Jos padeda fermeriams išgyventi sausajame sertão

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO BRAZILIJOJE

KOKIE dešimt milijonų ožkų ir ožių klajoja po sertão * (tariama sertaun), 1100000 kvadratinių kilometrų pusdykumių regioną Brazilijos šiaurryčiuose. Čionykštės vasaros — tai devyni mėnesiai visiškai giedro dangaus ir alinančio karščio. Tuomet žemė suskeldėja, sukietėja į akmenį, upės išdžiūsta, medžiai numeta lapus, pučia svilinantis sausas vėjas. O fermerių gyvuliai pasklinda po išsausėjusį kraštą ieškodami bent kokio ėdesio.

Tačiau vietinėms ožkoms tokios sąlygos, rodos, nė motais. Per didžiausias sausras, kai galvijų ir avių bandos mažėja, ožkų atvirkščiai — daugėja. Kaip jos sugeba išgyventi?

Ypatinga snukio sandara

Daugelis vietinių sertão gyventojų sako, jog ožkos ėda bemaž viską, įskaitant batus, balnus, drabužius. Nacionaliniame ožkų tyrimo centre Sobralyje (šiaurryčių Brazilija) dirbantis profesorius Žoaunas Ambrosijus irgi tai patvirtina. Pasak jo, ožkos gali išgyventi misdamos tuo, kas, atrodo, nevirškinama, pavyzdžiui, šaknimis, sudžiūvusiais lapais, daugiau kaip 60 rūšių augalų žieve, — o štai galvijams reikia žolės.

Žinoma, toks neišrankumas jas gelbsti, tačiau didelės reikšmės turi ir ožkos snukio sandara. Ambrosijus aiškina, kad galvijai maistą sugriebia liežuviu ir nepajėgia suimti atskiro lapelio arba graužti augalo žievės. Bet ožkos maistingiausias augalo dalis atsirenka ir nulupa judriomis lūpomis bei aštriais kapliais. Dėl tokio gebėjimo susirasti kad ir menko maisto jos įgijo augmenijos naikintojų reputaciją. „Tai žmogus kaltas, kad gyvulys priverstas gyventi tokiomis sąlygomis. Ožka paprasčiausiai stengiasi išgyventi“, — sako Ambrosijus.

Kodėl augina ožkas

Taigi nieko keista, jog sertão gyventojai šias ištvermingas ožkas augina. Daugeliui šeimų tai vienas pagrindinių baltymų šaltinių. Kadangi jautiena brangi, čia įprasta valgyti keptą arba virtą ožkieną ir buchada  (tariama bušada) — ožkos skrandį, įdarytą ryžiais ir smulkinta kito atrajotojo skrandžio sienele. Papildomų lėšų gaunama odos apdirbimo įmonėms parduodant ožkenas. Taigi prireikus ožkas lengva parduoti ir nusipirkti vaistų ar kitko.

Ožkos geros auginti dar ir todėl, kad ganosi pačios. Dieną būreliais klajoja po katingą, — taip vadinamas retas miškas. Vakarais atsiliepdamos į šeimininko balsą klusniai grįžta kiekviena į savo gardą. Fermeriai paprastai įsikiša tik per rujos metą: atrenka, kurias papjaus, gydo susirgusias, įdaguoja (ženklina) jauniklius. Ožkas taip lengva auginti, kad net miestiečiai laiko po kelias savo sodelyje arba, nusižengdami įstatymams, leidžia klajoti po miestą. Nieko nestebina jo centre besigananti ožka.

Šimtmečių patirtis rodo, kad šie gyvuliai ypač tinka smulkiesiems fermeriams. Aštuonioms ožkoms išlaikyti reikia tiek pat žemės ir triūso, kiek auginant vieną karvę. Paskaičiuokime: tarkim, ūkininkas turi penkias karves. Vienai nugaišus banda sumažėja 20 procentų. Bet jeigu vietoj 5 karvių augintų 40 ožkų? Tokiam būriui reikia ne daugiau žemės ir priežiūros. O nugaišus ožkai nuostolis tesudarytų 2,5 procento. Tad suprantama, kodėl apie milijoną Brazilijos šeimų, susirūpinusių dėl pragyvenimo per sausras ir nederlių, laiko ožkas.

Už triūsą atlyginama

Baijos valstijoje auginamos didžiausios — tūkstantinės ožkų bandos. Sakoma, kad Uaua miestelyje, esančiame už kokių 800 kilometrų nuo valstijos sostinės, ožkų daugiau nei gyventojų — vienam tenka penkios. Ten šių gyvulių auginimas arba su tuo susijusi veikla yra vietinių pragyvenimo šaltinis. Net juokaujama, kad Uaua miestelyje ne žmogus rūpinasi ožkomis, o šios juo.

Pirmieji jaunikliai pasirodo gegužę, maždaug po penkių mėnesių nuo rujos pradžios. Tada atsidavę ožkaganiai triūsia nuo ketvirtos valandos ryto iki septynių vakaro: turi suburti ožkas į vieną vietą, pagirdyti, surinkti pasiklydusius ir į pavojų patekusius jauniklius. Įgudę kerdžiai kasdien sugaudo ir pamelžia šimtus ožkų, antraip jaunikliai apsirytų pienu. Be to, reikia sutvarkyti žaizdas ir gylių įkandimus, nes jeigu odoje liks skylučių, sumažės ožkenos vertė.

 Toks rūpinimasis reikalauja meilės, bet stengtis verta. Pagal tradicinę quarteação (tariama kvarteasaun) — ketvirtadalio mokėjimo sistemą, taikomą Uaua bei kitose kaimo vietovėse, darbštūs kerdžiai apdovanojami. Jie gauna kas ketvirtą jauniklį, atvestą kiekvieną rujos sezoną, arba kas trečią — jei bandos savininkas dosnesnis. Kiekvienas jauniklis turi numerį, o šie traukiami iš puodelio kaip papuola. Kadangi neaišku, koks gyvulys teks: raišas ar sveikas, liesas ar rubuilis, kerdžius prižiūri bandą lyg savo paties.

Kaip gauti daugiau iš vietinių ožkų

Brazilijos ožkos yra XVI amžiaus pradžioje europiečių atvežtų ožkų palikuonės. Tačiau smulkesnės ir ne tokios pieningos.

Iš Brazilijos canindé (tariama kanindė) per dieną neprimelši nė litro pieno, o jos „giminaitė“ auginama Europoje gali duoti beveik keturis. Dešimtmečius daugelis fermerių ir agronomų galvojo, kaip išvesti ožką, tokią ištvermingą kaip vietinės ir pieningą kaip „užsienietės“. Tuomet „vargšo karvė“ — taip daugelis vadina ožką, taptų sertão fermerių aukso gysla.

Todėl vietinės ožkos buvo sukryžmintos su atvežtinėmis: šitaip gautos stambesnės ir pieningesnės. Žemės ūkio tyrimų centre Paraibos valstijoje (šiaurryčių Brazilija) vietinės veislės sėkmingai kryžminamos su italų, vokiečių ir anglų. Išvestos stambesnės ožkos lengvai prisitaiko prie sauso klimato ir duoda daugiau pieno. Veislės, anksčiau per dieną duodavusios mažiau nei litrą, dabar duoda nuo dviejų iki beveik keturių.

Tyrimų centre Sobralyje padarytas dar vienas ne mažiau reikšmingas ir net pigesnis taikyti atradimas. Tyrėjai pastebėjo, kad ožkos ypač mėgsta tam tikros rūšies medžių lapus. Tačiau jais gardžiuotis gali tik tuomet, kai ateina ramybės laikotarpis ir medžiai lapus numeta. Todėl kai kurių medžių šakos reikiamame aukštyje buvo nupjautos ir augalai pradėjo leisti šakas žemiau — o čia jau ožkos jas pasiekdavo. Kokia iš to nauda? Keturgubai padidėjo tose specialiai paruoštose vietovėse besiganančių ožkų svoris.

Vis dėlto nei šios naujovės, nei mokslininkai nepajėgūs išspręsti vienos problemos, kuri iškyla mažų bandų savininkams. Kokios? Kaip paaiškino vienas fermeris, „ožkos prisiriša prie žmonių, kurie jomis rūpinasi, ir tampa numylėtinėmis. Todėl pjauti jas nelengva“. Šeimininkas paprasčiausiai nenori skirtis su mielu augintiniu! Argi tai ne dar viena priežastis, kodėl ožkos klesti?

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 27 puslapyje]

Koks yra ožkos pienas?

Vieni sako, kad jis sunkiai virškinamas, kitiems — dvokia. Tačiau netikėkite blogais gandais. Jeigu sunkiai virškinate karvės pieną, gydytojas arba dietologas gali pasiūlyti vartoti ožkos pieno produktus. Nors jis baltymingesnis bei riebesnis, jo riebalų rutuliukai mažesni ir lengviau virškinami. O kaip kvapas?

Iš tikrųjų ožkos pienas bekvapis. Jeigu jis atsiduoda, vadinasi, arba ožka melžta nesilaikant higienos reikalavimų, arba buvo šalia ožio. Kvapo liaukos, esančios už patino ragų, išskiria hormoną, traukiantį pateles. Tačiau tuo kvapu persismelkia viskas, prie ko patinas prisiliečia.

[Šaltinio nuoroda]

CNPC-Centro Nacional de Pesquisa de Caprinos (Sobral, CE, Brasil)

[Žemėlapis 25 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

„Sertão“

[Iliustracija 26 puslapyje]

Ožkos judriomis lūpomis lengvai atsirenka skaniausias augalo dalis

[Šaltinio nuoroda]

Dr. João Ambrósio-EMBRAPA (CNPC)

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 25 puslapyje]

Žemėlapis: Mountain High Maps® Copyright © 1997 Digital Wisdom, Inc.; ožkos: CNPC-Centro Nacional de Pesquisa de Caprinos (Sobral, CE, Brasil)