Biblijos požiūris

Ar Dievas yra visur?

DIEVAS deramai apibūdinamas kaip visagalis ir visažinis. Tačiau kai kurie, stengdamiesi dar labiau pabrėžti jo didingumą, prideda trečią savybę — visur esąs. Jie įsitikinę, jog Dievas vienu metu yra visame kame.

Nors Šventajame Rašte tų apibūdinamųjų terminų nerasime, pirmieji du aiškiai paremti bibliniais mokymais. (Pradžios 17:1; Hebrajams 4:13; Apreiškimo 11:17) Dievas iš tikrųjų yra visagalis ir visa žinantis ta prasme, kad nuo jo niekas negali būti paslėpta. Bet ar visur esąs? O gal jis yra asmuo, turintis konkrečią buveinę?

Kur Dievas yra?

Daugelyje Biblijos eilučių nurodoma, kad Dievas turi buveinę „danguje“. (1 Karalių 8:39, 43, 49; 2 Metraščių 6:33, 39) Tačiau vienoje Biblijos ištraukoje Dievo Jehovos didybė aprašoma taip: „Bet argi Dievas iš tiesų gyvens su žmonėmis žemėje? Dangus ir dangų dangūs nepajėgia Tavęs sutalpinti.“ (2 Metraščių 6:18, Brb)

„Dievas yra dvasia“, — sakoma Šventajame Rašte. (Jono 4:24) Taigi jis gyvena dvasinėje srityje, kuri nepriklauso nuo materialiosios visatos. Biblijoje Dievo gyvenamoji vieta vadinama „dangumi“ todėl, kad būtų pabrėžtas jos didingumas, lyginant su fizine aplinka, kurioje mes gyvename. O svarbiausia, Biblija moko, jog Dievo buveinė — iš tikrųjų konkreti vieta, visiškai kitokia nei materialioji visata. (Jobo 2:1, 2)

Dievas yra asmuo

Jėzus užsiminė apie Jehovos gyvenamąją vietą, kai kalbėjo savo mokiniams: „Mano Tėvo namuose daug buveinių... Einu jums vietos paruošti!“ (Jono 14:2, Brb) Kur Jėzus ėjo? Galiausiai jis „įžengė... į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas priešais Dievo veidą“. (Hebrajams 9:24) Ši ištrauka moko mus apie Jehovą Dievą dviejų svarbių dalykų. Pirma, jis turi buveinę tiesiogine šio žodžio prasme. Antra, yra  asmuo, o ne tiesiog visur esanti beasmenė jėga.

Štai kodėl Jėzus mokė sekėjus melstis taip: „Tėve mūsų, kuris esi danguje.“ Tai reiškia kreipimąsi malda į asmenį — Jehovą, esantį konkrečioje vietoje, būtent dvasiniame danguje. (Mato 6:9; 12:50, Jr) Šis mokymas atitiko tai, kaip Dievo tauta buvo mokoma melstis daugiau kaip 1500 metų. Seniausiuose Dievo įkvėptuose Raštuose yra tokia malda: „Pažvelk žemyn iš savo šventosios buveinės, iš dangaus, ir palaimink savo tautą.“ (Pakartoto Įstatymo 26:15)

Visa pasiekianti Dievo šventoji dvasia

Taigi kalbant apie Dievą, Biblijoje visada nurodoma, kad jis turi konkrečią buveinę. O apie jo šventąją dvasią dažnai sakoma, kad ji yra visur. „Kurgi galėčiau pabėgti nuo tavo dvasios ar atsitolinti nuo tavo Artumo?“ — klausė psalmininkas Dovydas. (Psalmyno 139:7) Kai kam šitokia informacija atrodo paini ir gali paskatinti padaryti išvadą, kad Dievas yra visur esantis. Tačiau atsižvelgiant į šios bei kitų eilučių kontekstą, tampa aišku, kad Jehovos šventoji dvasia, arba veiklioji jėga, iš nuolatinės vietos gali pasiekti bet kurį materialiosios visatos tašką.

Kaip tėvas ištiesia ranką, kad paguostų ir sustiprintų savo vaikus, taip Jehova, kad įvykdytų numatytus tikslus, gali ištiesti ranką — arba pasiųsti šventąją dvasią — į bet kurią dvasinės srities ar materialiosios visatos vietą. Todėl psalmininkas galėjo pasakyti: „Jei įgyčiau aušros sparnus ir įsikurčiau prie tolimųjų jūros pakraščių, net ten mane vedžios tavo ranka ir tvirtai laikys tavo dešinė.“ (Psalmyno 139:9, 10)

Tu gali būti Dievo draugas

Jehova Dievas nuolankiai ir su meile leidžia apibūdinti save ir savo buveinę tokiomis žmonių sąvokomis, kuriomis jiems apie šiuos dalykus galima paaiškinti išsamiausiai. Šituo ir kitais būdais jis tarsi „lenkiasi žemai pamatyti, kas danguje ir žemėje“. (Psalmyno 113:6) Tačiau iš tikrųjų visos Dievo esmės žmonės perprasti nepajėgia.

Jehova yra tiesiog per daug didingas, per daug kilnus, per daug nuostabus, kad būtų įmanoma jį tiksliai apibūdinti žmonių vartojamais terminais. Todėl, kai Šventajame Rašte apie Dievo dangiškąją buveinę kalbama kaip apie konkrečią gyvenamąją vietą, perprasti, kokia yra ta dvasinė sritis, mums pernelyg sudėtinga. (Psalmyno 139:6)

Vis dėlto labai guodžia tai, kad turime bent šiokį tokį supratimą apie Jehovos tikrąją prigimtį, suvokiame, kad jis nėra kažkokia beasmenė jėga, išplitusi visoje visatoje. Jehova yra asmuo, turintis konkrečią buveinę, asmenybė, kuriai būdinga meilė ir švelnumas. Toks pažinimas kiekvienam žmogui suteikia pačią nuostabiausią galimybę — visą gyvenimą būti Visagalio, visatos Visavaldžio draugu. (Jokūbo 4:8)