Šokantys jūrų arkliukai

ĮRAŠO KALBA

Šokantys jūrų arkliukai

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO AUSTRALIJOJE

PORA apimta susipažinimo jaudulio, net pakeitusi spalvą. Jis išdidžiai išsipūtęs, ji — pritariamai žvelgia į partnerį. Abu švelniai prisiliečia vienas prie kito ir meiliai susikabina. Vos tik juos pasiekia pirmieji aušros spinduliai, prasideda vienas gražiausių baletų gamtoje — jūrų arkliukų šokis.

„Jūrų arkliukai — žavūs, nepakartojami, tiesiog kerintys“, — sako okeanologas Kitas Martinas Smitas. Anksčiau abejota, kokiai gyvūnų grupei juos priskirti. Pirmieji gamtininkai arkliukus vadino Hippocampus, — kaip ir mitologinius jūrų žirgus su žuvies uodega, traukiančius Graikijos jūrų dievo Poseidono vežimą.

Manoma, kad viduramžiais prekeiviai siūlydavo pirkti jūrų arkliukų įtikinėdami juos esant ugnimi spjaudančių drakonų jauniklius. O iš tikrųjų jūrų arkliukai — tik kaulingos žuvys, nors į jas nepanašūs ir plaukioja visai kitaip. Plūduriuojantys arba lėtai plaukiojantys jie primena dailius krištolinius žirgelius arba gyvas šachmatų figūrėles.

Jūrų arkliukai gyvena daugumoje pasaulio pakrančių šiltųjų vandenų. Tiek išvaizda, tiek dydžiu yra neįtikėtinai įvairūs. Specialistų skaičiavimais, gali būti nuo 33 iki daugiau kaip 70 skirtingų rūšių. Vienas iš jų — mažasis Hippocampus bargibanti, lengvai tilptų ant jūsų piršto nago. O štai plačiapilvis Hippocampus abdominalis gali užaugti iki 30 centimetrų.

Be dantų ir be skrandžio — ne bėda!

Keista jūrų arkliukų išvaizda — galva, panaši į arklio, kaulinėmis plokštelėmis padengtas kūnas ir panaši į beždžionės uodega — rodo, kad jiems labiau patinka šiaip kur tūnoti nei greit plaukioti. Didžiąją dienos dalį jie, regis, visai patenkinti praleidžia apsivynioję uodega aplink kokią jūržolę ar kriauklę ir maitindamiesi. Kai nori perplaukti į kitą vietą, mažyčiu nugaros peleku lėtai iriasi į priekį, o šoniniais vairuoja. Reguliuodami oro kiekį vidinėje plaukiojamojoje pūslėje tarsi povandeninis laivas gali kilti arba leistis.

Apetitu jūrų arkliukai nesiskundžia, todėl kaulėta burna mikliai įsiurbia pro šalį plaukiančias nedideles krevetes ar vėžiagyvius. Kadangi virškinimui palengvinti neturi nei dantų, nei skrandžio, tam, kad išgyventų, kasdien turi pasigauti bent 50 krevečių. Tokiems geriems medžiotojams tai nesunku, nes jie turi išties puikų regėjimą. Viena akis įdėmiai žvalgosi grobio priekyje, o kita tyrinėja, kas yra už nugaros. Be to, arkliukai skiria daugiau spalvų nei žmogus ir mato geriau nei dauguma žuvų.

Tačiau ir patys turi saugotis, kad jų kas nors nesušveistų pietums. Kad išvengtų plėšrūnų, pavyzdžiui, krabų ar vėžlių, daugelio rūšių arkliukai pasislėpę kiūto tarp jūržolių, koralų arba mangrovių. Dėmėta oda, dumblius primenančios kūno ataugos ir gebėjimas stulbinamai pakeisti spalvą padeda prisiderinti prie aplinkos. „Jie taip puikiai užsimaskuoja, kad jeigu norite pamatyti, turite žiūrėti labai įdėmiai“, — sako tyrinėtojas Rudis Kioiteris.

Šokis ir meilinimasis

Kitaip nei dauguma žuvų, jūrų arkliukai susiporuoja visam gyvenimui ir vienas nuo kito atsiskiria retai. Kasdien rytui auštant jie patvirtina savo sąjungą žavingu šokiu. „Jūrų arkliukų šokis toks gražus ir grakštus, kad jį stebėti — tikras malonumas“, — sako juos auginanti Treisi Vorland. Baigę šokį arkliukai grįžta į savo įprastas vietas ir tvirtai uodega ko nors įsikabinę likusią dienos dalį maitinasi. Tuoktuvių šokis sudėtingesnis. Patelei prisiartinus, patinėlis išpučia sterblę, pasidaro ryškesnės spalvos bei stengiasi padaryti įspūdį judėdamas priešais ją pirmyn ir atgal. Abu suka ratu vienas aplink kitą ir susikabina uodegomis. Sutartinai besisukdama porelė džiaugsmingai šokinėja jūros dugnu tarsi piestu stojantys žirgai. Pakildami ir nusileisdami, sukdamiesi ir keisdami spalvas jie siaučia kokį pusvalandį.

Žinoma, arkliukams tuoktuvių šokis — tai ir tėvystės preliudija. „Artėjant susijungimui, jis ilgėja ir intensyvėja. Gali trukti ir visą dieną, — sako Kioiteris. — Kai šokis pasiekia kulminaciją, pora, susikabinusi uodegomis ir susiglaudusi, lėtai pakyla į paviršių. Tada patelė atsargiai perdeda savo kiaušinėlius į patinėlio sterblę.“ Paskui būsimasis tėvas susiranda ramią vietelę, kad kiaušinėliai įsitvirtintų sterblėje, ir juos apvaisina. Taip prasideda pats neįprasčiausias jauniklių laukimas gyvūnijos pasaulyje.

„Kiekvienos moters svajonė“

„Manau, tiesiog nuostabu, kad jūrų arkliukų jauniklius veda patinėliai“, — sako viena moteris. „Tai kiekvienos moters svajonė“, — šmaikštauja kita. Vienas patinėlis per metus ištvėrė net septynis „nėštumus“, trukusius po 21 dieną!

Sterblėje patogiai įsitaisę jaunikliai deguonimi bei maisto medžiagomis aprūpinami per kraujotakos sistemą. Druskingumas sterblėje vis didėja: taip arkliukai ruošiami gyventi jūros vandenyje. Atėjus vedimo laikui, tėvo kančios gali trukti nuo keleto valandų iki dviejų parų. Galiausiai sterblė atsidaro ir mažyliai palengva iš jos išstumiami. Jauniklių skaičius skiriasi, nelygu rūšis, bet jų gali būti iki 1500.

Naminiai gyvūnėliai, reti daiktai ir vaistai

Nors jūrų arkliukų atvedama daug, pasaulio vandenyse jų grėsmingai mažėja. Kai kurie specialistai apskaičiavo, jog kasmet sugaunama ir parduodama 30 milijonų šių gyvių. Diduma patenka į Azijos tradicinių vaistų rinką. Jų preparatais gydoma daugybė ligų, pradedant astma ir baigiant kaulų lūžiais bei impotencija.

Kasmet iš maždaug milijono jūrų arkliukų žmonės pagamina retų daiktų: raktų pakabučių, prespapjė, sagių. Žvejyba tralu, koralinių rifų sprogdinimas dinamitu bei tarša kelia grėsmę lengvai pažeidžiamiems pakrančių plotams — jūrų arkliukų arealui. Dar jie gaudomi ir parduodami akvariumų mėgėjams. Tačiau nelaisvėje išgyvena nedaugelis, nes būtinas specialus maistas, be to, čia juos dažnai puola įvairios ligos.

Ketinama imtis teisinių priemonių užkirsti kelią jūrų arkliukų naikinimui: numatyta iš daugelio valstybių reikalauti įrodymų, kad eksportuojant šiuos gyvūnus iš šalies nepažeidžiama ekologinė pusiausvyra. Be to, tobulesni metodai bei technologijos padeda nedideliam skaičiui jūrų arkliukų augintojų aprūpinti akvariumų rinką nelaisvėje veistais gyvūnais.

Jūrų arkliukų ateitis neatsiejama nuo vandenynų ateities. „Žmonių veikla, be jokių abejonių, kelia grėsmę pasaulio vandenynams. Mes iš jų visko imame per daug“, — apgailestauja Kioiteris. Ar šitos žavios šokančios jūrų būtybės bus išnaikintos, palydint nedarniai žmonijos ‘pažangos’ simfonijai? „Reikia būti optimistais, — sako Martinas Smitas. — Apskritai, žmonės geranoriški. Mūsų tikslas — kad daugėtų tokių, kurie rūpintųsi žemės gyvūnija. Tik tada viskas pasikeis. Jei pajėgsime išgelbėti jūrų arkliukus, galbūt išgelbėsime ir jūras.“ Galbūt. Tačiau, laimei, yra patikimesnis vilties šaltinis. (Apreiškimo 14:7)

[Iliustracija 15 puslapyje]

Mažasis „Hippocampus bargibanti“ (natūralaus dydžio)

[Šaltinio nuoroda]

[Iliustracijos 16, 17 puslapiuose]

Jūrų arkliukai geba prisitaikyti prie aplinkos stulbinamai pakeisdami spalvą

Trumpagalvis „Hippocampus breviceps“

Plačiapilviai jūrų arkliukai

Juostuotasis „Hippocampus erectus“

[Iliustracija 16 puslapyje]

Aukštakarūnis „Hippocampus procerus“

[Iliustracija 17 puslapyje]

Trumpagalviai

[Iliustracija 17 puslapyje]

Trumpagalvių patinėlis veda jauniklius

[Iliustracija 17 puslapyje]

Trumpagalvių jaunikliai

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 16 puslapyje]

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 17 puslapyje]

Visos nuotraukos: Rudie H Kuiter

ATSIBUSKITE!