Kalnai. Kodėl jie mums tokie reikalingi

„Kopkite į kalnus ir klausykitės, ką jie byloja. Jūs sugersite gamtos ramybę kaip medžiai saulės šviesą. Vėjai suteiks žvalumo, audros — energijos, o rūpesčiai nukris tarsi rudens lapai“ (AMERIKIEČIŲ RAŠYTOJAS IR GAMTININKAS DŽONAS MJURAS).

KAIP daugiau nei prieš šimtmetį sakė Džonas Mjuras, kalnai turi galią sužadinti jausmus. Jų didingumas užburia, gyvūnija ir augalija sužavi, o ramuma padeda atsipalaiduoti. Kasmet milijonai žmonių vyksta į kalnus pasigėrėti gamtovaizdžiais ir atgauti jėgas. „Kalnai nuo neatmenamų laikų tebėra susižavėjimo ir įkvėpimo šaltinis įvairių kultūrų žmonėms“, — pažymi Jungtinių Tautų aplinkosaugos programos vadovas Klausas Tėpferis.

Bet ne viskas taip gerai. Kalnuose glūdintys turtai šimtmečiais buvo nelengvai prieinami, todėl apsaugoti nuo pernelyg didelio eikvojimo. Tačiau dabar yra kitaip. „Natūralios gamtos arealų išlikę nedaug ir tie patys sparčiai nyksta. Žalos jiems daro žemės ūkio ir infrastruktūros plėtra bei kitos aplinkybės“, — aiškinama neseniai Jungtinių Tautų parengtame pranešime spaudai.

Kalnai užima nemažą dalį mūsų planetos. Pusė pasaulio gyventojų priklausomi nuo juose randamų išteklių. Tai ir milijonų žmonių namai. Tad kalnai — ne tik idiliška gamta. Aptarkime, kokie jie svarbūs žmonėms.

Kodėl kalnai tokie svarbūs

▪ VANDENS SAUGYKLA. Kalnai aprūpina vandeniu didžiausias upes bei kitus vandens telkinius. Šiaurės Amerikos galingasis Koloradas bei Rio Grandė beveik visą vandenį gauna iš Uolinių kalnų. Kone pusė žemės gyventojų susitelkę Pietų bei Rytų Azijoje. Sąlygos čia daugiausia priklauso nuo kritulių milžiniškuose Himalajų, Karakoramo, Pamyro ir Tibeto kalnynuose.

„Kalnai — tarytum vandentiekio bokštai, nepaprastai svarbūs viskam, kas gyva, taip pat ir žmonių gerovei, — aiškina Tėpferis, — kas vyksta aukščiausiose jų viršūnėse, atsiliepia gyvybei slėniuose, gėluosiuose vandenyse ir net jūrose.“ Kalnų viršūnėse užsilaikiusiam sniegui pamažu tirpstant, šlaitai ir papėdė gauna drėgmės, labai reikalingos pavasarį bei vasarą. Taigi nuo tolimuose kalnynuose tirpstančio sniego dažnai priklauso ir sausringų pasaulio regionų drėkinimas. Kalnų šlaitai paprastai apaugę miškais, kurie tarsi kempinė sugeria lietaus vandenį, o paskui  leidžia jam palengva tekėti į upes. Taip žemesnės vietovės išvengia pražūtingų potvynių.

▪ GYVŪNIJOS BEI AUGALIJOS AREALAI IR BIOLOGINĖ ĮVAIROVĖ. Kadangi kalnuoti regionai nuošalūs ir mažiau tinka žemės ūkiui, žmonės į juos taikosi rečiau. Todėl čia geras prieglobstis žemumose kai kur jau išnykusiai gyvūnijai bei augmenijai. Štai Kinabalu nacionaliniame parke (Malaizija), kalnuotoje srityje, mažesnėje už Niujorką, tarpsta 4500 rūšių augalai — tai daugiau nei ketvirtadalis augmenijos, paplitusios Jungtinėse Valstijose. Kalnuose gyvena Kinijos didžiosios pandos, Andų kondorai, Centrinės Azijos snieginiai leopardai bei kitos nykstančios rūšys.

Kaip rašoma žurnale National Geographic, ekologai apskaičiavo, jog „daugiau nei trečdalis žinomų augalų ir stuburinių gyvūnų susitelkę plotuose, užimančiuose mažiau nei 2 procentus mūsų planetos“. Tai dažniausiai derlingos, žmogaus nepaliestos kalnuotos vietos — biologai vadina jas karštaisiais taškais. Čia išlikę augalų, kurie dabar jau sukultūrinti. Pavyzdžiui, kai kurie svarbiausi maistiniai augalai kilę iš kalnų ir laukinės jų atmainos tebeauga ten ligi šiol: kukurūzai — Meksikos aukštumose, bulvės ir pomidorai — Peru Anduose, kviečiai — Kaukaze.

▪ ATGAIVA IR GROŽIS. Kalnai išlaikė ir savo pirmykštį grožį. Juose begalė didingų krioklių bei gražių ežerų. Šiuos vaizdus galima pavadinti bene įspūdingiausiais pasaulyje. Todėl nenuostabu, kad trečdalis draustinių yra kalnų regionuose ir juos vis labiau pamėgsta turistai.

Milijonus lankytojų iš viso pasaulio sutraukia net atokiausi nacionaliniai parkai. Žmonės iš tolimiausių kraštų atkeliauja į Denalio nacionalinį parką Aliaskoje pasižiūrėti Makinlio kalno, aukščiausio Šiaurės Amerikoje. Kiti vyksta į Rytų Afrikos lūžių zoną pasigėrėti Kilimandžaro bei Meru kalnynais arba išsirengia ten stebėti laukinių gyvūnų, klajojančių tarp šitų dviejų didingų viršukalnių. Kalnuose įsikūrusios bendruomenės iš tokio atvykėlių antplūdžio turi nemažai naudos, tačiau trapioms ekosistemoms nekontroliuojamas turizmas žalingas.

Kalnuose sukaupta išmintis

Per šimtus metų kalniečiai išmoko gyventi atšiaurioje gamtoje. Šlaituose išlikusios terasos, įrengtos prieš porą tūkstantmečių, tebenaudojamos žemdirbystei. Žmonės laiko prijaukintų gyvulių, pavyzdžiui, lamų bei jakų, puikiai prisitaikiusių gyventi aukštikalnėse. Taigi vietos gyventojai turi neįkainojamos praktinės išminties, kaip tausoti kalnus, nuo kurių iš dalies priklausome visi.

„Bet kokiame žemyne patys kalniečiai yra vieninteliai tų neaprėpiamų, atokių, menkai lankomų arealų sergėtojai“, — aiškina Alanas  Teinas Derningas iš Pasaulio stebėjimo instituto. „Jie sukaupę tiek aplinkosaugos žinių..., kad galėtų konkuruoti su šiuolaikinio mokslo bibliotekomis.“ Tas lobynas saugotinas dar labiau nei kalnų ištekliai.

Jungtinės Tautos pagal aplinkosaugos programą 2002-uosius buvo paskelbusios Tarptautiniais kalnų metais. Kaip glaudžiai žmonija susieta su kalnais, pabrėžė ir organizatorių pasirinktas devizas: „Visi esame kalniečiai.“ Akcijos tikslas — informuoti, kas gresia kalnams, ir ieškoti būdų, kaip juos apsaugoti.

Šis susirūpinimas tikrai pagrįstas. „Kalnai dažniausiai mums yra svarbūs kaip gamtos išteklių šaltinis, tačiau vietos gyventojų reikmėms bei pačių ekosistemų išsaugojimui dėmesio skiriame per mažai“, — konstatavo vienas iš kalbėtojų 2002 metais Biškeke (Kirgizijos Respublika) surengtame aukščiausio lygio susitikime kalnų klausimais.

Kokios yra kai kurios kalnų problemos ir kaip jos atsiliepia juose gyvenantiems žmonėms? Koks jų poveikis mums visiems?