Iš dykumos susigrąžintas rojus

Iš Atsibuskite! bendradarbio Lietuvoje

TAI buvo XVIII amžiaus antroje pusėje. Žvejai pajuto, kad jų kaimeliui ateina galas. Kasmet vis arčiau slinko didžiulė kopa. Mėgindami smėlį nukreipti šalin, jie net sukalė iš lentų trikampę užtvarą. Bet veltui. 1797-aisiais kopa galutinai kaimą palaidojo.

Ta pati nelaimė ištiko ir kitus. Per aštuoniasdešimt metų kopos užpylė daugiau kaip tuziną kaimų.  Kuršių nerija — Baltijos jūroje nusidriekęs beveik šimto kilometrų sausumos ruožas, kur Lietuva ribojasi su Kaliningrado sritimi, — anuomet virto dykyne. Kodėl taip atsitiko, kaip kraštas buvo atkurtas ir net tapo poilsiautojų mėgstama vieta? Tai išties įdomi istorija.

Neūkiškumo ir karo nualinta

Kuršių nerijos smėlynus daugel amžių dengė vešli augmenija. Miškuose buvo gausu medžiojamų žvėrių ir paukščių. XVIII amžiaus pradžioje per neriją jau ėjo svarbus pašto kelias iš Vakarų Europos į Rusijos imperiją. Ramybės laikotarpiu gyventojų daugėjo, ir žaliąjį kilimą ėmė pernelyg trypti, niokoti galvijų bandos. Žmonės be saiko kirto mišką. Nesuprato, kaip lengvai pažeidžiamas ir koks gyvybiškai svarbus augmenijos dangalas.

1757-aisiais įsiveržusi Rusijos kariauna ėmė statytis šimtus plokščiadugnių laivų žymiausiam Prūsijos miestui Karaliaučiui (dabar Kaliningradas) pulti, tad medžius kirto jau be jokios atodairos. Nusiaubtas miškas nebeatsigavo. O vėjų pustomos kopos, kaip jau minėjome, per kelis dešimtmečius pridarė daug bėdos.

Ar galima dykynę vėl apželdinti? Pašto stoties viršininkas Georgas Dovydas Kuvertas su tėvu Gotlybu neprarado vilties. 1825-aisiais jie ėmėsi atsodinti mišką vienoje nerijos atkarpoje. Tai buvo ilgas ir sunkus darbas. Ištisą amžių triūsė šimtai žmonių. Pirmiausia giliašaknėmis smėlynų žolėmis turėjo sutvirtinti dirvą, paskui tūkstančius hektarų užsodino kelių rūšių atspariomis  pušimis, beržais. Ir štai plynuma vėl sužaliavo. Miškas dabar dengia apie 70 procentų teritorijos. Kokie tad įspūdžiai laukia Kuršių nerijos svečių?

Poilsiautojams — rojus

Kuršių nerijoje kasdien vieši vidutiniškai 8000 poilsiautojų, ir tikrai čia yra ką pažiūrėti. Ar eitum pėsčiom, mintum dviratį, ar važiuotum automobiliu — tik spėk dairytis. Miškuose gyvena briedžių, stirnų, lapių, šernų. Lizdus suka gal šimto rūšių sparnuočiai, o per migracijos sezoną kasmet jų praskrenda koks milijonas. Nemenka augalų įvairovė: apie 900 rūšių. Yra dar ir neapaugusių kopų, tačiau jos teužima 12 procentų nerijos ploto.

Negyvosios kopos vietomis iškilusios kokį pusšimtį metrų. Nepakartojamas įspūdis, kai aplinkui tik dangus ir smėlis. Kopdamas matai, kad kai kurie vėjo sunešti kauburiai taisyklingo kūgio pavidalo. O štai ir ketera. Per ją smiltys ritasi ir čiuožia šlaitu žemyn. Taip kopa ilgainiui „žengteli“ į priekį. Bet dabar tau nuo viršūnės atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas. Į tolumą driekiasi siaura nerijos juosta, apsitaisiusi miškais su proskynom bei laukymėm. Kur ne kur šviečiasi gyvenvietė, stūkso švyturys. Vienoje pusėje ritasi Baltijos bangos, kitoje tyvuliuoja Kuršių marios.

Kuršių nerija kiekvieną pasitinka gaiviu jūros dvelksmu. Vandenis čia raižo burlentės ir jachtos; pasivaikščioti kviečia senovinio stiliaus gyvenvietės. Sodriom spalvom dažyti namukai nendrių arba čerpių stogais tebesaugo praėjusių amžių ramybę. Sklinda rūkomos žuvies kvapas. Čia pat džiūva tinklai. Juk žvejyba Kuršių nerijoje visad buvo pagrindinis verslas. Daug kur pamatysi iškeltas vėtrunges, nes žvejams rūpi, iš kur pučia vėjas. Šitos vėtrungės — tikri meno kūriniai, verta jas atidžiau apžiūrėti. Anksčiau jos puikuodavosi ant kiekvieno burinio laivo stiebo: rodydavo, iš kurio kaimo tas laivas. O kaip nepaminėti kartais čia randamo gintaro, kurio bangos išplauna į krantą! Jei diena apniukusi, dažnas poilsiautojas užsuka į dailės galeriją pasigrožėti juvelyriniais gintaro dirbiniais. Kai kuriuose gabalėliuose matyti suakmenėjusių augalų ir vabzdžių.

Taigi ne veltui Lietuvos atstovė Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijoje pavadino Kuršių neriją rojumi. Neūkiškumo ir karo nualintas kraštas dabar jau išties atsigavęs. Žinia, iki šiol gamta daug kur tebėra niokojama. Bet Šventasis Raštas patikina, kad netrukus įsiviešpataus Dievo Karalystė ir visa mūsų planeta pamažu virs nuostabiu rojumi, kur dorieji gyvens amžinai. (Izaijo 65:17, 21-25; 2 Petro 3:13, 14)

[Žemėlapiai 16 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

BALTIJOS JŪRA

LIETUVA

KURŠIŲ NERIJA

Kuršių marios

RUSIJA

Kaliningradas

[Iliustracijos 16, 17 puslapiuose]

Kuršių nerijoje — daugybė paukščių, įvairi augmenija, kopos

[Šaltinių nuorodos]

Apačioje trys Gedimino Gražulevičiaus nuotraukos

Paukštis ir žolė: Gedimino Gražulevičiaus nuotraukos; fonas: UAB „Laiko spalvos“

A. VARANKOS NUOTRAUKA

[Iliustracijos 18 puslapyje]

Šernai

Gulbės nebylės

Gintaras

[Šaltinio nuoroda]

Viršuje trys Gedimino Gražulevičiaus nuotraukos

[Iliustracija 18 puslapyje]

Kuršių nerijoje kasdien vieši tūkstančiai poilsiautojų