Biblijos požiūris

Kaip auklėti vaikus pagal Dievo normas

„Kaip nustatyti taisykles, kad vaikas jų laikytųsi?“

„Kokios penkios vertybės jau turi būti įdiegtos penkiamečiui?“

„Penki emociniai įgūdžiai, reikalingi kiekvienam vaikui“

„Penki požymiai, kad esate pernelyg atlaidus“

„Vienos minutės pamokymų menas“

MAŽAI ką sudomintų išvardintieji žurnalų straipsniai, jeigu auklėti vaikus būtų vieni juokai. Tada ir gausybė apie vaikų auginimą prirašytų knygų taptų nebereikalingos. Deja, rūpintis savo atžalomis niekada nebuvo lengva. Net prieš tūkstantmečius sakydavo, jog „kvailas sūnus — apmaudas tėvui ir skausmas motinai“. (Patarlių 17:25, Brb)

Nors šios srities patarimų mūsų dienomis devynios galybės, daugeliui tėvų sunku orientuotis auklėjimo labirintuose. Kaip gali padėti Biblija?

Ką reiškia auklėti?

Biblija gimdytojų vaidmenį apibrėžia aiškiai. Pavyzdžiui, Efeziečiams 6:4 sakoma: „Jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu [„su Viešpaties drausme ir pamokymu“, Jr].“ Žodžiu „tėvai“ čia kreipiamasi į tėčius — atsakomybė rūpintis vaikais turi gulti pirmiausia ant jų pečių. Kartu su tėvu, žinoma, darbuojasi ir mama.

Graikiškas žodis, Efeziečiams 6:4 išverstas „drausminti“, nurodo ne vien pabarimą, pataisymą ar bausmę,  bet taip pat lavinimą, mokymą, žinių perteikimą. Vadinasi, auklėti vaiką — tai toli gražu ne vien papeikti už netinkamus poelgius. Reikia visapusiškai jį ugdyti. O kaip tai daryti neerzinant vaiko?

Būkite atjautus

Kas galėtų vaiką erzinti? Įsivaizduokite, kad turite įnoringą ir nekantrų bendradarbį, su kuriuo niekaip nerandate bendros kalbos. Ką tik sakote ar darote — jam viskas negerai. Jis dažnai „nurašo“ jūsų atliktą darbą ir patį laiko niekam tikusiu. Ar tai nesukeltų susierzinimo ir nusivylimo?

Panašiai jaučiasi vaikas, kurį tėvai nuolatos baksnoja piktomis pastabomis. Vaikus kartais tikrai reikia pataisyti, ir tai, kaip sužinome iš Biblijos, yra tėvų pareiga. Tačiau visiškai nedera erzinti žiauriu, nemeilingu elgesiu — tai gali padaryti emocinės bei dvasinės žalos ir netgi pakenkti auklėjamojo sveikatai.

Vaikui reikia dėmesio

Tėvai privalo rasti laiko savo atžaloms. Pakartoto Įstatymo 6:7 ragina tėvą: „Įdiek [Dievo nuostatus] savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi.“ Vaikas iš prigimties turi poreikį jausti, kad tėvai juo labai rūpinasi. Kasdieną maloniai pasikalbėdami su vaiku, geriau suprasite, kuo jis gyvena, lengviau įdiegsite į širdį Biblijos tiesas, paskatinsite ‘bijoti Dievo ir laikytis jo įsakymų’. (Mokytojo 12:13) Tai dieviškos auklybos dalis.

Jeigu vaiko auginimą prilygintume namo statymui, tai auklėjimas būtų lyg vienas iš statybos įrankių. Tinkamai auklėdami, tėvai įdiegs vaikui geras savybes ir paruoš jį gyvenimo sunkumams. Apie atlygį rašoma Patarlių 23:24, 25: „Doro žmogaus tėvas kupinas džiaugsmo; laimingas, kuriam gimė išmintingas sūnus. Tebūna laimingi tavo tėvas ir motina; tedžiūgauja tavo gimdytoja.“

[Rėmelis/iliustracija 27 puslapyje]

‘VIEŠPATIES PAMOKYMAS’

Efeziečiams 6:4 skatina auklėti vaikus ‘su Viešpaties pamokymu’ (Jr). Kai kuriuose Biblijos vertimuose vietoje „pamokymas“ sakoma „patarimas“, „įtikinimas“. Visi šie terminai rodo, kad šeimai neužtenka tiesiog skaityti Šventąjį Raštą arba reguliariai „prabėgti“ biblines temas pagalbiniuose leidiniuose. Tėvai turi pasistengti, kad vaikai suprastų Dievo Žodį, klusnumo svarbą, pažintų Dievo meilę, suvoktų, kokią apsaugą jis siūlo.

Kaip tai padaryti? Džudi savo trims vaikams nuolat primindavo Dievo principus, bet pastebėjo, jog to nepakanka. „Pamačiau, kad jiems nepatinka, kai nuolatos kartoju lygiai tuos pačius dalykus. Ėmiau galvoti, kaip paįvairinti mokymą. Viena iš mano naujovių — susiieškoti Atsibuskite! straipsnių, kuriuose maniškiams reikalingi pamokymai pateikiami naujaip. Taip išmokau priminti svarbius dalykus nesuerzindama vaikų.“

Andželas, kurio šeimoje buvo iškilę didelių sunkumų, aiškina, kaip jis mokė dukteris apmąstyti Dievo Žodį: „Kartu perskaitydavome ką nors iš Biblijos, tuomet aš išskirdavau kai kurias mintis ir paaiškindavau mergaitėms, kaip tai tinka joms asmeniškai. Vėliau pastebėjau, kad savarankiškai skaitydamos Bibliją dukros įprato labai įsigilinti. Dabar jos apsvarsto, kuo Šventraščio žodžiai reikšmingi joms pačioms.“