Kaip gyja žaizdos po teroro išpuolio

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ISPANIJOJE

ŠIŲ metų kovo 11 dieną Ispanijos sostinę Madridą netikėtai sudrebino dešimt sprogimų trijose geležinkelio stotyse. Bombos, padėtos keturiuose priemiestiniuose traukiniuose, nusinešė 190 gyvybių ir 1800 žmonių sužeidė.

 Baisiausia, kad užtaisai susprogdinti rytinio piko metu, kada traukiniai sausakimši. „Mačiau, kaip vagonas šoktelėjo kokį metrą nuo žemės — toks galingas buvo sprogimas, — prisimena išpuolio liudininkė Aroa. — Kai išlipau iš traukinio, atrodė, tarsi vyktų karas. Tikras siaubas savo akimis matyti šitokias skerdynes.“ Žiauri nelaimė ištiko dešimtį vagonų keturiuose traukiniuose. Teroristai įnešė bombas kuprinėse ir susprogdino per atstumą mobiliaisiais telefonais.

Kai kurie keleiviai, jų laimei, visko neprisimena. Tačiau šimtus kitų iki šiol kamuoja fizinės bei emocinės žaizdos. „Trenksmas smarkiai pakenkė klausai, — sako Aroa, — bet labiausiai sekina vis grįžtantys atmintin košmariški vaizdai.“

„Esu Jehovos liudytoja, todėl jutau didelę emocinę paramą, — pridūrė Aroa. — Sulaukiau skambučių bei žinučių iš įvairių šalių. Dar kartą įsitikinau, jog esame išties pasaulinė brolija. Be to, Biblija padeda suprasti, iš kur šitokie žiaurumai. Papasakojau bendradarbiams apie Šventojo Rašto pranašystę, kad „paskutinėmis dienomis“ žmonės bus žiaurūs ir nemylintys. Dar mane labai gydo dalyvavimas visalaikėje krikščioniškoje tarnyboje.“ (2 Timotiejui 3:1-3)

Pedras, kaip ir daugybė kitų keleivių, buvo sunkiai sužeistas. Bombai vagone sprogus vos už keturių metrų, smūgio banga nusviedė jį ant grindų. Jam sužalojo galvą, pavojingai sutriko kvėpavimas. Taisytis vyras ėmė penkias dienas išgulėjęs intensyviosios terapijos skyriuje. Ūpą Pedrui kėlė gausūs lankytojai — jo bendratikiai Jehovos liudytojai. Net ligoninės darbuotojai stebėjosi. „Per 26 darbo metus nemačiau, kad kas sulauktų šitiek svečių ir dovanų!“ — sakė viena slaugytoja. Pedras irgi šiltai atsiliepė apie jį gydžiusius medikus: „Jie buvo puikūs. Visomis išgalėmis stengėsi, kad pasveikčiau.“

Tarp nukentėjusiųjų buvo daug imigrantų, neseniai atvykusių į Ispaniją. Kubietį Manuelį sužalojo pirmasis sprogimas Atochos stotyje, o nugriaudėjus antrajam vyriškis prarado sąmonę. „Panikos apimti besiblaškantys žmonės mindė mane, gulintį perone, — pasakojo jis. — Kai atsigavau, buvo lūžę du šonkauliai, sužeista koja ir nebegirdėjau viena ausimi.“

„Specialiosios tarnybos — policija, greitoji pagalba, ugniagesiai — atskubėjo labai greitai. Padėjo mums kiek galėdami, — pridūrė Manuelis. — Jie gerai išmanė savo darbą, tad profesionaliai apramino panikuojančius žmones. Man suteikė būtinąją medicinos pagalbą. Buvo rūpestingi ir atjautūs.“

Potrauminis šokas

Manueliui, kaip ir Aroa, liko gilūs emociniai randai. „Neseniai traukinyje mane ištiko panikos priepuolis, — sako jis. — Turėjau nedelsdamas išlipti. Iki šiol viešajame transporte įtartinai nužiūriu kiekvieną, jei nešasi kuprinę ar ką panašaus. Iš mano šeimos niekas negyvena Ispanijoje, bet retas kuris susilaukė tiek pagalbos, kiek aš. Man paskambino šimtai Jehovos liudytojų, o viena liudytojų šeima pakvietė kelias dienas pasisvečiuoti, kad nesijausčiau vienišas. Neįkainojama pasaulinės brolijos parama padėjo nusiraminti.“

Serchijus sužalojimų išvengė, bet iki šiol negali išmesti iš atminties to, ką matė. Buvo susprogdinti abu gretimi vagonai. Jis, kaip ir Manuelis, jaučia dėkingumą už meilingą paramą — tiek šeimos,  tiek bendratikių liudytojų. „Jų dėka pasijutau mylimas. Taip pat dar sykį įsitikinau priklausąs vieningai brolijai, kuri rūpinasi kiekvienu savo nariu, — sakė Serchijus. — Buvau palaikomas diena iš dienos, o atsakinėdamas į daugybę telefono skambučių net panorau išsipasakoti, ką paprastai droviuosi daryti.“

Kai kurie keleiviai kenčia ir dėl kitų priežasčių. Diegui pasitaikė sėdėti šalia vieno iš keturių nesprogusių užtaisų. Iš vagono jis ištrūko sveikas. „Bet dabar jaučiuosi kaltas, kad nesiėmiau padėti sužeistiesiems, — prisipažino Diegas. — Didžiulėje grūstyje šimtai žmonių apimti panikos kuo skubiausiai bėgome iš stoties.“

Jaunam brazilui Ramonui sprogimas sukėlė tokį šoką, kad kurį laiką vos beįstengė judėti. Tačiau po dviejų dienų jau išsiruošė skelbti Karalystės žinią. Jis sutiko vieną portugalą, kuris pasipasakojo ieškąs teisingos religijos. Ramonas pradėjo vesti vyriškiui Biblijos studijas, o šis iš karto ėmė lankyti krikščionių sueigas. „Kai padedi kitiems dvasiškai, pats jautiesi geriau“, — padarė išvadą Ramonas.

Išpuolio aukų fizinėms ir emocinėms žaizdoms užgyti reikės laiko. Deja, kur begyventume, beprotiškas smurtas šiuo metu — ne retenybė. Dvasinės vertybės padeda nukentėjusiems atlaikyti sukrėtimą, bet užkirsti kelią tokioms tragedijoms įstengs tik Dievo Karalystė. (Apreiškimo 21:3, 4)

[Rėmelis/iliustracijos 15 puslapyje]

ATSIGAUTI PADEDA DVASINĖ STIPRYBĖ

Manuelis Suaresas

„Ištiktas šoko laukiau, kol mane veš į ligoninę. O galvoje vis sukosi žodžiai iš Patarlių 18:10: ‘Jehovos vardas — tvirtas bokštas; teisusis gali pabėgti į jį ir būti saugus.’ Ši mintis stiprino.“

Aroa San Chuan

„Kai išgyveni tokius dalykus, dar aiškiau suvoki, jog dabar paskutinės dienos ir kad turime sutelkti dėmesį į dvasines vertybes. Triūsdama visalaikėje tarnyboje po truputį atsigaunu.“

Ferminas Chesus Mozasas

„Buvau sužeistas į galvą, bet dar įstengiau pagelbėti kitiems nukentėjusiems ir juos nuraminti. Manau, kad išlikti ramiam padėjo Dievo duota prikėlimo viltis. Ji stiprina mus tokiais kritiniais momentais.“

Pedras Karaskija

„Gulėdamas intensyviosios terapijos skyriuje ir kęsdamas aštrius krūtinės skausmus, vis mąsčiau apie žodžius iš 1 Timotiejui 6:19. Jie ragina pasidėti gerus pamatus ateičiai, kad pasiektume tikrąjį gyvenimą. Ši eilutė priminė man apie rojų, kurį Dievas pažadėjo jį mylintiems. Štai tokio gyvenimo mes ir siekiame.“

[Iliustracija 13 puslapyje]

Viršuje: gelbėtojai prie sužeistų ir mirštančių ant Atochos stoties bėgių

[Šaltinio nuoroda]

Viršuje: CORDON PRESS

[Iliustracija 13 puslapyje]

Dešinėje: laikinas memorialas