Triušiai ir rupūžės — žemyno užkariautojai

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO AUSTRALIJOJE

MŪŠIO laukas — nusiaubta dykvietė. Kur žėlė vešli žolė, dabar žioji gilios duobės. Tįso kritusių kovotojų kūnai. Be žalių uniformų, be durtuvų, net be batų. Užtat švelnaus kailiuko, aštrių dantų. Tai laukiniai triušiai — Australijos siaubas.

Visur tik triušiai...

Europos laukiniai triušiai po Australijos pietrytinius rajonus pradėjo šokuoti 1859 metais. Čia jų įveisė pramoginei medžioklei, bet greitai jau ne dėl pramogos medžiojo, o iš paskutiniųjų stengėsi apmažinti sparčiai didėjančias gretas.

Britaniją kolonizuoti triušiams prireikė 900 metų, o štai Australijoje vos per 50 metų jie užplūdo teritoriją, didesnę kaip pusė Europos. Patelėms kasmet vedant po keturiasdešimt palikuonių, triušių „fronto linija“ per metus pasistumdavo po 100 kilometrų. Žemės ūkio mokslų biuro (BRS) pranešime sakoma: „Tai buvo greičiausia pasaulyje žinduolių kolonizacija.“ O pasekmės — baisios.

Triušiai viską nuėda, ir kiti gyvūnai, „senbuviai“, nebeturi kuo misti. Anie įsibrovėliai net jų urvelius užima. Todėl kai kuriose vietovėse nemažai gyvūnų išnyko. Dėl  triušių netgi miškai virsta plynėmis. „Jie nugraužia jaunus medelius, ir seniems džiūvant miškas čia nebeatauga“, — aiškina vienas gamtininkas. Jeigu jų įsiveisia mažoje saloje, tai tikra pražūtis. „Triušių į Laisano salą pateko 1903-iaisiais, o iki 1936 metų dėl jų čia išnyko trys vietinių paukščių rūšys ir 22 iš 26 augalų rūšių... 1923-iaisiais sala jau buvo virtusi smėlio dykyne, kur styrojo tik vienas kitas skurdus medis“, — praneša BRS.

Griebtasi „masinio naikinimo ginklų“

Australijoje triušius šaudė, gaudė spąstais, nuodijo. Žymioji 1833 kilometrų „tvora nuo triušių“ per visą Vakarų Australijos valstiją tam ir buvo užtverta, kad sustabdytų jų invaziją. * Bet triušių kariaunos, rodėsi, niekas nesulaikys.

Paskui 1950-aisiais prieš triušius buvo pradėtas kontrpuolimas: kaip „biologinis ginklas“ panaudotas miksomatozės virusas. Gyvūnėlių populiacija, anuomet siekusi 600 milijonų, smarkiai sumažėjo. Uodų ir blusų platinamas užkratas buvo pavojingas tiktai triušiams. Vos per dvejus metus krito 500 milijonų „okupantų“. Bet greit ilgaausiai įgijo imunitetą ir vėl ėmė sparčiai daugintis. Iki praėjusio dešimtmečio pradžios jų radosi kokie 300 milijonų. Reikėjo naujo ginklo.

Vieniems gera, kitiems bloga žinia

1995-aisiais Australijoje buvo panaudotas antras biologinis ginklas — triušių hemoragija (TH). Šios ligos protrūkis pirmąkart pastebėtas 1984-aisiais Kinijoje. Iki 1998-ųjų TH pasiekė Europą ir netrukus Italijoje nuo jos išstipo 30 milijonų naminių triušių. Tai buvo bloga žinia Europos triušių augintojams, bet gera žinia Australijos fermeriams, nes per pirmus du mėnesius nuo užkrato paleidimo čia krito dešimt milijonų ilgaausių. Virusas, kiek žinoma, plinta tik tarp triušių. Pasigavę tą užkratą jie po kokių 30—40 valandų nudvesia, atrodo, visai nesikankindami. Iki 2003-iųjų sausesniuose Australijos rajonuose TH sumažino triušių populiaciją bent 85 procentais.

Graužikų bangai atslūgus, per nepilnus penkerius metus viename Pietų Australijos nacionaliniame parke priaugo aštuoniskart daugiau orchidėjų. Toje pat valstijoje pastebėta, jog „ten, kur kelissyk praėjo ligos epidemija, gerokai anksčiau sužaliuoja krūmai“, — rašoma žurnale Ecos. Kai kur sumažėjo ir atvežtinių plėšrūnų (lapių, laukinių kačių), nes šie pakankamai nebeprisimedžioja. Ir ekologai, ir fermeriai naujuoju ginklu patenkinti.  Juk triušiai kasmet Australijai pridaro nuostolių už 600 milijonų dolerių! Ar ilgainiui liga suardys gyvybingąjį šalies triušių „ūkį“, — parodys ateitis.

„Šaunusis riteris“ pasirodė esąs bjauri rupūžė

Nors kovą su laukiniais triušiais mokslininkai laimi, naujas užpuolikas — rupūžė aga nė nemano pasiduoti. Ši nenaudėlė, kaip ir triušiai, neįsmuko į šalį vogčiomis, bet buvo sąmoningai įvežta. Įdomu kam?

Australijos cukraus pramonė dabar kasmet duoda du milijardus dolerių pelno, tačiau XX amžiaus pradžioje šitą verslą rimtai žlugdė dviejų rūšių vabzdžiai — cukranendrių plantacijų kenkėjai. 1935-aisiais kilo mintis, jog cukranendrių augintojus galėtų išgelbėti aga, dar kitaip vadinama cukranendrių rupūže, — kumščio dydžio varliagyvis, nepasotinamas vabzdžiaėdis. Nors mokslininkai ir būgštavo, esą nežinia, kas gali atsitikti, vis vien rupūžė buvo įvežta iš Pietų Amerikos per Havajus ir paleista Kvinslando cukranendrių laukuose.

Tik pajutusi laisvę, aga pasirodė esanti išdavikė: cukranendrių vabalai jai visai nerūpėjo. Be kita ko, aga nuodinga kiekvienoje vystymosi stadijoje, nuo kiaušinėlio iki suaugėlio. Kai iš buožgalvio virsta rupūže, po oda išauga tam tikros liaukos. Paskui jeigu tik sudirgsta, iš jų išsiskiria labai nuodingos balsvos gleivės. Savo nuodais aga, kiek žinoma, gali užmušti driežą, gyvatę, laukinį šunį ir net krokodilą, jei tas per apsirikimą ją praryja. Visliosios agos jau išplito 900 kilometrų spinduliu. Čia jų dešimt kartų tankiau negu tėvynėje, Venesueloje. It senovės Egiptui siųsta Dievo rykštė, rupūžės užplūsta dirbamus laukus, įsigauna į namus ir, tarkim, tūno įsiropštusios į klozetą. Per metus pasistūmėdamos po 30 kilometrų, Šiaurės teritorijoje dabar jau pasiekė tikrą rupūžių rojų — į pasaulio paveldo sąrašą įtrauktą Kakadu nacionalinį parką. Milijonus dolerių Australijos vyriausybė skyrė moksliniams tyrimams, kad tik kaip nors pavyktų atremti rupūžių antpuolį, tačiau jokių veiksmingų metodų dar nerasta. Kova tęsiasi, ir kol kas rupūžės ima viršų.

Kur glūdi problema?

Natūraliai susidariusioje ekosistemoje gyvųjų organizmų pertekliui atsirasti neleidžia gamtiniai svertai. O paimtas iš savo natūraliosios aplinkos ir jau niekieno nebevaržomas gyvis, nors šiaip nekenksmingas, gali imti taip sparčiai daugintis, kad bus tikra bėda.

Pirmieji europiečių naujakuriai Australijoje nenumatė, kiek žalos pridarys įvežtų augalų ir gyvūnų populiacijos „sprogimas“. Tiesa, daug importuotų rūšių visiškai pateisino lūkesčius. Australai, pavyzdžiui, nebeįsivaizduotų savo gyvenimo be avių, karvių, jaučių, be kviečių, ryžių ir kitų maistinių kultūrų. Tačiau liūdna rupūžės agos ir triušio istorija pamoko, kad reikia būti atsargiems. Žemės ekosistema — gyvybės tinklas — juk nepaprastai sudėtinga ir bet kaip ja manipuliuoti nevalia.

[Išnaša]

[Iliustracija 26 puslapyje]

Didvyris pasirodė esąs niekšas: rupūžė aga Australijoje užkariauja vis daugiau žemių

[Šaltinio nuoroda]

U.S. Geological Survey/photo by Hardin Waddle

[Iliustracija 26 puslapyje]

Vordango sala, Spenserio įlanka, Pietų Australija. Prie balos susispietę „užkariautojai“ malšina troškulį

[Šaltinio nuoroda]

By courtesy of the CSIRO

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 25 puslapyje]

Triušiai: Department of Agriculture, Western Australia; rupūžė: David Hancock/© SkyScans