Kalnai pavojuje

„Kiekvienam turi rūpėti, kad kalnai teiktų užtektinai gamtos išteklių ir būsimosioms kartoms“ (JUNGTINIŲ TAUTŲ GENERALINIS SEKRETORIUS KOFIS ANANAS).

DIDINGI, tvirti, nepajudinami — tokie apibūdinimai ateina į galvą, kai įsivaizduoji kalnus. Kas gi šiems milžinams galėtų pakenkti? Turbūt net sunku patikėti, kad tai įmanoma. Tačiau iš tiesų kalnai atsidūrė pavojuje. Gamtosaugininkai mato kelias priežastis, dėl kurių silpnėja kalnų ekosistemų apsauga. Padėtis labai rimta ir problemos darosi kaskart sudėtingesnės. Pakalbėkime apie kai kurias.

 ▪ PLĖTROS PROJEKTAI. Maždaug ketvirtadaliui kalnų masyvų žalos padaro tiesiami keliai, besiplečianti kalnakasyba, naftotiekių tinklo plėtra, dambų statyba, pakenks ir kitokie projektai, numatyti artimiausiems trims dešimtmečiams. Tiesiant kelius kartais prasideda stačių šlaitų erozija. O kai vietovės tampa prieinamos, čia pasirodo miško kirtėjai, ir tai dar viena bėda. Kiekvienais metais iškasama maždaug dešimt tūkstančių milijonų tonų rūdos — daugiausia iš kalnų — ir didesnę jos dalį sudaro šalutiniai produktai. *

▪ VISUOTINIS ATŠILIMAS. „Nuo 1990-ųjų užregistruoti devyneri šilčiausi metai“, — pažymi Pasaulio stebėjimo institutas. Atšilimas ypač veikia kalnus: tirpsta ledynai, mažėja viršukalnių sniego kepurės. Kai kurių mokslininkų teigimu, vyksta procesas, dėl kurio atsiradęs vandens perteklius sukels didžiules nuošliaužas. Himalajuose dalies ledyninių ežerų vanduo jau pasiekė tokį lygį, kai tuoj gali imti veržtis iš krantų ir sukelti katastrofiškus potvynius, kaip jau ne kartą atsitiko per kelis pastaruosius dešimtmečius.

▪ ŪKININKAVIMAS PRAMAITINTI ŠEIMAI. Didėjant gyventojų skaičiui, žmonėms nebelieka nieko kita, kaip dirbti nederlingą žemę. Vieno tyrimo duomenimis, žemdirbyste arba gyvulininkyste kaimiečiai verčiasi beveik pusėje Afrikos kalnuotų regionų: 10 procentų užima pasėliai, 34 — ganyklos. Kadangi tokiame krašte sąlygos pasėliams nėra geros, dažniausiai ūkis neatneša jokio pelno. * O nualintų pievų augmenija sunyksta. Neseniai atliktas tyrimas rodo, jog, nepažeidžiant ekologinės pusiausvyros, tokiai veiklai kalnuose galima skirti vos 3 procentus žemių.

▪ KARAI. Padažnėjus pilietiniams karams ne viena kalnų vietovė nusiaubiama. Sukilėliai randa prieglobstį tarpukalnėse ir iš ten vykdo savo antpuolius. Jungtinių Tautų apskaičiavimu, dėl „kariaujančiųjų tarpusavio susidūrimų“ Afrikoje nukentėjo 67 procentai kalnų regionų. Be to, kai kur kalnai tapo narkotikų gamybos bazėmis, todėl tenai dažni ginkluoti susirėmimai bei niokojama aplinka.

Ar reikėtų veikti ryžtingiau?

Kad žmogus pakenkė kalnams, akivaizdu. Potvyniai, nuošliaužos ir vandens stygius — tik kelios blogybės, rodančios, jog kažkas ne taip. Valdžios į tai pagaliau atkreipė dėmesį: kai kur atsodinami miškai, uždraudžiama be atodairos juos kirsti. Imta steigti nacionalinius parkus, kad išliktų gražiausi gamtovaizdžiai ir labiausiai nykstanti gyvūnija bei augmenija.

Tačiau nukenčia net saugomos teritorijos. (Skaitykite rėmelį „Kai kurie gamtos draustiniai“.) Nemažai rūšių nyksta toliau — tai  rodo, jog kova dėl kalnų dar nelaimėta. Specialistai problemas žino, bet ryžtingų veiksmų niekas nesiima. „Mokslo pasiekimai teikia vilčių, — sako garsus biologas E. O. Vilsonas, — tačiau gaila, kad naikinami svarbiausi biologiniai arealai.“

Ar dėl to, ką prarandame, verta taip nerimauti? Daugumos biologų nuomone, išsaugoti biologinę įvairovę žmonijai labai naudinga. Jie pamini vieną pavyzdį — rausvąją žiemę, paplitusią Madagaskaro aukštikalnėse, kur augmenija tebėra įvairi. Iš žiemės gaminami  vaistai nuo kraujo vėžio. Taip pat iš chininmedžio, randamo Andų kalnuose, dešimtmečiais buvo išgaunamas chininas ir kitokie vaistai nuo maliarijos. Taigi milijonams žmonių kalnų regionų flora išgelbėja gyvybę. Tiesa, kai kurie šių augalų sėkmingai kultivuojami nekalnuotose vietovėse. Tačiau neramu, kad drauge su nykstančia augmenija bus prarasti dar nežinomų vaistų bei maisto produktų resursai.

Ar įmanoma kaip nors sustabdyti griaunamąsias jėgas bei atitaisyti žalą? Ar kalnai ir ateityje džiugins mus savo grožiu ir biologine įvairove?

[Išnašos]

 [Rėmelis/iliustracijos 7 puslapyje]

Aukštumų fauna

Pumos — kalnų gyventojos. Daugiausia jų yra Uoliniuose kalnuose bei Anduose. Kaip ir diduma kitų stambių plėšrūnų, pumos, saugodamosi žmonių, traukiasi į sunkiau prieinamas teritorijas.

Mažųjų pandų galima pamatyti tik Himalajų kalnų grandinėje (netgi Everesto žemesniuose šlaituose). Nors vietos nuošalios, iškirtus bambukų miškus — tais medžiais pandos minta — gyvūnui tenka kovoti dėl išlikimo.

[Šaltinio nuoroda]

Cortesía del Zoo de la Casa de Campo, Madrid

Rudieji lokiai kadaise klajojo po didžiąją dalį Europos, Azijos bei Šiaurės Amerikos. Dabar Europoje jų likę tik keliose kalnuotose vietovėse. Labiau žvėris paplitęs Kanados Uoliniuose kalnuose, Aliaskoje, Sibire. Jungtinėse Valstijose per praėjusį šimtmetį rudųjų lokių sumažėjo 99 procentais.

Kilnusis erelis daug kur šiaurės pusrutulyje laikomas kalnų padangių valdovu. Deja, dėl to, kad anksčiau šis „paukštis buvo nekenčiamas“, Europoje dabar bėra mažiau nei 5000 porų.

Didžiosios pandos „galimybė išlikti“, kaip pažymi kinų gamtininkas Tang Sijangas, „priklauso nuo kelių būtinų dalykų: aukštų kalnų bei gilių slėnių, tankių bambukų miškų ir čiurlenančių upelių“. Manoma, kad natūralioje gamtoje belikę mažiau nei 1600 pandų.

[Rėmelis/iliustracijos 8, 9 puslapiuose]

Kai kurie gamtos draustiniai

Josemičio nacionalinis parkas (Kalifornija, JAV) įkurtas 1890 metais nenuilstamo gamtininko Džono Mjuro dėka. Įspūdingas gamtovaizdis kasmet čia pritraukia apie keturis milijonus lankytojų. Parko administracija ieško būdų, kaip apsaugoti gamtą ir drauge sudaryti geras sąlygas atvykstantiems.

Podokarpo nacionalinis parkas (Ekvadoras) — tai Andų ūkanotųjų miškų regionas, kuriame prieglobstį randa per 600 rūšių paukščių ir apie 4000 rūšių augalų. Būtent šioje šalyje buvo atrastas chininas — gyvybę gelbstintis vaistas. Deja, kaip daugelis draustinių, taip ir šis kenčia nuo besaikio miškų kirtimo ir brakonieriavimo.

Kilimandžaras (Tanzanija) — vienas didžiausių pasaulyje ugnikalnių bei aukščiausias kalnas Afrikoje. Žemesniuose šlaituose ganosi drambliai, o aukštikalnėse veša labai reti augalai, pavyzdžiui, didžioji lobelija ir didžioji žilė. Ypač gamtai čia pakenkia brakonieriavimas, miškų kirtimas ir naminiai gyvuliai, kurie pernelyg nuėda žolę.

Teidės nacionaliniame parke (Kanarų salos) saugoma unikali flora, pagyvinanti nykų ugnikalnio peizažą. Kalnuotų vulkaninių salų ekosistema dažniausiai būna labai trapi, ją lengvai pažeidžia įvežtiniai augalai.

Pirėnų bei Ordesos nacionaliniuose parkuose (Prancūzija ir Ispanija) stengiamasi išsaugoti ne tik florą ir fauną, bet ir didingą aukštikalnių gamtovaizdį. Pirėnų, kaip ir kitų kalnų Europoje, bėda ta, kad nuokalnėse vis gausėja slidinėjimo trasų bei viso kito, ko reikia turizmui vystyti. Aplinką neigiamai paveikė ir tai, kad atsisakyta tradicinio žemės ūkio.

Soraksano nacionalinis parkas — populiariausias Korėjos Respublikoje. Jo įspūdingos granito viršukalnės ir miškingi šlaitai ypač gražūs rudenį. Bet toks populiarumas reiškia, kad savaitgaliais kai kuriais parko takais žmonių vaikšto ne mažiau kaip miesto šaligatviais.

 [Rėmelis/iliustracijos 10 puslapyje]

Kalnų flora

Ežeinis. Pavasarį per keletą savaičių ši nuostabi gėlė ištįsta sulig žmogumi. Tai viena iš ežeinio veislių (Echium wildpretii). Randama vos dviejose vulkaninės kilmės viršukalnėse Kanarų salose, maždaug 1800 metrų aukštyje virš jūros lygio. Panašiai, tik tam tikroje vietovėje, auga ir kiti kalnų augalai.

Bestiebiai dagiai veša Alpėse ir Pirėnuose. Baigiantis vasarai jie kalnų pievose sušvinta tarsi ryškios saulutės. Žiedai teikia gausybę maisto vabzdžiams.

Angliškasis vilkdalgis. Šios gražiõs laukinės gėlės hibridai sodinami gėlynuose. Iš alpinės floros išvesta nemažai kultūrinių gėlių.

Kalnų šilropė — viena iš daugelio aukštikalnių augalų, vešančių uolų plyšiuose. Jos tėvynė — Pietų Europos kalnai. Dėl tvirtumo ir ilgaamžiškumo šilropė kartais vadinama amžinąja.

Bromeliniai. Ūkanotuosiuose atogrąžų miškuose iki 4500 metrų virš jūros lygio tarpsta daugybės rūšių bromeliniai bei orchidėjos.

Alžyrinis vilkdalgis auga Šiaurės Afrikoje ar-Rifo bei Atlaso kalnuose — viename iš Viduržemio regiono floros karštųjų taškų.

[Iliustracija 6 puslapyje]

Maokės priekalniuose (Indonezija) kasamas varis bei auksas

[Šaltinio nuoroda]

© Rob Huibers/Panos Pictures

[Iliustracija 8 puslapyje]

Rausvoji žiemė