Požemių pasaulio įdomybės

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO SLOVĖNIJOJE

GILIAI po žeme, kur juodžiausia tamsa, Luka Čečius, nedideliu žibintu pasišviesdamas kelią, slinko pirmyn. Užsiropštė akmeniniu šlaitu ir štai viskas prieš akis sužėrėjo, sublizgo. Kas gi tai? Slovėnijoje, Postoinos urve, Čečius aptiko naują galeriją.

Šis atradimas 1818-ųjų pavasarį turistus ėmė masinti dar nematytais reginiais. Ir speleologams, urvų tyrinėtojams, darbo čia netrūko. Nagi persikelkime mintimis į Postoinos miestą vakarų Slovėnijoje ir pasižvalgykime po įspūdinguosius urvus.

Kur daugybė urvų

Postoinos urvas — vienas didžiausių Europoje. Bendras jo galerijų ir salių ilgis viršija 20 kilometrų. Ši vietovė vadinasi Karstas (slovėnų kalba — Kras). Tai klintinė plynaukštė, Slovėnijoje tarp Julijos Alpių, Dinarų kalnyno ir Adrijos jūros įsiterpusi kokius 50 kilometrų į žemyno gilumą. Karste priskaičiuojama tūkstančiai požeminių ertmių. Postoinos urvas — vienas iš jų.

„Karsto“ sąvoka dabar įgavusi platesnę reikšmę, tapusi geologijos terminu. Kai kalbama apie karstinius darinius, turima omenyje vietovė, panaši į čionykštį Karstą (Kras). Tokių karstų esama daug kur: Australijoje, Centrinėje Amerikoje, Kinijoje, Indokinijoje, Rusijoje, taip pat Karibų ir Viduržemio jūros regione. Karstinėms teritorijoms būdingas nederlus, akmenuotas dirvožemis su erozijos išgraužtomis ertmėmis, įgriuvomis, požeminiais upeliais, ežerais.

Kadangi dideli Slovėnijos plotai yra karstinio tipo, šalyje gausu olų, urvų, šiaip visokių požeminių ertmių. Postoinos urvas priskiriamas prie žymiausiųjų karstinės kilmės darinių, kaip antai Mamuto urvas Kentukio valstijoje, JAV, arba Nendrinės Fleitos urvas Kuei-linyje, Kinijoje.

 Žemės gelmėse

Postoinos urvą pirmąkart XVII amžiuje aprašė slovėnų mokslininkas Janezas Vaikardas Valvasoras. Veikale Die Ehre des Herzogthums Crain jis pasakojo, kad čionykštėse olose stūkso „keisčiausi stulpai“, panašūs į „visokius plėšrūnus, gyvates, žvėris... arba įvairias pabaisas, iškreiptus veidus, šmėklas ir panašiai“. Anot mokslininko, „šiurpą ir baimę kelia dar ir daugybė urvo išsišakojimų, duobių, visur žiojinčių gilių plyšių“. Paskaitę tokį grėsmingą aprašymą, mažai kas išdrįsdavo toli leistis į klaikią požemio tamsą.

Bet ilgainiui Postoinos urvas išpopuliarėjo, ypač po Čečiaus atradimo 1818-aisiais. Jau kitąmet į požemius galėjo užeiti kiekvienas, kas pageidavo. Vis dėlto gamtos įdomybes daugelis savo akimis išvydo tik nutiesus urve geležinkelį (1872-aisiais) ir įvedus elektros apšvietimą (1884-aisiais). Kokie tad reginiai juos pasitiko?

Šiandien Postoinos urvas garsėja vaizdingomis galerijomis. It brangakmeniai jas puošia sodrių spalvų, įmantrių formų stalaktitai ir stalagmitai. Vienos salės žvilga tarsi deimantais nusagstytos, kitos glosto akį gelsvais, rusvais atspalviais. Užrašai ant sienų byloja, kad olų grožybėmis žmonės ateidavo pasigėrėti ir ankstesniais amžiais.

Atrasta naujų rūšių

Tyrinėjant šias dideles požemines ertmes aptikta ne tik unikalių, nematytų geologinių darinių, bet ir naujų gyvybės formų. Postoinos urvų sistemoje jų atrasta jau daugiau kaip dešimt rūšių.

Vieną rūšį, dideliam speleologų džiaugsmui, Čečius atrado 1831-aisiais. Tai buvo neprastas urvinis vabalas, ir jį pavadino Leptodirus hohenwarti — „siaurakakliu“. Vabalo kaklas išties laibas, galvutė maža, pilvelis apvalainas, o antenos ir kojos gerokai ištįsusios. Deja, vienintelį turimą pavyzdį netyčia apgadino, tad išsamiai jo ištirti nebebuvo įmanoma. Reikėjo laukti keturiolika metų, kol aptiko antrą tokį vabalą.

Dar vienas keistas padaras, kurį čia atrado, — europinis protėjus, savotiška akla salamandra. Su šiuo mažučiu varliagyviu, dar 1689-aisiais Valvasoro pavadintu „slibino išpera“, mokslininkai yra atlikę visokiausių tyrimų.

Gretimi urvai

Be Postoinos šioje vietovėje esama ir daugiau urvų. Ypač įdomus gretimas Škocjano urvas, 1986-aisiais įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Urvo lankytojams pagarbią baimę kelia milžiniškos salės ir kanjonai. Škocjano požeminės ertmės, sakoma, didžiausios Europoje. Pavyzdžiui, viena galerija yra 300 metrų ilgio, 100 metrų pločio, 110 metrų aukščio!

O štai Predjamos urvo angą saugo didžiulė tvirtovė — legendinio riterio Erazemo Jamskio pilis. Anot padavimo, ji grobikams nepasidavė ištisus šimtmečius. Maisto ir kitokių atsargų tvirtovės gynėjai atsigabendavo slaptais požeminiais takais, sueinančiais į urvą, kuris žioji tiesiog po pilimi. Pasakojama, kad Erazemas, tyčiodamasis iš užpuolikų, per sieną svaidydavo šviežias vyšnias arba mėsos kepsnius, — norėjo parodyti, jog pilyje nieko netrūksta. Ar ši istorija tikra, ar pramanyta, slaptų išėjimų tikrai esama.

Slovėnijos karstiniuose požemiuose laukia daug malonių staigmenų. Pasaulinio garso skulptorius Henris Muras apie Postoinos urvą kalbėjo: „Tai geriausia Gamtos skulptūros paroda, kokią esu matęs.“ Jei pasitaikys proga čia apsilankyti, patys tuo įsitikinsite.

 [Rėmelis/iliustracija 24 puslapyje]

„Žmogžuvė“

Europinio protėjaus oda — neįprastos spalvos, visai kaip žmogaus, tad vietiniai šį varliagyvį vadina „žmogžuve“. Veisiasi protėjai karstinių vietovių požeminiuose vandenyse. Jų randama šiaurės rytų Italijoje, Slovėnijoje, gretimuose pietiniuose rajonuose. Kad protėjaus oda bespalvė ir akių tik užuomazgos, — anaiptol ne yda, mat šis padaras visą gyvenimą praleidžia akloje tamsoje: čia išsivysto iš kiaušinėlio, užauga, čia ir nugaišta. Ypač įdomu, jog kai kurie individai, turimais duomenimis, išgyvena net iki 100 metų, be to, kelerius metus gali ištverti neturėdami maisto.

[Šaltinio nuoroda]

Arne Hodalic/www.ipak.org

[Iliustracijos 24 puslapyje]

1. Viena Škocjano urvo ertmė — 110 metrų aukščio

2. Ši tvirtovė saugo Predjamos urvo angą

3. Postoinos urvas išgarsėjo visame pasaulyje

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 23 puslapyje]

Arne Hodalic/www.ipak.org