Korkovadas — Kosta Rikos „nešlifuotas deimantas“

ĮRAŠO KALBA

Korkovadas — Kosta Rikos „nešlifuotas deimantas“

Iš Atsibuskite! bendradarbio Kosta Rikoje

CENTRINĖJE Amerikoje, Kosta Rikos pietuose, kur Ramusis vandenynas skalauja Osos pusiasalio krantus, neapsakomu laukinės gamtos grožiu atvykėlį stebina Korkovado nacionalinis parkas. Drėgnieji miškai žmogaus čia beveik neliesti, vieta nuošaloka, o augmenijos, vabzdžių, roplių ir žinduolių tokia įvairovė, kad net akys raibsta.

Nacionalinį parką išties galima palyginti su nešlifuotu deimantu. Įsikūręs jis viename iš Centrinės Amerikos didžiausių drėgnųjų atogrąžų miškų masyvų, taigi nerasite čionai daug restoranų, viešbučių nei suvenyrais prekiaujančių krautuvėlių. Akivaizdžiausi civilizacijos požymiai — miškininkų nameliai ir ilgi žygeivių takai, apie kuriuos, beje, viename turisto vadove rašoma, jog iš visų drėgnųjų atogrąžų miškų šio parko maršrutai patys geriausi.

Kaip miškas virto parku

Jau nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios buvo ieškoma galimybių paversti šį drėgnąjį mišką nacionaliniu parku. Tačiau viskas ne taip paprasta. Reikėjo darbo rankų ir lėšų. Dešimtmečio viduryje paaiškėjo, kad į šias vietas kraustosi vis daugiau naujakurių. Be to, viena bendrovė, valdanti nemažus plotus, buvo numačiusi daug miško iškirsti. Netrūko ir medžiotojų, ieškančių sau laimikio.

Įvairių šalių mokslininkai ir biologai vis dėlto nenuleido rankų, stengėsi šį drėgnąjį atogrąžų mišką išsaugoti, ir jų pastangos davė vaisių: 1975-ųjų spalio 31 dieną Kosta Rikos vyriausybė paskelbė įkurianti Korkovado nacionalinį parką. Nuo tada nebereikia baimintis, kad medžius kas iškirs ar gyvūnus iššaudys.

Korkovado įvairenybės

Šis parkas, užimantis 54000 hektarų, labai įvairialypis. Esama bent aštuonių ekosistemų, ir auga bene 500 rūšių medžiai. Didžiausi parke — kapokmedžiai, daugiau kaip trijų metrų skersmens ir septyniasdešimt metrų aukščio.

Gal patinka stebėti paukščius? Korkovade glaudžiasi bemaž 400 rūšių sparnuočiai, tad jums nebūtų nuobodu! Parke gyvena ir didžiausia šalyje raudonųjų arų populiacija. Atogrąžų saulėje jų ryškiaspalvės plunksnos švysčioja it koks žaibas.

O gal domina „žemiškesni“ padarai? Yra čia ir tokių. Korkovade veisiasi 116 rūšių varliagyviai bei ropliai. Tarp jų ir gyvatė kaisaka. Ilgai jos neapžiūrinėkite ir nemėginkite iš smalsumo lįsti per arti, nes kaisaka nuodinga ir, kiek žinoma, labai karinga! Įdomi gali pasirodyti viena permatomų varlių rūšis. Patupdę tokią varlytę ant stiklo, matytumėte, kaip veikia vidaus organai!

Korkovade laikas neprailgtų ir stebint 140 rūšių žinduolius. Štai keletas: jaguarai, ocelotai, keturių rūšių beždžionės, trejopos skruzdėdos, dvejopi tinginiai ir dar dvejopi šarvuočiai. Parke nestinga ir vabzdžių: priskaičiuojama jų apie 10000 atmainų.

Korkovado gyvosios gamtos išteklių priežiūros koordinatorė biologė Širli Ramires Karbachal mūsų žurnalo bendradarbiui papasakojo, kad jaguarams ir kitiems gyvūnams segami antkakliai su radijo siųstuvais. Tai padeda gamtininkams tirti jų mitybos įpročius ir nustatyti paplitimo sritį. Vėliau administracija remdamasi gautais duomenimis galės spręsti, ar čia visiems yra kuo pramisti, ar nereikia plėsti parko ribų. Kuo didesnė būtų teritorija, tuo mažesnė tikimybė, kad poruosis genetiškai artimi individai, vadinasi, mažesnė ir apsigimimų grėsmė.

Korkovadas dėmesį traukia ne vien savo gyvąja gamta. Štai, pavyzdžiui, Salsipuedeso oloje saugoma dalis anglų jūrininko sero Fransio Dreiko brangenybių. O vos už kelių kilometrų į šiaurę nuo Korkovado yra įlanka, pavadinta Dreiko vardu. Sakoma, kad joje 1579 metais keliautojas buvo išsilaipinęs plaukdamas aplink pasaulį.

Kadaise net ir šį gražų pasaulio kampelį krėtė aukso karštligė. Aptikus kilograminių grynuolių, XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje čionai plūstelėjo galybė aukso ieškotojų. Vėliau tas pats pasikartojo septintajame dešimtmetyje. Ir įsteigus parką, vos po kelerių metų atvykę šimtai kasinėtojų vėl puolė ieškoti aukso. Valdžia 1986 metais čia uždraudė tokias paieškas.

Korkovadas, aišku, ir šiandieną turi savo bėdų. Nacionalinio parko administratoriaus pavaduotojas Gerardas Čavesas mūsų žurnalo bendradarbiui guodėsi, jog dažnai trūksta lėšų ir kitų būtiniausių dalykų. Neramu, kad parko pašonėje beatodairiškai kertamas miškas ir pačiame parke mėgsta pašeimininkauti brakonieriai. Rūpinantis Korkovado gerove, reikės nedelsiant ką nors dėl to daryti.

Vis dėlto Korkovado nacionalinis parkas tebesaugo tyrą laukinę gamtą. Šiuo dailiu, patvariu Kosta Rikos „nešlifuotu deimantu“ ir ateity galės žavėtis tūkstančiai svečių, neabejingų mūsų planetos natūraliam grožiui. O krikščionis, ko gero, pagalvos: štai kokia graži bus žemė, kai Dievas visą ją pavers rojumi! (Luko 23:43, NW)

[Žemėlapis 14 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Korkovado nacionalinis parkas

[Iliustracija 15 puslapyje]

Drėgnasis atogrąžų miškas

[Šaltinio nuoroda]

Steve Pace

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Balti, raudoni grybai

[Šaltinio nuoroda]

©kevinschafer.com

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Drėgnasis atogrąžų miškas eina iki pat kranto

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Mažoji medlaipė

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Prie krioklio