Atlantinė lašiša. „Karalienė“ pavojuje

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO AIRIJOJE

NUO SENO žinoma, kad lašišos, plaukdamos prieš srovę į nerštavietę, geba peršokti krioklius. Pasakojama, jog kartą vienas žvejys stebėjo, kaip „daugybei lašišų nepavyko [krioklio] įveikti“. Kai kurios net nukrito ant uolėto kranto. Taigi vyras susikūrė pakrantėje laužą ir padėjo keptuvę. „Po nesėkmingo šuolio viena kita nelaimėlė įkrisdavo tiesiai į ją.“ Todėl vėliau meškeriotojas gyrėsi, esą ‘jo šalyje lašišų tiek gausu, jog nereikia nė gaudyti — pačios šoka į keptuvę’.

Istorija, žinoma, pagražinta. Tačiau lašišos išties sugeba įveikti krioklius. Vis dėlto Airijos lašišų tyrimo centro pranešime teigiama, kad pastaraisiais metais „laisvėje užaugusių žuvų, plaukiančių prieš srovę neršti, smarkiai sumažėjo“. Kaip parodė stebėjimai, iš beveik 44000 sugautų ir sužymėtų jaunų lašišų vienais metais į gimtąsias vietas sugrįžo tik 3 procentai (maždaug 1300).

Kodėl atlantinių lašišų taip katastrofiškai mažėja? Ar kada nors vėl jų knibždės kaip anksčiau? Problemos priežastys ir jos sprendimo būdai paaiškės perpratus įdomų bei neįprastą šios rūšies žuvų gyvenimo ciklą.

Pati pradžia

Lašišų gyvenimo ciklas prasideda lapkričio—vasario mėnesiais gėlavandenio upelio žvirgždėtame dugne. Kol patinas veja šalin įsibrovėlius, patelė išrausia keletą kokių 30 centimetrų gylio duobučių. Ten suleidžia po kelis tūkstančius ikrų, o patinas juos apvaisina. Ikrus patelė apsaugo užžerdama žvirgždu.

Kovą ar balandį išsivysto savitai atrodanti žuvelė. Ji vadinama lerva ir tėra gal trijų centimetrų, o papilvėje turi nedailų trynio maišą. Maitindamasi iš jo lerva kurį laiką slepiasi po žvirgždu. Po keturių ar penkių savaičių, išsekus maisto atsargoms, išlenda iš savo gūžtos į atvirus vandenis. Dabar ji jau panaši į žuvį ir yra maždaug penkių centimetrų. Tokios žuvelės vadinamos mailiumi. Joms terūpi du dalykai: susirasti smulkių vabzdžių bei planktono ir saugią vietelę. Daugiau kaip 90 procentų lašišų mailiaus žūva dėl maisto ir vietos stokos arba tampa upėtakių, tulžių, garnių, ūdrų grobiu.

„Per metus lašiša ištįsta iki aštuonių dešimties centimetrų, —  sako Maiklas, kurį laiką tyrinėjęs lašišas bei kitas žuvis. — Dabar ji vadinama margiuke, nes šonuose turi ryškių, tamsių dėmių. Žuvelei išaugus iki 15 centimetrų margumas išnyksta, o kūnas pasidaro sidabrinis. Tuomet prasideda nuostabūs sudėtingi pakitimai, būdingi tik lašišoms.“

„Nuo gegužės iki birželio lašišos, vadinamos sidabrinukėmis, instinktyviai tūkstantiniais būriais pajuda upės žiočių link.“ Bet ar gėlavandenėms žuvims įmanoma gyventi vandenyne? Į tai Maiklas atsako: „Nebūtų įmanoma, tačiau lašišų žiaunos pakinta ir gali išfiltruoti sūrų vandenį. Paskui sidabrinukės, didumo sulig delnu, pradeda įspūdingą kelionę.“

Gyvenimas vandenyne

Kodėl tokios mažos lašišos jau palieka gimtąją upę? Kur keliauja? Kad subręstų, žuvelėms reikia nusigauti į vietas, kur užtektinai maisto. Išvengusios grobuonių, pavyzdžiui, kormoranų, orkų, ruonių ar delfinų, ir pasiekusios tokius vandenis, jos galės misti didesniais planktoniniais gyvūnais, aterinomis, silkėmis, stintenėmis ir kitomis žuvimis. Po metų lašišų svoris bus padidėjęs 15 kartų — nuo poros šimtų gramų iki beveik trijų kilogramų. Penkerius metus išgyvenusios vandenyne jos gali sverti 18 kilogramų ir daugiau. O kai kurios išauga net iki 45 su viršum kilogramų!

 Apie vietas, kur telkiasi lašišos, nežinota iki pat praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio — tuomet prie Grenlandijos krantų žvejybiniai laivai pirmą kartą sugavo daugybę šios žuvies. Vėliau lašišų gausiai aptikta aplink Farerų salas (šiaurės Škotija). Ilgainiui tokių vietų rasta ir daugiau. Pasirodo, lašišos plaukioja net po Arkties ledu! Tokie atradimai atlantinei lašišai buvo tikra nelaimė. Grenlandijoje ir Farerų salose suklestėjo žvejyba. Sugauta tūkstančiai tonų lašišų, todėl grįžtančių į nerštavietes jų staiga sumažėjo. Suprasdamos pavojų, valdžios institucijos nustatė įvairius apribojimus ir kvotas. Tai padėjo apsaugoti lašišas vandenyne.

Kelias namo

Galiausiai subrendusi lašiša grįžta į gimtąją upę, susiranda patiną ir viskas prasideda iš naujo. „Keisčiausia, — aiškina Maiklas, — kad ši nuostabi žuvis nepaklysdama nuplaukia tūkstančius mylių visai nepažįstamu vandenynu! Kaip jai tai pavyksta, ir toliau neduoda ramybės mokslininkams. Kai kurių nuomone, lašišos jaučia žemės magnetinį lauką, orientuojasi pagal sroves ar net žvaigždes. O savąją upę, kaip manoma, atpažįsta iš ‘kvapo’, tai yra vandens cheminės sudėties.“

„Pirmiausia jos vėl prisitaiko prie gėlo vandens, — sako Maiklas, — o tada įplaukia į upę. Troškimas pasiekti nerštavietę toks stiprus, jog lašišos, dabar jau gerokai didesnės ir stipresnės, atkakliai stengiasi įveikti visas kelionėje pasitaikančias kliūtis — krioklius ar upės slenksčius.“

Kelią kartais dar pasunkina nenugalimos užtvankos, hidroelektrinės bei kitokie žmogaus pastatyti barjerai. Kas tuomet? „Daugelis rūpestingų žmonių nukreipia lašišas kitu keliu, — sako Dirdri, tyrinėjanti lašišas. — Didelėms kliūtims aplenkti padaromas lengviau įveikiamas šlaitas, vadinamas žuvitakiu. Jis pagelbsti plaukiančioms neršti lašišoms saugiai pakilti aukštyn upe.“

„Deja, tai ne visuomet išeitis, — tęsia Dirdri. — Pati mačiau, kaip lašišos kartais žuvitakio nepaiso. Jos pripažįsta tik senąjį kelią ir atkakliai  bando įveikti kliūtį. Daugelis mirtinai išsenka arba žūva atsitrenkusios į kliuvinį.“

Kaip lašišos veisiamos

Lašiša — maistinga žuvis. Kadangi laisvėje atlantinių lašišų mažėja, žmonės jas pradėjo veisti. Iš pradžių porą metų paauginamos gėlo vandens talpyklose. Paskui perkeliamos į narvus vandenyne, kur subręsta ir pasidaro tinkamos parduoti restoranams bei parduotuvėms.

Taip auginamos lašišos irgi nėra apsaugotos. Jos šeriamos dirbtiniu maistu. Toks maistas bei gyvenimas narvuose daro lašišas neatsparias ligoms ir parazitams, pavyzdžiui, ciklopams. Todėl naudojami gana stiprūs apsauginiai purškalai. „Ne kartą plaukiojau po šitokiais narvais, — sako naras Ernestas, — ir pats mačiau, koks negyvas ten vandenyno dugnas.“

„Karalienė“ pavojuje

Daugybė lašišų taip ir nepasiekia gimtosios upės — pakliūva į tinklus, mat brangi žuvis vilioja brakonierius. O tos, kurioms vis dėlto pavyksta sugrįžti namo, turi neužkibti ant leidimus įsigijusių meškeriotojų kabliuko. Lašišas apsaugoti siekiama įvairiais būdais: apribojama žvejyba tam tikrose upių atkarpose, įvedami dideli mokesčiai už leidimus, sutrumpinamas žvejybos sezonas. Vis dėlto paskaičiuota, kad sužvejojama kas penkta į nerštavietę plaukianti lašiša.

Įvairios ligos irgi gerokai apkarpo laisvėje neršiančių lašišų populiaciją. Pavyzdžiui, žuvis gali apnikti opos ir jos ilgainiui nugaišta. Lašišoms bei visiems kitiems vandens gyviams mirtinai pavojingi ir į upes patenkantys pramoniniai teršalai bei pesticidai.

Taigi nieko keista, kad žuvų „karalienei“ gresia išnykimas, nors ir labai stengiamasi ją apsaugoti. Tik tuomet, kai įsikiš žemės Kūrėjas, Visagalis Dievas, ir nebeleis žmogui niokoti gamtos, joje nusistovės harmonija. (Izaijo 11:9; 65:25)

[Schema/žemėlapis 14, 15 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Atlantinė lašiša maitintis prie Farerų salų ir Grenlandijos atkeliauja iš upių tokiuose tolimuose kraštuose kaip Jungtinės Valstijos, Rusija, Ispanija. Paskui grįžta atgal neršti

[Žemėlapis]

Jungtinės Valstijos

Grenlandija

Islandija

Farerų salos

Rusija

Prancūzija

Ispanija

[Schema/iliustracijos 15 puslapyje]

NUOSTABUS GYVENIMO CIKLAS

Ikrai

↓

Ikrai su akutėmis

↓

Lerva

↓

Mailius

↓

Margiukė

↓

Sidabrinukė

↓

Suaugėlis

↓

Nerštas

[Iliustracijos]

Lerva

Margiukė

[Šaltinių nuorodos]

Gyvenimo ciklas: © Atlantic Salmon Federation/J.O. Pennanen; lerva: U.S. Fish & Wildlife Service, Washington, D.C.; margiukė: © Manu Esteve 2003

[Iliustracijos 16, 17 puslapiuose]

Grįžtančios lašišos peršoka šį krioklį arba pasirenka lengvesnį kelią — žuvitakį (išdidintas dešinėje)

[Iliustracijos 16, 17 puslapiuose]

Lašišoms pavojų kelia pernelyg intensyvi žvejyba bei komercinėse veisyklose plintančios ligos

[Šaltinių nuorodos]

Nuotrauka: Vidar Vassvik

UWPHOTO © Erling Svensen

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 14 puslapyje]

© Joanna McCarthy/SuperStock