Buvau kikapų genties religinis vadovas

PAPASAKOJO BOBAS LI VAITAS VYRESNYSIS

Gimiau 1935-aisiais žieve ir nendrėmis dengtame indėniškame vigvame, Maklaudo miestelyje (Oklahoma, JAV). Man davė vardą Peimitonva, kuris kikapų * kalba reiškia Tekantis Vanduo. Indėnų religijos buvau mokomas nuo pat vaikystės. Papasakosiu, kaip viskas buvo.

DAUG metų mano motinos tėvas, kaip anksčiau jo paties tėvas, buvo Oklahomoje gyvenančių kikapų genties Vandens klano indėnų religinis vadovas. Mirė jis nepalikęs sūnaus, todėl dvylikos klano seniūnų sprendimu velionio vietą turėjo užimti jo vyriausios dukters vyriausias sūnus. Tai buvau aš.

Kaip tapau religiniu vadovu

Paprastai šios pareigos pradedamos eiti sulaukus bent 30-ies ir dar atlikus pasninkavimo apeigas, per kurias vizijomis ar kitu būdu turi ateiti ypatingas įkvėpimas. Mane nuo mažumės mokė tradicinės kikapų religijos. Paveldėjau apeiginius drabužius ir mišon — šventąjį ryšuliuką — dar vadinamą medicina. Tai į gyvulio odą suvynioti religiniai reikmenys. Apvalainas 60 centimetrų ilgio ryšuliukas panašus į amerikietiško futbolo arba regbio kamuolį. Ilgas valandas sėdėdavau su vadais švenčiausioje apeiginės palapinės dalyje, o šie pasakodavo man genties padavimus. Taip dar būdamas vaikas tapau nauju kikapų genties religiniu vadovu.

Visi tie dalykai giliai įstrigo mano jaunoje galvoje. Religinių genties tradicijų niekas neužrašinėjo — jos eidavo iš kartos į kartą. Dabar visas paslaptis patikėjo man. Jei būčiau susitaikęs su klano vadų valia, iki šiolei gyvenčiau pas gentainius ir prižiūrėčiau visus jų religinio gyvenimo reikalus.

Tačiau aš išvykau mokytis į Kanzasą. Seniūnai sunerimo, kad galiu pamėgti baltųjų gyvenimą. Baigęs mokyklą persikėliau į Los Andželą (Kalifornija), kur gyveno mano  vaikystės draugė Diana. Indėniškas jos vardas yra Tunotakva — Besisukanti Meška, mat Diana kilusi iš Meškos klano. Mūsų abiejų mamos ir seneliai nuo seno draugavo tarpusavyje. 1956 metų rugsėjį mudu susituokėme. Žmonos šeima irgi susijusi su tikyba — jos senelis atnešė į kikapų gentį pejotizmo religiją (skaitykite rėmelį 22 puslapyje).

Pejotizmas

Ši religija turi sekėjų įvairiose indėnų gentyse. Kaip rašoma leidinyje The Encyclopedia of Native American Religions, prie jos vystymosi ir išplitimo indėnų žemėse daug prisidėjo komančių kvahadžių religinis ir genties vadas Kvanahas Parkeris (apie 1845—1911). Jis entuziastingai liaupsino pejotės kaktuso haliucinogeninį poveikį bei tariamas gydomąsias savybes. Taip atsirado pejotizmo gerbėjų daugelyje Šiaurės Amerikos indėnų genčių. Kikapai irgi išpažino šitą tikybą greta savo tradicinės religijos.

Dirbu Holivude

Gyvendamas Los Andžele pasinėriau į indėniškų klubų bei draugijų veiklą, tapau kelių tokių organizacijų prezidentu. Pavyzdžiui, vadovavau „Būgno ir plunksnos“ klubui, Indėnų boulingo draugijai, Nacionalinei indėnų atletikos asociacijai. Taip pat buvau Los Andželo indėnų centro valdybos narys.

Teko bendrauti ir su Holivudo įžymybėmis. Pažinojau Airon Ais Kodį, kurį išgarsino per televiziją rodyti socialinės reklamos pranešimai apie ekologiją, taip pat Džėjų Silverhilsą, vaidinusį indėną Tontą seriale „Vienišas raitelis“. Dalyvavau žinomuose filmuose Westward Ho, the Wagons! (Vežimais pirmyn į vakarus!) su Fesu Parkeriu ir Pardners (Draugužiai) su Dinu Martinu bei Džeriu Luisu.

Kurį laiką mudu su Diana dirbome ir Disneilende. Vaidinau kas valandą rengtuose dešimties minučių pasirodymuose. O Diana su šypsena prisimena: „Man tereikėdavo apsirengti tautiniais drabužiais ir visą dieną vaikštinėti tarp žmonių bei ‘vaidinti’ indėnę.“

Naujas požiūris į dvasingumą

1962 metais viena Jehovos liudytoja įteikė žmonai mažą brošiūrą. Moteris vėliau vis užeidavo pas Dianą, o ši kaskart išsisukinėdavo nuo pokalbio. Todėl sykį liudytoja paklausė, ar jai daugiau nebeateiti. „Taip! Taip!“ — širdyje pagalvojo Diana, bet norėdama būti mandagi atsakė: „Ne ne, ką jūs!“ Taigi liudytoja ir toliau apsilankydavo. Ką sužinodavo, žmona visada  papasakodavo man. O jei kartais užmiršdavo pasakyti, teiraudavausi: „Na, ar buvo ta ponia iš Jehovos liudytojų? Ką šnekėjo?“

Sykį moteris pakvietė Dianą pasiklausyti kalbos didelėje Jehovos liudytojų sueigoje Los Andžele. Pasisiūlė pati prižiūrėti mūsų keturis vaikus, jei eisime. Diana man apie tai net neužsiminė — manė, kad tikrai nenorėsiu dalyvauti. Bet kelis kartus liudytojos paraginta nueiti, vis dėlto pasakė apie kvietimą. Žmonos nuostabai, pasiteiravau: „Ji iš tiesų prižiūrės vaikus ir pamaitins juos? Ta baltoji moteris?“

Taigi 1969 metais pirmą kartą apsilankėme liudytojų sueigoje. Supratau ne viską, kas buvo kalbama, bet labai sužavėjo jų savanorių organizuotumas: per trumpą laiką tvarkingai pavalgydinta 20000 žmonių. Taip pat atkreipiau dėmesį, kad nėra rasinio priešiškumo — juodieji ir baltieji vadino vieni kitus broliais ir seserimis.

1969-ųjų rugpjūtį liudytojų padedamas pradėjau studijuoti Bibliją pagal knygą Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimą. * Pripažįstu, jog studijų ėmiausi iš savanaudiškų paskatų. Buvau susijęs su daugeliu indėniškų organizacijų ir svajojau apie politinę karjerą. Matydavau, kad politikai mėgsta pacituoti Bibliją, todėl maniau, jog tokios žinios pravers. Tik vėliau supratau, kiek mažai daugelis šių vyrų težino apie Dievo Žodį.

Dideli pokyčiai

Biblijos tiesų pažinimas greitai paskatino veikti. Išstojau iš visų klubų bei draugijų ir ryžausi nutraukti ryšius su tradicine indėnų religija. Prisimenu, kaip sėdau formuluoti pareiškimą. Lapo viršuje  užrašiau datą, bet paskui ilgai galvojau, kam turėčiau adresuoti. Galiausiai dingtelėjo, kad rašyti turėčiau genties religiniam vadovui, tai yra sau! Bet tuoj radau išeitį — nusprendžiau kreiptis į mamą. Parašiau, kad daugiau nebebūsiu šios religijos vadovu ir nariu.

1970 metų sausio 3-iąją mudu su žmona buvome pakrikštyti ir tapome Jehovos liudytojais. 1973-iaisiais mane paskyrė tarnauti vyresniuoju. Taip buvęs kikapų religinis vadas ėmė rūpintis tikrųjų Visavaldžio Jehovos garbintojų susirinkimu. 1974 metų liepą grįžome į Maklaudą Oklahomoje ir pradėjome pasakoti indėnams apie Dievo Žodžio teikiamą nuostabią viltį žmonijai.

Kikapai, kaip ir kitos gentys, apeigose naudodavo tabaką. Bet įdomu, jog ši gentis jo nerūkė. Kikapai degindavo tabaką kaip smilkalus ir tikėjo, kad dangun kylantys dūmai nešasi jų maldas. Genties senoliai aiškindavo, jog rūkyti tabaką bjauru, o naudoti pypkę — pasityčiojimas. Jie teigė, kad pypkę sugalvojo europiečiai.

Manęs klausdavo, ar neturiu nuotraukų, kur matyčiausi apsirengęs indėniškų apeigų drabužiais. Fotografuotis apskritai nebuvo galima, nes indėnai baiminasi, kad nuotraukos neatitektų kerėtojams. Anksčiau, kai man nukirpdavo plaukus, juos visada užkasdavo ir niekam neleisdavo prie jų net prisiliesti. Tai irgi buvo apsauga nuo užkerėjimo, kurį indėnai laiko labai pavojingu dalyku.

Man pasitraukus iš kikapų tikybos, genties religines funkcijas perėmė klano vadai. Tie dvylika, kurie vaikystėje išrinko mane, ilgainiui išmirė. Nauji vadai religinius papročius pamažu keitė. Dabar gyvas telikęs vienas senas vadas, o aš kikapų religijos kitų mokyti neketinu.

Turiu užtektinai darbo mokyti Dievo Žodžio visokių tautybių ir genčių žmones. Tarnauju visalaikiu skelbėju ir turėjau garbės skleisti Biblijos mokslą daugelyje indėnų rezervacijų. Pavyzdžiui, lankiausi pas osedžus Oklahomoje ir mohavus, hopius bei navahus Arizonoje. Su malonumu pasakoju savo tautiečiams, kad Dievas žada amžiną ateitį ne kur kitur, o šioje taip jų mylimoje žemėje. Laukiu meto, kai prasidėjus prikėlimui į gyvenimą ims grįžti išmirusios indėnų kartos ir galėsiu dalyvauti mokant juos apie Dievo naująjį pasaulį. (Jono 5:28, 29; 2 Petro 3:13)

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracija 22 puslapyje]

Apie pejotizmo religiją

Pejotizmą dabar dažnai vadina Indėnų bažnyčia. Pejotė yra mažas nespygliuotas kaktusas (parodytas dešinėje), augantis Rio Grandės slėnyje Meksikoje, taip pat Teksase. Šiaurės Amerikos gentyse šitą religiją išpažįsta daugiau nei 200000 žmonių. „Pejotizmo kilmė siekia priešistorinę Meksiką, ir nors dabar jis susipynė su kai kuriais krikščionybės elementais, išlaikė indėnams būdingą pasaulėžiūrą“ (A Native American Encyclopedia—History, Culture, and Peoples). Šioje religijoje svarbiausios yra pusmėnulio ir pilnaties apeigos — „indėnų kultūros ir krikščionybės mišinys“. Vyrai visą naktį, paprastai šeštadienio, praleidžia vigvame susėdę ratu. Jie valgo karčius pejotės kaktuso pumpurus, mato haliucinacijas ir monotoniškai gieda šventas giesmes, pritardami būgnu bei iš moliūgo pagaminta tarškyne.

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy TAMU Cactus Photo Gallery

[Iliustracija 21 puslapyje]

Su kikapų kario drabužiais

[Iliustracija 23 puslapyje]

Mudu su Diana