Džiaugiuosi „nuėjusi papildomą mylią“

PAPASAKOJO KLER VAVI

MADAGASKARAS yra kalnuota ir tankiais drėgnaisiais atogrąžų miškais apaugusi sala maždaug už 400 kilometrų nuo rytų Afrikos valstybės Mozambiko. Gimiau rytinėje jos dalyje, Betuku II kaimelyje. Penkiolikos metų, 1987-aisiais, persikėliau į Mahanuru, miestą prie jūros, kad galėčiau lankyti mokyklą.

Čia gyvenau su vyresniu broliu Selestinu. Jis buvo pradėjęs studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais. Po poros metų pati tapau liudytoja. Nusprendžiau visas jėgas skirti Jehovos Dievo tarnybai.

Bandau padėti namiškiams

Pirmiausia nutariau padėti gimtinėje likusiems namiškiams ir dėl šio savo troškimo nuolat meldžiausi Jehovai. Deja, namo parkakdavau tik per moksleivių atostogas. 100 kilometrų kelionė būdavo tikrai ne iš lengvųjų. Tiesa, pirmuosius 40 kilometrų galima įveikti automobiliu, tačiau kitus 60 tenka eiti siauru kalnų keliuku.

Turėdavau kopti į stačias kalvas, o vietomis nelygus takelis buvo toks siauras — ne platesnis už mano pėdą. Jeigu išsiruošdavau anksti rytą, iki sutemų įveikdavau 40 kilometrų. Neretai nešdavausi daugiau nei 15 kilogramų visokių nešulių — vienus ant galvos, kitus ant pečių, o kas liko rankose. Daugiausia turėdavau biblinės literatūros, — išdalindavau ją giminėms bei kitiems norintiems. Greitai mane praminė „nešike“.

Kad ir kaip stengiausi, namiškiai iš pradžių nenorėjo nieko girdėti apie mano atrastąjį tikėjimą. Tačiau netrukus atlėgo ir ėmė tiek visko klausinėti, jog, būdavo, prakalbėdavome iki antros valandos nakties.

 Įsimintinos atostogos

1990-ųjų gruodžio 24 dieną grįžau namo atostogų. Šeima apsidžiaugė, nes pamanė, jog kartu atšvęsime Kalėdas. Visi nusivylė išgirdę, kodėl prie jų neprisidėsiu. Jiems buvo gėda, kad reikės tai paaiškinti kitiems kaimiečiams — mus siejo glaudūs ryšiai. Todėl pasiryžau pati tai padaryti. Bet kaip?

Neišmaniau, kaip pasielgti, nes buvau dar visai jauna. Svarsčiau — gal būtų tinkama paaiškinti savo įsitikinimus kitą dieną po pamaldų bažnyčioje. Ilgai ir karštai meldžiausi Jehovai, prašydama vadovavimo. Paskui paklausiau vyresnio brolio Polio, bažnyčios pamokslininko: „Ką manai, jei rytoj bažnyčioje paaiškinčiau susirinkusiems, kodėl nešvenčiu Kalėdų?“ Jis pasiteiravo kitų nuomonės; niekas neprieštaravo.

Kitą dieną po pamaldų mane pakvietė pasisakyti. Vėl pasimeldžiau Jehovai, pasiėmiau kiek biblinės literatūros. Tarusi kelis įžanginius žodžius padėkojau visiems, jog įdiegė didelę pagarbą Biblijai. Paaiškinau, kad persikėlusi į miestą ir toliau ją nagrinėjau. Pasakiau sužinojusi iš Biblijos daug nauja.

Pasinaudojau proga papasakoti apie įgytą iš Šventojo Rašto viltį gyventi amžinai žemės rojuje (Psalmyno 37:29; Apreiškimo 21:3, 4), paaiškinau, kodėl kai kurie ištikimi Dievui žmonės bus paimti į dangų (Jono 14:2, 3; Apreiškimo 5:9, 10; 14:1, 3), ir kad mirusieji neturi sąmonės — lyg miegotų, todėl nesikankina (Mokytojo 9:5, 10; Jono 11:11-14, 38-44). Be to, parodžiau, jog pirmieji krikščionys Kalėdų nešventė — tai pagoniška šventė.

Kai baigiau kalbėti, daugelis susirinkusiųjų pripažino, jog mano žodžiai tiesa. Kai kurie net uždavė klausimų. Paskui parodžiau atsineštus leidinius ir paaiškinau, kad tai Jehovos liudytojų spaudiniai Biblijai nagrinėti. Pasisiūliau padėti kiekvienam, norinčiam studijuoti Bibliją. Daug kas biblinės literatūros paėmė.

Netikėtas atradimas

Prie manęs priėjo nepažįstama moteris ir pasakė: „Mano sesuo, gyvenanti kitame kaime, irgi iš jūsiškių.“ Apstulbau: „Kokiame?“

„Andranumafanoje“, — atsakė ji. Tai kaimas už kokių 30 kilometrų nuo mūsiškio.

Pasakiau tai moteriai, kad jos sesuo tikriausiai priklauso kokiai kitai religijai, nes šioje vietovėje liudytojai vienas kitą pažįsta. Tačiau moteris tvirtino, jog sesuo aiškino tą patį, ką ir aš bažnyčioje. Pasiteiravau jos vardo bei adreso ir nusprendžiau nedelsdama ten eiti. Bet mama patarė lukterėti, nes tai sunki kelionė pėsčiomis. Po poros dienų mudu su broliu Čarlzu patraukėme į Andranumafaną.

Nusigavę vietinių iškart paklausėme, ar kaime yra Jehovos liudytojų. Savo nusivylimui,  išgirdau: „Čia yra tik katalikų, sekmininkų ir nepriklausomos bažnyčios.“

Tada viena moteris pasakė: „Jeigu ieškote Jehovos liudytojų, tai greičiausiai bus Marselina ir jos šeima.“ Kaip tik šį vardą ir norėjau išgirsti!

Kažkas nubėgo pakviesti Marselinos. Netrukus ji pasirodė — buvo šiek tiek išsigandusi. Aplink susibūrė visas kaimas, nes manė, kad esame kokie pareigūnai ir norime ją apklausti. Kaip sužinojau vėliau, kaimiečiai persekiojo Marseliną ir jos šeimą už ‘nepripažintos religijos’ skleidimą.

Moteris pasivedėjo mus nuošaliau, kad galėtume pasikalbėti. Kai paklausiau, ar ji išties Jehovos liudytoja, moteris tai patvirtino. Tada nuėjo ir atsinešė knygą Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimą (anksčiau ja remdamiesi Jehovos liudytojai studijavo Bibliją) bei kelis senesnius Sargybos bokšto numerius. Šie buvo sudriskę. „Kokį žurnalą nagrinėjote praėjusį sekmadienį?“ — paklausiau.

„Tai viskas, ką turime, — atsakė moteris. — Ir juos nuolat studijuojame.“ Tik tuomet Marselinai prisipažinau, kad irgi esu liudytoja. Kaip ji apsidžiaugė! Kai pasakiau, jog noriu susitikti su vyru, vadovaujančiu sueigoms, ji paaiškino, kad jis gyvena dar toliau.

Kitas džiugus susitikimas

Rytojaus dieną su Marselina išsiruošėme aplankyti to vyro. Jis labai nustebo mus pamatęs ir kartu apsidžiaugė. Pasirodo, jis yra liudytojas, atvykęs iš Tuamasinos, uostamiesčio už daugiau kaip 200 kilometrų į šiaurryčius. Čionai grįžti buvo priverstas prieš kelerius metus, netikėtai praradęs darbą. Parvykęs pradėjo skelbti, vesti Biblijos studijas ir rengti sueigas.

Tas brolis ir jo šeima džiaugėsi išvydę naujausius Sargybos bokšto numerius, kuriuos atsinešiau. Be to, parodžiau naujesnę Biblijai studijuoti skirtą knygą Tu gali gyventi amžinai žemės rojuje. Jie iš viso  matė ją pirmą kartą. Kitą sekmadienį vėl keliavau į Andranumafaną — dabar jau į sueigą. Paskatinau susisiekti su Jehovos liudytojų filialu sostinėje Antananaryve, nes broliai apie šią grupelę nieko nežinojo.

Nuo 1991-ųjų sausio beveik kas mėnesį keliaudavau iš Mahanuru į Andranumafaną prisikrovusi naujausių Sargybos bokšto žurnalų bei kitų leidinių. Kaskart įveikdavau 130 kilometrų, daugiau kaip 90 iš jų pėsčiomis — tekdavo kopti į stačias, akmenuotas kalvas ir leistis nuo jų žemyn, brautis pro tankius miškus, o jei lydavo, klampoti per slidų purvą.

Mano našta vis sunkėjo, nes daugėjo leidinius skaitančių žmonių. Tačiau kassyk nusigavus į vietą nuovargį bei raumenų skausmą padėdavo užmiršti didžiulis pasitenkinimas ir laimė. Kaip smagu buvo matyti kiekvienu nauju leidiniu besidžiaugiančią ir Biblijos tiesas vertinančią mūsų grupelę!

Imuosi visalaikės tarnybos

1992 metų rugsėjo 1-ąją tapau pioniere — taip liudytojai vadina visalaikius evangelizuotojus. Tarnavau Mahanuru ir susirašinėjau su giminaičiais iš savo kaimo. Laikui bėgant laiškais pradėjome studijuoti Bibliją. Jie klausė, ar negalėčiau grįžti namo jiems padėti. Norėjau grįžti, bet iš pradžių nusprendžiau išsiaiškinti, kiek tvirtas jų apsisprendimas nagrinėti Bibliją ir daryti dvasinę pažangą. Tad dar kurį laiką pasilikau Mahanuru.

1993-iųjų pabaigoje turėjau galimybę dalyvauti dviejų savaičių pionierių mokykloje Antananaryve. Paskui gavau pasiūlymą užpildyti paraišką tarnauti specialiąja pioniere — tuomet mane paskirtų į bet kurią šalies vietą. Atsisakiau, nes troškau padėti giminėms, gyvenantiems toli nuo susirinkimo. Tad tęsiau pionierės tarnybą Mahanuru.

Kada mus lankė keliaujantysis prižiūrėtojas, paklausiau apie galimybę grįžti namo. Tuo metu Andranumafanoje jau buvo įkurtas susirinkimas, tad prižiūrėtojas pasiūlė persikelti ten — taip galėsiu padėti susirinkimui ir skelbti Betuku II. Tarnauti čia pradėjau 1994-ųjų rugsėjo 1 dieną. Tą patį mėnesį mano brolis Polis, buvęs bažnyčios pamokslininkas, apsilankė srities kongrese. Netrukus Andranumafanoje jau skelbė 30 žmonių, o sekmadieniais į sueigas vidutiniškai susirinkdavo 65.

Kelionės tęsiasi

Kai parsikrausčiau į namus, mano keturi broliai bei seserys tapo skelbėjais ir netrukus buvo pakrikštyti. Literatūros reguliariai tekdavo keliauti į Anusibė Analą už 50 kilometrų. Tačiau vargti vertėjo, nes jaučiau didelį džiaugsmą matydama, kaip vietiniai auga dvasiškai.

Šiandien Betuku II susirinkimas klesti: sekmadieniais į sueigas susirenka vidutiniškai 45 žmonės. Visi namiškiai dabar yra liudytojai, dauguma reguliarieji pionieriai. O vienas jaunesnis brolis — specialusis pionierius. 2001 metų lapkričio 1 dieną aš irgi tapau specialiąja pioniere, buvau paskirta į Antanambau-Manampucį. Šįkart gimtąjį kaimą palikau džiugia širdimi.

Kai 1987-aisiais sužinojau Biblijos tiesą, Madagaskare nebuvo nė 3000 liudytojų. Dabar brolių bei sesių per 14000. Kaip ir daugelis iš jų, dėkoju Jehovai už galimybę „nueiti papildomą mylią“, kad padėčiau kitiems. Ir kad taip laimino mano pastangas.

[Iliustracijos 24, 25 puslapiuose]

Neretai į gimtąjį kaimą 60 kilometrų nešdavau daugiau kaip 15 kilogramų naštos

[Iliustracija 25 puslapyje]

Vyresnis brolis Polis

[Iliustracija 26 puslapyje]

Brolis Čarlzas

[Iliustracija 26 puslapyje]

Su kai kuriais iš namiškių. Visi jie tarnauja Jehovai