Kaip žmonės gyveno ir dirbo Čekijos malūnuose

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ČEKIJOS RESPUBLIKOJE

DAR prieš šimtą metų visoje Čekijoje ritmingai taukšėjo malūnų krumpliaračiai, ir tas garsas ausies nerėžė, tik paryškino kaimo idilę. Kiekvienas malūnas savo apylinkėse buvo tarsi kokia įžymybė.

Malūnininko žmona iš šviežiai maltų miltų anuomet kepdavo gardžią duonelę. Tik įsivaizduokite: dar garuojantį kepalą ji deda ant masyvaus stalo. Net seilė tįsta, kaip kvepia! O štai ir pats malūnininkas, visas miltuotas — jo su niekuo nesupainiosi! Dabar jis kviečia šeimyną pasistiprinti.

Kokių malūnų būta

Malėjo amatas bemaž toks pat senas kaip žemdirbystė. Pavyzdžiui, senovės Izraelyje grūdų malimas buvo vienas įprastinių ūkio darbų. Rankinėmis girnomis daugiausia maldavo moterys, neretai dviese. Biblijoje dar paminėti gyvulio sukami dideli girnų akmenys. (Morkaus 9:42)

Kada kalbama apie malūną, turbūt įsivaizduojate vėjo varomus sparnus. Bet Čekijos kaime įprastesni buvo vandens malūnai. Kodėl? Matyt, čekams atrodė, jog tekantis vanduo — pigiausia ir patikimiausia jėga malūnui sukti.

Kaip ir kitose Vidurio Europos šalyse, vandeniui į malūnus tiekti čionai buvo įrengiami tvenkiniai, kanalai, uždoriai. Iš tvenkinių it kokių saugyklų vanduo kanalais atitekėdavo iki malūnų, o uždoriai reguliuodavo srauto stiprumą. Vieni kanalai buvo trumpučiai, nesiekė nė dvidešimt metrų, kiti tęsėsi daugiau kaip kilometrą, ir vanduo suko iškart kelis malūnus.

Malūnininkas ir jo padėjėjai

Prieš šimtmetį Čekijoje buvo įprasta, kad malūnininkui ir jo šeimynai namus atstoja malūnas. Ir gyvenamosios patalpos, ir malykla glaudėsi už tų pačių tvirtų akmens sienų, po tuo pačiu stogu. Miestelėnai apie malūnininką visad atsiliepdavo su pagarba. Jį lengvai galėjai atpažinti iš  baltų paraitotų kelnių, avikailiu puoštos kepurės, šlepečių.

Malūnininkas turėjo būti tvirtas vyras. Tik pagalvokite, kiek maišų miltų jis per gyvenimą prisikilnodavo, prisinešiodavo! Beje, ši garbinga profesija daugiausia pereidavo iš kartos į kartą. Sūnus namie mokydavosi iš tėvo, bet eidavo patirties pasisemti ir iš kitų gerų malūnininkų.

Darbo užtekdavo visai šeimai, netgi pritrūkdavo rankų. Tada malūnininkas ilgesniam laikui ar bent jau sezonui priimdavo samdinių — kvalifikuotų pagalbininkų. Per patį darbymetį už pastogę ir maistą jie triūsdavo tai viename, tai kitame malūne.

Vyriausiajam malūnininkui, didžiai gerbiamam savo amato žinovui, padėdavo jaunas vyrukas, parankinis. Šis jau mokėjo dirbti malūnininku, tad gaudavo valdyti visus įrenginius. Nuo jo žinių ir patirties labai priklausė miltų kokybė. Šalia dar būdavo mokinukas — protingas berniukas, neišleidžiantis vyresnių malūnininkų iš akių. Čia jis turėjo sutelkti visą dėmesį.

Girnapusės

Biblijoje, Jobo knygoje, paminėta „apatinė girnapusė“. (Jobo 41:16 [41:24, Brb]) Jau vien iš tokios užuominos galima spręsti, kad girnos turėjo du akmenis, vieną uždėtą  ant kito. Apatinis buvo nejudamas, o viršutinis sukdavosi apie savo ašį ir trindavo pilamus į tarpą grūdus.

Seniau girnapuses tašydavo iš akmens, paskui imta jas liedinti iš cemento, maišyto su magnio chloridu ir smulkia skalda. Krumpliaračius prityrę meistrai skaptuodavo iš kietmedžio. Įdėdavo nemažai darbo, kol gaudavo reikiamą formą, juolab kad ir krumpliai turėdavo gerai sueiti. Krumpliaračių sistema padidindavo malimo mechanizmo apsisukimų greitį. Jų taukšėjimas užtat ir buvo įprastas malūno garsas.

Malūnininkai čekų tautosakoje

Malūnininkų būta visokių: ir sąžiningų, dorų, ir gobšų, valdingų, suktų. Tad vieni liaudies dainiai malūnininką su šeima išjuokdavo, kiti liaupsindavo ir jo pagalbininkus skelbdavo geidžiamais jaunikiais. Liaudyje dainuodavo ir apie potvynius, mat vanduo, kaip ir ugnis, malūnus dažnai siaubdavo.

Taip pat būta įvairių padavimų, — nelygu vietovė ir laikmetis, nors apskritai visoje Čekijoje vyravo panašios temos. Istorijas perpasakodavo ir, aišku, pagražindavo keliaujantys iš vietos į vietą malūnininkų samdiniai. „Pasaką seka — vanduo teka.“ Ligi šiol čekai prisimena šią patarlę, jeigu įtaria, kad koks faktas išpūstas.

Malūnai šiais laikais

Su laiku malūnininko profesija atgyveno: malūnai buvo modernizuoti, vandens varomus įrenginius pakeitė elektriniai varikliai. Vienas kitas malūnininkas kiek beįmanydamas laikėsi tradicinės gyvensenos, ir keletas vandens malūnų Čekijoje tebeveikė dar ir po Antrojo pasaulinio karo. Bet 1948-ieji net pačiam atkakliausiam malūnininkui buvo lemtingi. Tais metais valdžia malūnus nacionalizavo — daugumą uždarė ir tiesiog pasmerkė sunykti.

Šių laikų pramoniniai malūnai nebėra tokie romantiški. Grūdus mala moderni, kompiuterizuota technika. Girnapuses pakeitė plieniniai volai. O išlikę kaimiški senoviniai malūnai tebetraukia turistus, norinčius pažinti šalies kultūrą, istoriją, ir apskritai visus, kurie ieško ramybės arba nori pasvajoti.

Nemažai tų žavingų malūnų atrestauruota, juose įrengtos užeigos, kur galima užsukti laisvalaikiu. Dažnas atvykęs į Prahą eina pasižiūrėti vandens rato Vltavos upės atšakoje, vadinamoje Čertovka (išvertus tai reiškia „Velninė“, arba „Velnio srautas“). Malūnas čia veikė iki 1938-ųjų, kol sudegė. O bemaž septynių metrų skersmens vandens ratas — daugiau kaip šešių šimtų metų senumo kultūros paminklas — buvo atstatytas 1995-aisiais. Dar ir šiandien jis sukasi.

Užėję į restauruotą malūną įsivaizduojame, kaip prieš šimtmetį jame triūsė malūnininkas. Besisukant ratui girdime teškant vandenį. Paskui traukiame toliau savo keliais, ir malūno garsai už nugaros nuslopsta. Bet mielas krumpliaračių taukšėjimas dar ilgai skamba ausyse.

[Iliustracija 22 puslapyje]

Girnakmenis

[Iliustracijos 22, 23 puslapiuose]

1. Senoviška rankinė grūdų vėtyklė

2. Girnos

3. Pagrindinis velenas, per kurį vandens ratas suka girnas

4. Beveik septynių metrų skersmens vandens ratas Čertovkoje, kadaise varęs malūną

[Iliustracija 24 puslapyje]

Vandens ratas Čertovkoje