Mūsų planetos ištekliai nyksta

„Gamtoje viskas susiję, todėl dabar turime atsakyti už apmaudžias savo praeities klaidas“ (iš žurnalo African Wildlife).

KAI kas tai vadina ekologiniu atspaudu. Juo nusakomas per tam tikrą laikotarpį išnaudojamų gamtos išteklių santykis su žemės gebėjimu juos atkurti. Pasaulinio gamtos fondo duomenimis, globalinio ekologinio atspaudo deficitas (išteklių sunaudojama daugiau, nei per tą patį laiką atsikuria) pradėjo reikštis nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio. * Bet ekologinis atspaudas tėra vienas iš daugybės neigiamo poveikio aplinkai rodiklių.

Kitas rodiklis — žemės ekosistemų būklė. „Ekosistema“ vadinamas tarpusavyje sąveikaujančių organizmų ir jų neorganinės aplinkos kompleksas. Pasaulinis gamtos fondas bendrą ekosistemų būklę, vertinamą pagal miškuose, gėluosiuose vandenyse, jūrose bei vandenynuose besiveisiančių gyvūnų rūšių skaičių, vadina gyvuoju planetos indeksu. Per 1970—2000 metų laikotarpį jis sumažėjo maždaug 37 procentais.

Ar gamtos išteklių pakanka visiems?

Jei gyvenate vienoje iš Vakarų šalių, kur parduotuvių lentynos lūžta nuo prekių, o apsipirkti galima visą parą, įsivaizduoti, kad štai ims ir pristigs gamtos išteklių, tikrai nelengva. Tačiau geru gyvenimu džiaugiasi tik mažuma mūsų planetos gyventojų. Didžioji dalis nuolat kovoja dėl išlikimo. Pavyzdžiui, apskaičiuota, jog du milijardai žmonių kasdien turi pragyventi iš vos 2,5 euro ar mažiau. Tiek pat jų neįperka elektros energijos.

Kai kas dėl besivystančių šalių skurdo kaltina turtingų valstybių prekybos politiką. „Pasaulio ekonomika, — rašoma knygoje Vital Signs 2003, — visapusiškai nukreipta prieš vargšų interesus.“ Kadangi vis daugiau žmonių stengiasi užgrobti nuolat mažėjantį ir brangstantį aplinkos „pyrago“ gabalą, beturčiai varžytis dėl savo dalies neįstengia.  Todėl daugiau gamtos išteklių tenka tiems, kas išgali jų įsigyti, — būtent turtingiesiems.

Nykstantys miškai

Apytikriai 80 procentų afrikiečių valgį verda kūrendami malkas. Be to, „Afrikoje yra didžiausias žmonių prieaugis [ir] sparčiausiai pasaulyje daugėja miesto gyventojų“, — rašoma Pietų Afrikos žurnale Getaway. Todėl Sahelyje — plačiame sausringame ruože Sacharos dykumos pietiniame pakraštyje — aplink kai kuriuos didmiesčius miškai kertami 100 kilometrų spinduliu. Tai daroma ne dėl kokio įgeidžio. „Didžioji dauguma Afrikos miestiečių aplinką niokoja tik dėl to, kad išgyventų“, — sako profesorius Samjuelis Nana-Sinkamas.

Pietų Amerikoje miškai kertami visai dėl kitko. Pavyzdžiui, Brazilijos drėgnųjų miškų regione užregistruota beveik 7600 miško ruošos kompanijų. Dauguma jų priklauso gerai finansuojamoms tarptautinėms verslovėms. Tokiai kompanijai vienas raudonmedis kainuoja maždaug 25 eurus. Tačiau kai savo dalį pasiima biržos makleriai, prekybininkai bei fabrikantai, prieš pasiekdamas baldų saloną, tas pats medis jau gali kainuoti per 110000 eurų. Todėl nenuostabu, kad raudonmedis vadinamas žaliuoju auksu.

Apie Brazilijos drėgnųjų miškų naikinimą rašoma daug. Palydovinės nuotraukos rodo, jog nuo 1995-ųjų iki 2000-ųjų šalyje kasmet buvo iškertama daugiau kaip po 20000 kvadratinių kilometrų miškų. „Šie bauginantys tempai reiškia, jog kas aštuonios sekundės iškertamas futbolo aikštės dydžio plotas“, — rašoma Brazilijos žurnale  Veja. Įdomu, jog kai kuriais duomenimis, per 2000 metus daugiau kaip 70 procentų iš Brazilijos eksportuojamų raudonmedžių įsivežė vien Jungtinės Valstijos.

Miškai nyksta ir kitose pasaulio dalyse. Pavyzdžiui, per pastaruosius 50 metų Meksikoje neliko pusės miškų bei džiunglių. Dar sparčiau miškai naikinami Filipinuose — maždaug po 100000 hektarų kasmet. 1999-aisiais apskaičiuota, kad kertant tokiais tempais per dešimtmetį čia neliks beveik dviejų trečdalių miškų.

Kietmedžiui visiškai subręsti reikia nuo 60 iki 100 metų, o jį nupjauti pakanka keleto minučių. Tad ar turėtume stebėtis, kad miškai nepajėgia ataugti?

Yrantis dirvožemis

Kai nelieka augmenijos, viršutinis dirvos sluoksnis greitai išdžiūsta ir jį lengvai nupučia vėjas bei nuplauna vanduo. Toks procesas vadinamas erozija.

Kol tai vyksta natūraliai, dažniausiai nieko bloga neatsitinka, tačiau netinkamai tvarkydamasis žmogus tą procesą pagreitina. Pavyzdžiui, žurnale China Today rašoma, jog smėlio audros kartu su kitais veiksniais — miško kirtimu bei ganyklų alinimu — „paspartino [dykumų] plitimą“. Dėl neįprastų pastarųjų metų sausrų Kinijos vakarų bei šiaurės vakarų provincijos labai pajuto per jas skriejančius šaltus Sibiro vėjus, kurie iš vietos į vietą perneša milijonus tonų geltono smėlio bei dulkių. Dalis jo pasiekia net Korėją ir Japoniją. Dabar Kinijoje dykumos užima apie 25 procentus krašto.

Afrikoje dirvos irimo priežastys panašios. „Iškirsdami miškus auginti javams, — rašoma žurnale Africa Geographic, — ūkininkai nepataisomai suardė ploną dirvožemio sluoksnį.“ Apskaičiuota, jog sklype, iš kurio buvo išrauti krūmokšniai, per trejetą metų derlingumas sumažėja perpus. Todėl „milijonai hektarų dirvos jau prarasta, dar daugiau milijonų tas pats laukia ateityje, nes kai kuriuose rajonuose pasėlių derliai metai iš metų mažėja“.

Manoma, jog Brazilijoje erozija kasmet suardo 500 milijonų tonų dirvožemio. Aplinkos ir gamtos resursų departamento duomenimis, Meksikoje šis procesas jau apėmęs 53 procentus krūmynų, 59 procentus džiunglių ir 72 procentus miškų dirvožemio. Jungtinių tautų vystymo programos pranešime sakoma, jog, įvertinus visą turimą informaciją, galima tvirtinti, kad „pasaulyje erozija ardo net iki dviejų trečdalių žemės ūkio paskirties plotų. Todėl žemės ūkio produktyvumas sparčiai mažėja, tuo tarpu burnų, kurias reikia maitinti, atsiranda vis daugiau“.

Švaraus vandens stygius

Be maisto žmogus gali išgyventi apie mėnesį, be vandens — numirs maždaug po savaitės. Todėl specialistai tvirtina, jog senkant gėlo vandens atsargoms įtampa augs. Remiantis 2002-aisiais žurnale Time išspausdintu pranešimu, pasaulyje apsirūpinti švariu geriamuoju vandeniu nelengva daugiau kaip milijardui žmonių.

Vandens stokojama dėl įvairių priežasčių. Prancūzijoje taip yra dėl užterštumo ir tai kelia vis didesnį nerimą. „Prancūzijos upių būklė labai bloga“, — rašo Le Figaro.  Mokslininkai mano, jog lietūs perneša gausybę nitratų, kurių šaltinis visų pirma yra žemės ūkyje naudojamos trąšos. „1999-aisiais Prancūzijos upės į Atlantą atplukdė 375000 tonų nitratų, beveik dukart daugiau nei 1985-aisiais“, — teigia laikraštis.

Panaši padėtis Japonijoje. Norint aprūpinti šalį maistu, „ūkininkams nelieka nieko kita, kaip naudoti chemines trąšas bei pesticidus ir tokiu būdu patenkinti visuomenės poreikius“, — sako vienos pelno nesiekiančios saugaus ūkininkavimo organizacijos vadovas Jutaka Unė. Taip užteršiami požeminiai vandenys. Anot Tokijo IHT Asahi Shimbun, tai — „viena didžiausių Japonijos problemų“.

Meksikoje, kaip praneša laikraštis Reforma, 35 procentus ligų „sukelia aplinkos veiksniai“. Be to, Sveikatos departamento sekretoriaus atliktas tyrimas atskleidė, kad „kas ketvirtas žmogus gyvena be kanalizacijos, daugiau kaip 8 milijonai ima vandenį iš šulinių, upių, ežerų arba upelių, per milijoną — iš cisternų“. Todėl nenuostabu, kad šalyje 90 procentų viduriavimo atvejų — dėl užteršto vandens!

„Rio de Žaneiro paplūdimiai — tai ne tik karšta saulė, baltas smėlis ir mėlyna jūra, — rašo Brazilijos žurnalas Veja. — Juose pasitaiko naftos gurvuolių ir knibždėte knibžda fekalinių žarninių lazdelių.“ Priežastis ta, kad daugiau nei pusė Brazilijos kanalizacijos turinio nevaloma ir nuteka tiesiai į upes, ežerus bei vandenyną. Dėl to nuolat trūksta švaraus vandens. Upės aplink didžiausią Brazilijos miestą San Paulą taip užterštos, kad geriamasis vanduo dabar imamas maždaug už 100 kilometrų.

Kitoje žemės rutulio pusėje, Australijoje, vandens daugiausiai stinga dėl dirvožemio įdruskėjimo. Dešimtmečiais ūkininkai buvo skatinami kirsti miškus ir laisvus plotus užsėti javais. Mažėjant drėgmę siurbiančių medžių bei krūmų, gruntiniai vandenys pradėjo kilti, o juose yra tūkstančiai tonų ištirpusių požeminių druskų. „Įdruskėjimas jau pakenkė maždaug 2,5 milijono hektarų naudmenų, — teigia Australijos valstybinė mokslinių ir pramoninių tyrimų organizacija (CSIRO). — Didumą jų sudaro derlingiausi žemės ūkio paskirties plotai.“

Kai kas mano, kad jeigu Australijos įstatymų leidėjams visuomenės interesai būtų rūpėję labiau negu pelnas, įdruskėjimo problemos tikriausiai būtų išvengta. „Tai, kad ypač linkęs įdruskėti žemių ruožas, kuriame  geriausiai dera kviečiai, valdžiai aiškinama jau nuo 1917-ųjų, — sako Hugas Bekelis iš Edit Kauen universiteto Perte (Australija). — Trečiajame dešimtmetyje buvo publikuojama informacija, kaip augmenijos naikinimas susijęs su upių druskingumo didėjimu, o ketvirtajame Žemės ūkio departamentas pripažino, kad dėl tos pačios priežasties kyla gruntiniai vandenys. 1950 metais CSIRO [Australijos] vyriausybei pateikė išsamią ataskaitą, ... tačiau valdžia atkakliai ignoravo perspėjimus, laikydama juos tik mokslininkų spėlionėmis.“

Grėsmė žmonijos išlikimui

Be abejo, dauguma žmogaus veiksmų skatinami gerų ketinimų. Bet dažnai savo veiklos rezultatų negalime tiksliai numatyti vien dėl to, kad per mažai pažįstame gamtą. Padariniai pribloškiantys. „Mes taip sutrikdėme gyvybės pusiausvyrą, kad kyla grėsmė pačiam dirvožemiui, nuo kurio esame priklausomi, — taigi ir mūsų išlikimui“, — sako Pietų Australijos muziejaus direktorius Timas Flaneris.

Kokia išeitis? Ar žmonija kada nors išmoks gyventi nekenkdama gamtai? Ar Žemė bus išsaugota nuo pražūties?

[Išnaša]

[Rėmelis 6 puslapyje]

Brangus kiekvienas lašas

Keli paprasti būdai, kaip sutaupyti vandens.

● Susiremontuokite nesandarius čiaupus.

● Neužsibūkite po dušu.

● Užsukite čiaupą, kol skutatės arba valotės dantis.

● Vonios rankšluosčius skalbkite nusišluostę ne vieną, o du tris sykius.

● Skalbimo mašina naudokitės tik tada, kai prisirenka pakankamai skalbinių. (Tas pats principas tinka plaunant indus automatine plovykle.)

[Rėmelis/iliustracija 7 puslapyje]

Taupykime ir turėsime

● Nors Australija yra sausringiausias pasaulio žemynas, daugiau kaip 90 procentų vandens, kuriuo drėkinami laukai, „pasėliams tiekiama juos užliejant arba naudojant kanalų sistemą“, — rašoma laikraštyje The Canberra Times. Tai tas pats „būdas, kuris taikytas dar tada, kai faraonai statė piramides“.

● Pasaulyje žmogus per metus vidutiniškai sunaudoja 550000 litrų vandens (įskaitant žemės ūkio bei pramonės reikmes). Kiekvienas Šiaurės Amerikos gyventojas — beveik 1600000 litrų. Daugiausiai vandens išeikvojama vienoje buvusios Sovietų Sąjungos respublikoje — 5300000 litrų žmogui kasmet.

● Žurnalas Africa Geographic pateikė apskaičiavimus, kiek dirbamos žemės reikia, kad Pietų Afrika užsiaugintų tiek produktų, kiek suvartoja per metus. Kiekvieno šalies gyventojo poreikiams patenkinti reikėtų maždaug 4 hektarų. Tačiau čia žmogui tenka tik 2,4 hektaro.

[Iliustracija 5 puslapyje]

Sahelio teritorija Burkina Fase. Prieš 15 metų čia augo tankūs miškai

[Šaltinio nuoroda]

© Jeremy Hartley/Panos Pictures

 [Iliustracija 8 puslapyje]

Kamerūne žemdirbystė plėtojama kertant ir deginant drėgnuosius miškus

[Šaltinio nuoroda]

© Fred Hoogervorst/Panos Pictures

[Iliustracija 8 puslapyje]

Jungtinėse Valstijose nerimą kelianti taršos priežastis tebėra automobiliai

[Iliustracija 8, 9 puslapiuose]

Nuo 1995-ųjų iki 2000-ųjų Brazilijoje kasmet buvo iškertama maždaug po 20000 kvadratinių kilometrų miškų

[Šaltinio nuoroda]

© Ricardo Funari/SocialPhotos.com

[Iliustracija 9 puslapyje]

Daugiau nei du milijardai žmonių kasdien turi pragyventi iš vos 2,5 euro ar mažiau

[Šaltinio nuoroda]

© Giacomo Pirozzi/Panos Pictures

[Iliustracija 9 puslapyje]

Gruntinį vandenį, patenkantį į šio kaimo šulinį, teršia fermos, kuriose auginamos krevetės (Indija)

[Šaltinio nuoroda]

© Caroline Penn/Panos Pictures