Parašyta — aš jį pamatysiu

Papasakojo Rozalija Filips

„Tavęs laukia didžiulis pasisekimas! Turi talentą!“ Šiuos žodžius prieš pakylant uždangai sėdėdamas prie fortepijono ištarė mūsų ansamblio vadovas. Kiti keturi nariai parodė, kad jam pritaria. Vilkėjau raudona blizgučiais nusagstyta suknele — buvau nauja grupės vokalistė. Mane apėmė jaudulys. Čia, viename žymiausių Meksiko teatrų, debiutavau pramogų pasaulyje! Buvo 1976-ųjų kovas. Po mėnesio man sukako aštuoniolika.

TĖTIS buvo miręs prieš trejus metus, bet jo atminimas tebelydėjo mane. Visuomenė jį irgi gerai prisiminė. Tėtis, mylimas ir gerbiamas vienas garsiausių šalies komikų, suvaidino daugiau kaip 120-yje filmų Meksikos kino vadinamosios auksinės eros laikotarpiu. Jo vardas — Germanas Valdesas, „Tintanas“, — puikavosi kino teatrų afišose visoje Centrinėje ir Pietų Amerikoje bei Jungtinių Valstijų ir Europos ispaniškai kalbančiųjų gyvenamose vietovėse. Tie filmai per televiziją teberodomi ir dabar, nors nuo tėčio mirties praėjo daugiau kaip 30 metų.

Garsenybės pas mus rinkdavosi dar tuomet, kai buvau maža. Mama su savo seserimis dainavo trio, pasivadinusiame „Las Hermanitas Julián“ (seserys Chulijan). O jų brolis Chulijas Chulijanas buvo Europoje garsus operos tenoras. Chulijo žmona ispanų dainininkė Končita Dominges atlikdavo soprano partijas. Be to, tėčio broliai — Manuelis Valdesas, „Lokas“ (keistuolis), ir Ramonas Valdesas, labiau žinomas kaip Don Ramonas, — irgi buvo žymūs televizijos komikai.

Kino bei garso įrašų studijos, įvairūs reviu mudviem su broliu Karlosu buvo įprastas dalykas, nes tėtis dažnai pasiimdavo mus į darbą ir gastroles. Tai padėjo išlaikyti glaudžius šeimos ryšius. Kaip ta lengvabūdiška aplinka skyrėsi nuo mūsų namų, kuriuose vyravo tikroji darna ir meilė! Tėtis buvo labai švelnus, energingas, mylintis gyvenimą. Be to, labai, kartais net pernelyg, dosnus. Mane mokė, kad laimė — ne turėti, o duoti.

 Skaudi permaina

1971-ųjų pabaigoje mudviem su broliu mama pasakė pribloškiančią žinią, kad tėtis nepagydomai serga. Pusantrų metų regėjau, kaip jis kankinosi, nors ir vartojo stiprius vaistus.

Vis dar negaliu pamiršti dienos, kai greitosios pagalbos automobilis išvežė tėtį į ligoninę. Žinojau, kad nebesugrįš. Sunku apsakyti savo sielvartą. Nusprendžiau: jei kenčia jis, turiu kentėti ir aš. Užgesinau cigaretę į delną ir ėmiau nepaguodžiamai raudoti. 1973 metų birželio 29-ąją tėtis mirė. Klausiau savęs: „Kodėl toks geras žmogus, teikęs tiek džiaugsmo, turi mus palikti? Kur jis dabar? Ar girdi mane? Kokia prasmė gyventi, kai jo nebėra?“

Betikslė karjera

Kiek atsigavusi po netekties pradėjau mokytis interjero apdailos. Tačiau širdyje vis kildavo noras maištauti, todėl mokyklą mečiau. Abi su mama nusprendėme, jog reikia daugiau išeiti į žmones. Ėmėme lankytis prašmatniuose pobūviuose, kur rinkdavosi pramogų pasaulio atstovai. Dažnai vakarui baigiantis šeimininkas paprašydavo: „Rozalija, gal ką nors padainuotum.“ Svečiams patikdavo mano balsas ir kad dainuodavau labai jausmingai. Jie sakydavo, jog paveldėjau tėvų talentą.

Sykį tokiame pobūvyje mane dainuojant išgirdo vieno ansamblio vadovas bei kompozitorius Artūras Kastras. Jis pakvietė į savo grupę. Iš pradžių tuo pasiūlymu nė kiek nesusižavėjau. Nors mėgau muziką ir nuo 14 metų pati ją kūriau bei skambinau gitara, tapti profesionalia dainininke nenorėjau. Bet ragino mama, o šeimai trūko pinigų. Tad galiausiai sutikau. Po kurio laiko įvyko pradžioje aprašytas debiutas.

Darbo nestokojau nuo pat karjeros pradžios. Gastroliuodami Meksikoje kas vakarą surengdavome po du pasirodymus. Koncertavome ir Gvatemaloje, Venesueloje, Niujorke, Las Vegase. Ansamblyje išbuvau dvejus metus. Paskui man pasiūlė filmuotis. Kine gavau porą antraeilių vaidmenų ir vieną pagrindinį. Už pastarąjį pelniau du svarbius apdovanojimus.

Kartą man paskambino iš žymiausios Meksikoje televizijos ir pasiūlė išskirtinį kontraktą pagal jų „žvaigždžių sistemą“ bei pagrindinį vaidmenį muilo operoje, kurią pavadintų mano vardu. Atsivėrė galimybė įkopti į pramogų pasaulio aukštumas. Net ir ne nuolatos dirbdama būčiau gavusi nemažus pinigus. Atrodė, jog nesu viso to verta, be to, bijojau prarasti laisvę, tad kontrakto atsisakiau. Tiesa, filmuotis muilo operoje sutikau, bet su sąlyga, kad galėsiu tęsti teatro studijas universitete. Tačiau laiminga nesijaučiau. Ramybės nedavė mintis, jog aktoriai metų metais siekia pagrindinio vaidmens, o aš jį gaunu vien todėl, kad esu Tintano dukra.

Paskui ėmiausi muzikos įrašų. Pirmiausia įrašiau savo pačios sukurtą dainą muilo operai. Vėliau dirbau vienoje garsioje Londono įrašų studijoje. Ir toliau vaidinau filmuose bei muilo operose. Laikraščiai apie mane pradėjo rašyti pirmuose pramogų skyriaus puslapiuose, taigi, galima sakyti, pasiekiau populiarumo viršūnę. Tačiau kažko trūko. Matydama artistų pasipūtimą, tarpusavio konkurenciją, didžiulį amoralumą ir veidmainiškumą praradau pasitikėjimą žmonėmis.

1980-ųjų rudenį viename iš šeimos susibūrimų sutikau dėdę Chuliją. Jis buvo nusprendęs palikti operą. Klausiausi, kaip jis pasakojo apie Dievo pažadėtąjį rojų. Dėdė aiškino, jog neteisybės ir sielvarto neliks, o žemėje įsigalės meilė. Be to, sakė, kad tikrojo Dievo vardas — Jehova. Labiausiai mane patraukė mintis, kad rojuje bus prikelti mūsų mylimi mirusieji. Pradžiugino  viltis vėl pamatyti tėtį. Man visada jo trūko, troškau jo paramos ir meilės. Kaip bus nuostabu, kai jis sugrįš! Bet širdies gilumoje jaučiau, jog tai neįmanoma. Dėdė Chulijas davė man Bibliją ir pakvietė mudvi su mama į Jehovos liudytojų kongresą, kuris turėjo vykti po kelių savaičių. Pasakėme, kad galbūt ateisime.

Nusprendžiu pakeisti savo gyvenimą

Vieną vakarą rūkydama lovoje skaičiau dėdės duotą Bibliją. Tai, kas buvo parašyta Patarlių knygoje, leido padaryti išvadą, kad šviesa, supratimas ir gyvybė kilo iš Dievo, o tamsa, painiava bei mirtis — iš priešingo šaltinio. Tą patį vakarą užgesinau paskutinę savo gyvenime cigaretę. Laukiau mamos. Verkdama paprašiau ją padėti priimti kai kuriuos svarbius sprendimus. Paskui nuėjau į teatrą, kur repetavau Kordelijos vaidmenį Šekspyro pjesėje „Karalius Lyras“, ir pareiškiau, kad jo atsisakau. Taip pat nutraukiau ryšius su draugužiu, vienu iš pagrindinių vaidmenų atlikėjų.

Tačiau dar nebuvau išmokusi tarnauti Dievui, todėl neturėjau į ką atsiremti. Mane apėmė baisi depresija. Meldžiau Dievą, kad padėtų pajusti, jog tikrai kažkam priklausau tik todėl, kad tai — aš, o ne dėl talento arba garsios pavardės. Visai nutraukiau ryšius su draugais ir palikau įprastą veiklą.

Kelias į tikrąją sėkmę

Tuo nelengvu metu prisiminiau dėdės kvietimą į kongresą. Paskambinau ir jis nusivežė mane į stadioną. Tai, ką išvydau, padarė įspūdį. Mačiau tvarkingus, nesikeikiančius, nerūkančius, nesistengiančius nieko nustebinti žmones. Išgirstos mintys iš Biblijos priminė, ką buvau skaičiusi knygelėje „Ar tikrai Biblija — Dievo Žodis?“ *, rastoje namuose netrukus po tėčio mirties.

Maždaug tuo pat laiku man pasiūlė pagrindinį vaidmenį kitoje muilo operoje. Jis patiko, nes, kaip įsivaizdavau, propagavo tas dieviškąsias vertybes, apie kurias sužinojau per kongresą. Todėl pasiūlymą priėmiau. Antra vertus, galvoje vis sukosi mintis iš Biblijos: „Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais. Kas... bendra tarp šviesos ir tamsos?“ (2 Korintiečiams 6:14)

Troškimas įtikti Dievui stiprėjo. Norėjau su dėde ir dėdiene lankyti sueigas Karalystės salėje. Nuo namų iki jų susirinkimo vietos buvo valanda kelio, bet dalyvavau tris sekmadienius iš eilės. Dėdė nusprendė nuvežti į susirinkimą mano rajone. Atvykome sueigai baigiantis. Čia sutikau bendraamžę Izabel. Ji buvo paprasta ir miela. Kai dėdė pristatė mane vardu, Rozalija Valdes, jai tai nepadarė įspūdžio. Tokia reakcija man labai patiko. Izabel pasisiūlė studijuoti su manimi Bibliją mano namuose.

Studijas pradėjome iš knygos Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimą. * Izabel mielai prisitaikė prie mano tvarkaraščio. Kartais iki vėlumos laukdavo, kol baigsis filmavimas. Kokia buvau dėkinga, kad atsirado, kas domisi manimi dėl to, jog noriu sužinoti Biblijos tiesas! Izabel buvo nuoširdi, atvira, turėjo išlavintą skonį — pasižymėjo savybėmis, kurias, kaip maniau, išsiugdyti galima tik studijuojant filosofiją ir meną. Studijuodavome Bibliją  po kelias valandas, kartais ne sykį per savaitę.

Buvo sunkoka atsikratyti klaidingų nuostatų, bet Biblijos tiesos pamažu jas išstūmė. Prisimenu, kokį pasitikėjimą man įkvėpė Dievo pažadas: „Dar valandėlė, ir nedorėlio nebebus; žvalgysiesi po vietą, kur jis buvo, bet jis jau bus dingęs. O romieji paveldės žemę ir gėrėsis gausia gerove.“ (Psalmyno 37:10, 11) Pradėjau suvokti, kad mintis rojuje pamatyti tėtį tikrai reali. Dažnai mąstydavau apie Jėzaus žodžius: „Nesistebėkite, kad ateis valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi.“ (Jono 5:28, 29)

Filmuotis muilo operoje galiausiai baigiau, bet tuoj pat gavau naujų pasiūlymų. Nors tie projektai tikriausiai būtų mane išgarsinę dar labiau, dalyvauti juose būtų reiškę, jog palaikau amoralumą, stabmeldystę ir kitus nederamus dalykus. Sužinojau, kad Šėtonas tikrai yra ir nenori, kad tarnautume Jehovai. Todėl pasiūlymų nebepriėmiau ir pradėjau lankyti visas sueigas. Kaip ir reikėjo tikėtis, mama su broliu nesuprato, kodėl atsisakau tiek progų ir didžiulių pinigų. Tačiau puikiai matė, kaip keičiuosi, — iš nelaimingos, liūdnos darausi linksma, džiaugsminga. Pagaliau turėjau gyvenimo tikslą!

Tuo, ką sužinojau, troškau dalytis su kitais, todėl netrukus tapau nuostabiosios žinios apie Dievo Karalystę skelbėja. Tarnyboje kartais būdavo nelengva dėl pašnekovų dėmesio, mat daugelis atpažindavo mane kaip aktorę ir dainininkę. Būdavo ir taip, kad su partnere ateiname pas ką nors liudyti, o per televiziją rodo muilo operą, kurioje vaidinau. Šeimininkas negalėdavo patikėti, kad čia stovi pati herojė!

1982-ųjų rugsėjo 11-ąją parodžiau pasiaukojimą Jehovai krikštu. Dabar mano gyvenimas įgavo tikrą prasmę, o prieš akis atsivėrė visai kitokia karjera. Izabel uolumas tarnyboje skatino ir mane. Ji tarnavo reguliariąja pioniere (taip vadinami Jehovos liudytojų visalaikiai tarnai). Netrukus jau lydėjau ją į Biblijos studijas pas kitus. Izabel tapo mano geriausia drauge.

Artistės darbo beveik atsisakiau, todėl su mama turėjome tenkintis kuklesniu pragyvenimu. Tuo laiku rašiau muziką jau ketvirtam albumui, į kurį įtraukiau kelias dainas apie savo atrastąsias vertybes ir įsitikinimus. Sukūriau dainą apie tvirtą viltį vėl susitikti su tėčiu. Pavadinau „Parašyta — aš jį pamatysiu“. Mama, išgirdusi ją pirmą kartą, buvo labai sujaudinta — suprato, kad tuo nuoširdžiai tikiu. Labai apsidžiaugiau, kai ji pasakė norinti studijuoti Bibliją. Po dvejų metų mama pasikrikštijo ir ligi šiol uoliai tarnauja Jehovai.

Laikui bėgant atsisakyti siūlomų vaidmenų darėsi vis lengviau. O susidūrusi su išbandymais arba pagundomis įsivaizduodavau nuostabią sceną — tėtį drauge su mumis puikiame rojuje — ir tai sustiprindavo pasitikėjimą bei ryžtą toliau tarnauti Jehovai.

Kartą man pasiūlė vaidinti televizijos laidos vaikams „Sezamo gatvė“ ispaniškoje versijoje. Supratau, jog negaliu to daryti, ir paaiškinau prodiuseriui, jog propaguoti tokių dalykų kaip šventės arba gimtadieniai man neleidžia Biblijos principai. Jis pažadėjo, kad jeigu priimsiu pasiūlymą, gerbs mano įsitikinimus ir kontrakte bus išdėstytos mano sąlygos. Todėl sutikau ir filmavausi 200 epizodų. Tai buvo paskutinis mano, kaip aktorės, darbas.

Buvo vienas dar nebaigtas įvykdyti kontraktas su įrašų kompanija, todėl įrašiau dešimt savo muzikos kūrinių, tarp jų dainą apie tėtį ir prikėlimą. Turėjau progos ją dainuoti per televiziją bei soliniuose  pasirodymuose ir visuomet stengdavausi paminėti apie savo įsitikinimus. Tačiau įrašų kompanija pradėjo reikalauti seksualesnio įvaizdžio. Įteikiau prašymą, kad sutartį nutraukiu.

Palaimos tarnaujant Jehovai

1983-iųjų gruodį su Izabel nuvykome į Jehovos liudytojų pagrindinį biurą Brukline (Niujorkas). Čia sutikau savo būsimą vyrą Raselą Filipsą. Susirašinėjome beveik dvejus metus. Negaliu pamiršti dienos, kai pradėjau tarnauti reguliariąja pioniere, — ta proga iš tolimojo Niujorko Raselas atsiuntė man rožių!

Metus tarnavau kartu su Izabel. Paskui ją pakvietė į Meksikos Jehovos liudytojų filialą. Pokalbiai apie jos naują paskyrimą įžiebė man troškimą išplėsti tarnybą ir, jeigu tokia bus Jehovos valia, taip pat tarnauti Betelyje.

Kita mano gyvenimo palaima buvo Raselas. Dėl jo meilės Jehovai bei Jo organizacijai išmokau branginti visalaikę tarnybą. Raselui patiko tarnyba Betelyje — Brukline ištarnavo trejus metus. Susituokę drauge tarnavome reguliariaisiais pionieriais Kolorado valstijoje (JAV). Vėliau buvome pakviesti į tarptautines statybas; kitose šalyse statėme Jehovos liudytojų filialus. Kaip nustebome, kai mus paskyrė į Meksiką! 1990-ųjų balandį su džiaugsmu sutikome tapti Meksikos Betelio šeimos nariais. Mane labai drąsino Raselo pavyzdys. Žavėjo pasiaukojama dvasia, kuri paskatino jį dėl Karalystės interesų čia, Meksikoje, palikti gimtąją šalį ir artimuosius.

Mudu su Raselu buvome labai patenkinti šia tarnyba. Bet netikėtai pasikeitė aplinkybės — pasijutau nėščia. Abiem tai buvo staigmena. Tačiau visada žavėjomės tėvais, auginančiais vaikus tiesoje, ir dėkingai priėmėme šias naujas pareigas. 1993-iųjų spalį gimė Evanas, o po pustrečių metų — Giana. Nors auklėti vaikus reikia nuolatinių pastangų, kiekvieną sykį, kai mūsų vienuolikmetis sūnus ir aštuonerių dukra parodo savo tikėjimą dalyvaudami tarnyboje, jaučiame, kad mums atlyginta.

Dabar Raselas darbuojasi viename iš Regiono Karalystės salių statybos komitetų, o aš neseniai vėl pradėjau tarnauti reguliariąja pioniere. Per šiuos 20 metų padėjau sužinoti Biblijos tiesą ir tapti Jehovos tarnais 12 žmonių iš kelių šeimų ir 8 pavieniams asmenims.

Kai mano vaikai klausia, ar sunku buvo atsisakyti artistės karjeros, cituoju apaštalo Pauliaus žodžius: „Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų.“ (Filipiečiams 3:8) Kokia dėkinga esu Jehovai, kad išvadavo mane iš tuščio, betikslio gyvenimo ir leido tapti jo tautos nare! Niekada nepailstu dėkoti už nesuskaičiuojamas dovanas, suteiktas per jo Sūnų Jėzų Kristų. Dažnai su džiaugsmu dainuoju savo dainą apie tėtį. Esu tikra — aš jį pamatysiu.

[Išnašos]

[Iliustracija 10 puslapyje]

Su tėvais ir broliu, kai buvau vienerių

[Iliustracija 12, 13 puslapiuose]

Dainuoju su Artūro Kastro grupe

[Šaltinio nuoroda]

Angel Otero

[Iliustracija 14 puslapyje]

Su šeima dabar

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 10 puslapyje]

Activa, 1979