Didelių pinigų šalis

Iš Atsibuskite! bendradarbio Guame

RAMIOJO vandenyno platybėse yra tokios Japo salos. Tropikų grožybės bei švelnus klimatas čia atvilioja ramios vietelės ieškančius poilsiautojus. Šie labai nustemba pamatę, kad vietiniai gyventojai savo pinigus laiko gatvėse. Ir svarbiausia, didelius pinigus!

Į akis iš karto krinta palei takus ir pastatus išdėlioti akmeniniai diskai, vietine kalba vadinami rai. Tai ir yra Japo pinigai. Nors kai kurie čionykščiai savo akmenines santaupas laiko namuose, daugelis pasitiki kaimo „bankais“. Juose nėra nei apsaugos darbuotojų, nei kasininkų. Dažnai netgi jokio pastato nepamatysite. „Indėliai“ padėti tiesiog lauke. Kai kurie suramstyti į kokoso palmes bei sienas. Kiekvienas diskas su skyle viduryje. Skritulio skersmuo gali siekti 4 metrus, o svoris — daugiau nei 5 tonas.

Kur begyventumėte, monetas tikriausiai nešiojatės piniginėje. O šioje šalyje jos netelpa net į automobilį. Nuo 1931 metų Jape akmeninių pinigų nebegamina, bet atsiskaitymai jais galioja iki šiol. Kaip atsirado tokia įdomi valiuta?

Sunki gamyba

Pasak legendos, senų senovėje Japo keliautojai pargabeno iš Palau salos gražių akmenų. Japiečiai nusprendė paversti juos pinigais. Nusižiūrėję į apskritą mėnulio  pilnatį, čiabuviai ėmė tašyti akmeninius diskus — tik dar iškaldavo skylę viduryje.

Pinigams naudota tiktai tam tikros rūšies uoliena — dažniausiai aragonitas bei kalcitas. Aragonitas, kurio klodai slūgso po žeme, įeina į perlų sudėtį, o kalcitas yra pagrindinis marmuro komponentas. Abu mineralus galima gražiai apdirbti. Kadangi Japo salose tokių uolienų nėra, čiabuviai atsiplukdydavo iš Palau. Nusigauti į šią salą nebuvo taip paprasta — reikėdavo penkias dienas luotais plaukti 400 kilometrų į pietvakarius.

Gavę vietinio Palau vado leidimą, japiečiai kibdavo į darbą. Urvuose primityviais įrankiais atskeldavo akmens plokštes, paskui nutašydavo iš jų diskus. Vieną pinigą kaldavo ir dailindavo ištisus mėnesius, kartais net metus!

Skyles darydavo tam, kad būtų galima prakišti storas lazdas ir nutempti akmenis į pakrantę. Čia naujutėlaičius pinigus užkraudavo ant luotų arba bambukinių plaustų. Itin stambų diską pastatydavo vandenyje ir tiesiog aplink jį suręsdavo didelį plaustą. Tada, pasikinkę vėją bei užgulę irklus, japiečiai savąjį turtą buksyruodavo namo.

Visą šį pavojingą darbą žmonės atlikdavo rankomis. Nenuostabu, kad skaldydami ir tampydami didžiulius akmenis darbininkai dažnai susižeisdavo ir net žūdavo. Kelionės namo irgi ne visada gerai baigdavosi. Vandenyno dugne aplink Japą ir Palau galima įžiūrėti šen bei ten nuskendusių akmeninių diskų — turtus ir jų gabentojus kartais pasiglemždavo jūra. Vis dėlto ir dugne gulintys pinigai pripažįstami galiojančiais bei turi savininkus Jape.

Kokia jų vertė?

Kai verslo sandoris apmokamas rai, naujasis šeimininkas paprastai palieka akmenis senoje vietoje. Daugelis nejudinami išguli dešimtmečius, net jei savininkai gyvena toli. Vis tiek niekas nepavogs.

Vagiui, jei toks atsirastų, tektų smarkiai paplušėti tempiant sunkiasvorius  akmenis. Be to, vogti būtų be galo įžūlu, nes kaimynai žino, kam kiekvienas priklauso, o nuosavybės teisės čia labai gerbiamos.

Kas lemia akmeninio pinigo vertę? Pirmiausiai žiūrima į dydį, uolienos grožį ir apdirbimo kokybę. Taip pat svarbi pinigo istorija. Koks jo amžius? Kaip sunkiai sekėsi pagaminti? Ar plukdant į Japą kas nors žuvo arba pateko į didelį pavojų? Galiausiai atsižvelgiama į sandorio dalyvių socialinę padėtį. Vado nuosavybėje esantis akmuo vertingesnis nei priklausantis eiliniam žmogui.

Vienas šių akmeninių pinigų — apie pusantro metro skersmens — išgarsėjo 1960 metais, kai jį įsigijo užsienio šalies bankas. Apyvarton jis pateko, regis, priešpaskutiniame XIX amžiaus dešimtmetyje. Kartą juo buvo atsiskaityta su namą stačiusiais darbininkais. Kitą sykį vienas kaimas sumokėjo šituo akmeniu kitam kaimui už ypatingą šokį. Vėliau už tą pinigą žmogus įsigijo skardos stogui apdengti. Per visus sandorius akmuo liko gulėti toje pačioje vietoje, o savininkų keitimasis nebuvo žymimas jokiuose raštuose. Jape visi ir taip žinojo, kieno jis.

Didesnis — nebūtinai geresnis

Prieš šimtmečius rai buvo tokia retenybė, kad jų turėti įstengdavo tik vadai. Kai XIX amžiaus gale paplito metaliniai įrankiai bei krovininiai laivai, tapo įmanoma iškalti ir atgabenti daug daugiau bei sunkesnių akmeninių pinigų. Tačiau naujesnieji — nors didesni už senuosius — turi mažiau vertės, nes jau nebebuvo gaminami tradiciniu, didelio kruopštumo reikalaujančiu būdu.

Oficialaus surašymo duomenimis, 1929 metais salose buvo 13281 akmeninis pinigas — daugiau nei pačių gyventojų! Šios valiutos atsargas labai apmažino Antrasis pasaulinis karas. Kariškiai atimdavo ir trupindavo diskus — iš jų pasidarydavo medžiagos aerodromams ir įtvirtinimams statyti. Taip pinigų liko perpus mažiau. Daug jų išsivežė ir suvenyrų medžiotojai bei kolekcionieriai. Dabar akmeniniai pinigai — valstybės saugoma kultūros vertybė.

Jape, kaip ir kitur, pinigai ant medžių neauga, o keliai irgi ne auksu grįsti. Vis dėlto čia žmonės savo turtus laiko tiesiog gatvėje — kiekvienas gali pasižiūrėti!

[Žemėlapiai 20 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Japonija

RAMUSIS VANDENYNAS

Filipinai

Saipanas

Guamas

Japas

Palau

[Šaltinio nuoroda]

Žemė: Mountain High Maps® Copyright © 1997 Digital Wisdom, Inc.

[Iliustracija 21 puslapyje]

Akmeninių pinigų „bankas“

[Iliustracija 22 puslapyje]

Kai kurie Japo pinigai gali sverti daugiau nei penkias tonas