina. Greitai vėl prasidėjo persekiojimai. „Naują antireliginį judėjimą 1950—1964 metais inicijavo Ministrų tarybos pirmininkas Nikita Chruščiovas“, — rašoma vienoje enciklopedijoje (The Encyclopædia Britannica). Saugumo darbuotojai mums kalbėjo, kad tarybų valdžia stengiasi išrauti su šaknimis bet kokią religiją, ypač Jehovos liudytojų.

Kai Valentinai buvo beveik metukai, mane pašaukė į kariuomenę. Atsisakiau eiti ir už savo neutralumą buvau nuteistas kalėti penkerius metus. Kartą vienas KGB valdininkas Lidijai, atvykusiai manęs aplankyti, sakė: „Iš Kremliaus gavome pranešimą, kad per dvejus metus Tarybų Sąjungoje neliks nė vieno Jehovos liudytojo.“ Paskui įspėjo: „Turite išsižadėti savo tikėjimo, antraip jus pasodins į kalėjimą.“ Valdininkas manė, kad tokiais grasinimais nutildys moteris. „Juk jos ištižėlės“, — tvirtino jis.

Netrukus dauguma mūsų tikėjimo brolių jau buvo kalėjimuose ir lageriuose. Tačiau drąsios krikščionės nepaliovė skelbti. Labai rizikuodamos slapta perduodavo literatūrą įkalintiesiems. Lidijai irgi teko tokių išbandymų. Negana to, dažnai jai meilindavosi vyrai, mat žinojo, kad manęs  nėra. Sakydavo, jog niekad neišeisiu į laisvę. O vis dėlto išėjau!

Išeinu į laisvę ir persikeliame į Kazachstaną

1963-iaisiais peržiūrėjo mano bylą. Trejus metus iškalėjęs buvau paleistas. Bet mums niekur nedavė leidimo apsigyventi, taigi negalėjau gauti ir darbo. Įstatymas skelbė: „Neturintiesiems nuolatinės gyvenamosios vietos neleidžiama įsidarbinti.“ Karštai maldavome Jehovą pagalbos. Paskui nusprendėme persikelti į Petropavlą Kazachstano šiaurėje. Deja, vietos valdžia jau buvo įspėta apie mus ir neleido nei apsigyventi, nei įsidarbinti. Apie 50 liudytojų šiame mieste kentė panašų persekiojimą.

Su kita liudytojų pora persikėlėme toliau į pietus, į nedidelį Ščiučinsko miestelį. Daugiau liudytojų ten nebuvo ir valdžia apie mūsų skelbimo veiklą nieko nežinojo. Ištisą savaitę mudu su Ivanu ieškojome darbo, o mūsų žmonos laukė geležinkelio stotyje; ten ir nakvojome. Galiausiai mus priėmė dirbti į stiklo fabriką. Abi šeimos bendrai nuomojomės mažą kambarėlį, kur be dviejų lovų daugiau nelabai kas tilpo, tačiau buvome patenkinti.

Su Ivanu stengėmės gerai dirbti, ir viršininkai netruko tai įvertinti. Mane vėl pašaukė atlikti karinės tarnybos. Bet juk tai reikštų paminti Biblijos principus ir savo sąžinę. Kaip nustebau, kai fabriko direktorius, sužinojęs apie mano keblią padėtį, susisiekė su atsakingu karininku ir pareiškė, kad mudu su Ivanu esame prityrę darbuotojai ir fabrikas be mūsų neišsivers! Abiem leido pasilikti.

Auginame vaikus ir tarnaujame kitiems

1966-aisiais susilaukėme antros dukters, Lilijos. Dar po metų persikėlėme į Belyjė Vodus, Kazachstano pietinį pakraštį prie Uzbekistano sienos, kur buvo maža liudytojų grupelė. Greit ji išaugo į susirinkimą, ir mane paskyrė pirmininkaujančiuoju prižiūrėtoju. 1969-aisiais mums gimė sūnus Olegas, dar po dvejų metų — mūsų jauniausioji Nataša. Mudu su Lidija niekad nepamiršome, kad vaikai yra Jehovos dovana. (Psalmyno 127:3) Vis tarpusavyje tardavomės, kaip juos auklėti, kad mylėtų Jehovą.

Dar ir aštuntajame dešimtmetyje nemažai mūsų tikėjimo brolių tebekalėjo lageriuose. Daugeliui susirinkimų reikėjo brandžių prižiūrėtojų. Taigi Lidija atsidėjo auginti vaikus — kartais atstodavo jiems ir tėtį, — o aš tarnavau keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Lankiau susirinkimus Kazachstane ir gretimose sovietinėse respublikose: Tadžikistane, Turkmėnistane, Uzbekistane. Be to, turėdavau uždirbti šeimai pinigus. Lidija su vaikais mane visad palaikė.

Nors tekdavo išvykti net kelioms savaitėms, stengiausi vaikams rodyti tėvišką meilę ir ugdyti dvasiškai. Drauge su Lidija karštai melsdavome Jehovą padėti mūsų vaikams, kalbėdavomės su jais, kaip įveikti žmonių baimę ir suartėti su Dievu. Jei ne žmona, nebūčiau galėjęs atlikti rajono prižiūrėtojo pareigų. Lidija ir kitos seserys anaiptol nebuvo „ištižėlės“, kaip kad tvirtino anas valdininkas. Ne, jos buvo stiprios — tikros galiūnės dvasine prasme! (Filipiečiams 4:13)

1988-aisiais, kai visi keturi vaikai jau buvo suaugę, mane paskyrė nuolatiniu keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Į mano rajoną įėjo dauguma Centrinės Azijos šalių. 1991-aisiais Jehovos liudytojų skelbimo darbas buvusioje Sovietų Sąjungoje įgavo teisinį statusą ir Azijos respublikose ėmė tarnauti kiti gabūs, dvasiškai brandūs vyrai. Šiandieną tose šalyse darbuojasi 14 keliaujančiųjų prižiūrėtojų. Pernai į Kristaus  mirties minėjimą čia susirinko daugiau kaip 50000 žmonių!

Netikėtas kvietimas

1998-ųjų pradžioje man netikėtai paskambino iš Jehovos liudytojų Rusijos filialo: „Anatolijau, ar jūs su Lidija galvojate apie visalaikę tarnybą?“ Aišku, norėjome, kad šią tarnybą pasirinktų mūsų vaikai. Tiesą sakant, sūnus Olegas jau kokius penkerius metus tarnavo Rusijos filiale.

Kai pasakiau, kad mus kviečia, Lidija sunerimo: „O kaip bus su mūsų namu, sodu, daiktais?“ Pasimeldę ir pasitarę nusprendėme pasiūlymą priimti. Taigi pradėjome tarnauti Kazachstano Jehovos liudytojų religiniame centre Isyke, netoli Alma Atos. Čia mūsų biblinė literatūra verčiama į šio krašto kalbas.

Mūsų šeima šiandien

Kokie esame dėkingi Dievui, kad padėjo mokyti vaikus Šventojo Rašto tiesos! Vyriausioji duktė Valentina ištekėjo ir 1993-iaisiais su vyru apsigyveno Ingelhaime, Vokietijoje. Augina tris vaikus. Visi jie krikštyti Jehovos liudytojai.

Antroji duktė Lilija irgi jau turi šeimą, dviem savo vaikams skiepija Dievo meilę. Jos vyras — Belyjė Vodų susirinkimo vyresnysis. Olegas vedė Natašą, tikėjimo seserį iš Maskvos, ir drauge tarnauja Rusijos filiale netoli Sankt Peterburgo. Jauniausioji duktė Nataša ištekėjo 1995-aisiais. Su vyru tarnauja rusakalbių susirinkime Vokietijoje.

Kartais suvažiuoja draugėn visa mūsų didelė šeima. Vaikai pasakoja savo atžaloms, kaip mama ir tėtis klausė Jehovos, kaip mokė mylėti tikrąjį Dievą ir jam tarnauti. Matau, kad tokie pokalbiai padeda mūsų vaikaičiams augti dvasiškai. Jauniausias labai panašus į mane, kai aš buvau jo amžiaus. Kartais atsisėdęs man ant kelių prašo papasakoti kokią istoriją iš Biblijos. O man akyse tvenkiasi ašaros — prisimenu, kaip dažnai pats sėdėdavau seneliui ant kelių ir kaip jis man padėjo pamilti Didįjį Kūrėją ir stoti į krikščioniškos tarnybos kelią.

[Išnaša]

[Iliustracija 11 puslapyje]

Su tėvais prie savo namų Moldovoje. Neilgai trukus tėtį suėmė

[Iliustracija 12 puslapyje]

Su Lidija 1959 metais, vis dar tremtyje

[Iliustracija 13 puslapyje]

Lidija su dukrele Valentina, kai aš sėdėjau kalėjime

[Iliustracija 15 puslapyje]

Su Lidija šiandieną

[Iliustracija 15 puslapyje]

Su vaikais ir vaikaičiais — visi tarnaujame Jehovai!