Venecija — „miestas jūroje“

ĮRAŠO KALBA

Venecija — „miestas jūroje“

Iš Atsibuskite! bendradarbio Italijoje

„Šlovingas miestas stovi jūroj. Vanduo plačias, siauras gatves užtvindo, vėliau atslūgsta; dumbliai sūrūs jo rūmų marmurą aplipdo“ (anglų poetas Samjuelis Rodžersas, 1822 m.).

TAS „šlovingas miestas“ — Venecija. Ši buvusios galingos respublikos sostinė, šimtmečius valdžiusi daugybę žemių ir jūrų, tikrai turi kuo pasigirti. Kaip ir kodėl miestas pastatytas „jūroje“? Kas lėmė jo šlovę? Kaip ta imperija žlugo ir kas šiandien liko iš Venecijos didybės?

Nesvetinga vieta

Venecija, įsikūrusi vidur lagūnos šiaurvakariniame Adrijos jūros pakraštyje, apima 118 salų. Netoliese jūron įtekančios upės į seklius pakrantės vandenis atplukdo begalę sąnašų. Iš jų potvyniai, atoslūgiai bei srovės suformavo seklumų grandinę, kuri atitveria maždaug penkiasdešimt vieno kilometro ilgio ir keturiolikos pločio ramią lagūną. Ją su jūra jungia trys neplatūs sąsiauriai, pro kuriuos, per potvynį vandens lygiui pakilus metrą, gali praplaukti laivai. Viename šaltinyje rašoma, kad „įlanka šimtmečiais buvo nesibaigiančių prekybos kelionių galutinis taškas — čia Adrijos jūra atplaukdavo prekiniai laivai arba iš centrinės ir šiaurės Europos upėmis bei karavanų keliais atvykdavo pirkliai“.

Mokslininkų nuomone, Venecija įkurta tarp penktojo ir septintojo mūsų eros amžių, kai iš šiaurės užplūdę barbarai plėšikavo ir ugnimi naikino ištisas žemyne gyvenusias bendruomenes. Bėgdami nuo grobikų, žmonės ieškojo prieglobsčio sunkiau prieinamose, bet saugesnėse lagūnos salose.

Senoviniai dokumentai byloja, jog pirmieji statiniai buvo suręsti ant įleistų į dumblą medinių polių, supintų liaunomis nendrėmis. Vėliau Venecijos gyventojai pamatams įkalė tūkstančius medinių polių ir mūrijo namus iš akmens. Anuo laiku Rialto sãlos, vėliau tapusios miesto centru, dažniausiai būdavo užpelkėjusios — taigi nei pakankamai tvirtos, nei didelės, kad čia galėtų apsigyventi plūste plūstantys naujakuriai. Žemes teko plėsti — sausinti primityviausiais metodais. Todėl gyventojai, ruošdami tinkamesnes statybų aikšteles, kasė kanalus valtims ir stiprino salų krantus. Taip kanalai tapo gatvėmis, o per juos nutiestais tiltais žmonės iš vienos salos į kitą pereidavo pėsčiomis.

Kaip gimė ir tvirtėjo respublika

Žlugus Vakarų Romos imperijai, lagūnos salos atiteko Bizantijai, kurios sostinė buvo Konstantinopolis (dabar Stambulas). Tačiau Venecijos gyventojai pasiskelbė nepriklausomais. Todėl, kaip rašoma, miestas įgavo neįprastą „statusą mažos nepriklausomos... kunigaikštystės tarp dviejų didžiulių imperijų“ — Frankų ir Bizantijos. Dėl tokios unikalios geografinės padėties Venecija stiprėjo, klestėjo ir tapo stambia „prekybos tarpininke“.

Vėlesniais šimtmečiais Venecija pasirodė esanti stipri karinė valstybė ir kovojo su daugeliu ją puolusių Viduržemio jūros tautų, tarp jų, saracėnais, normanais ir bizantiečiais. Galiausiai savo galia pranoko jas visas, bet tik po to, kai prisidėjo prie ketvirtojo kryžiaus žygio (1204 m.), nusiaubusio grėsmingiausią jos priešininką, Konstantinopolį. Venecija buvo įsteigusi daug prekybos punktų Juodosios bei Egėjo jūros pakrantėse, taip pat Graikijoje, Konstantinopolyje, Sirijoje, Palestinoje, Kipre ir Kretoje. Pasinaudodama Bizantijos žlugimu, ji kai kuriuos pavertė savo kolonijomis.

„Viduržemio jūros valdovė“

Dar XII amžiuje iš didžiulių Venecijos laivų statyklų kas kelios valandos buvo išleidžiama visiškai parengta galera. Vietos pramonininkai gamino stiklą ir prabangius audinius: nėrinius, brokatą, damastą, aksomą. Iš Vakarų kraštų Venecijos bei užsienio pirkliai atgabendavo ginklų, žirgų, gintaro, kailių, medienos, vilnos, medaus, vaško, vergų. O iš musulmoniškų rytinės Viduržemio jūros pakrantės šalių atveždavo aukso, sidabro, šilko, prieskonių, medvilnės, dažų, dramblio kaulo, kvepalų ir apstybę kitokių prekių. Vietos valdininkai pasirūpino apmokestinti kiekvieną įvežamą arba išgabenamą prekę.

Žinomų architektų ir dailininkų — Paladijaus, Ticiano bei Tintoreto — išdabinta Venecija buvo tituluojama la serenissima — „šviesiausiąja“ arba „didingąja“. Tada ji tikrai galėjo vadintis „Viduržemio jūros valdove, ... turtingiausiu ir labiausiai klestinčiu civilizuoto pasaulio prekybos centru“. Tokia ji ir liko daug šimtmečių; Venecijos galia pradėjo silpti tik XVI amžiuje, svarbiausiems prekybos keliams pasukus per Atlantą į Naująjį pasaulį.

Venecijos kolonijos, išsibarsčiusios po Viduržemio jūros pakrantes, niekada nesiribojo viena su kita ir neturėjo nei vieningos valdžios, nei glaudžių tarpusavio ryšių. Todėl jų praradimas buvo neišvengiamas. Kolonijas vieną po kitos grobė kaimyninės šalys, kol galiausiai 1797-aisiais patį lagūnos miestą užkariavo Napoleonas I ir perleido Austrijai. 1866 metais Venecija atiteko Italijai.

Miestas, kuriame sustoja laikas

Daugeliui apsilankyti Venecijoje — tarsi nusikelti du ar tris šimtmečius atgal. Mieste tvyro labai savita nuotaika.

Viena, ką pajunti, — ramybė. Dauguma siaurų pėsčiomis vaikščioti skirtų gatvelių yra atokiau nuo vandens eismo, nebent tektų eiti palei kanalą arba pereiti per jį tipišku arkiniu akmens tiltu. Vienintelės motorinės transporto priemonės — valtys, mat keliai čia „grįsti“ vandeniu. Mieste netrūksta puikių reginių. Šv. Morkaus aikštė su bazilika, varpine ir nuostabia krantine, nuo kurios matyti saulėje mirguliuojantys žalsvi įlankos vandenys, įkvepia menininkus.

Pagrindinėje aikštėje lauko kavinukės visada pilnos lankytojų — tiek turistų, tiek vietinių. Jose smagu atsigaivinti kokiu nors gėrimu ar pasimėgauti gelato (vietiniais ledais), klausantis nedidelio klasikinės muzikos orkestro. Iš čia stebėdamas praeivius ir gėrėdamasis senovine architektūra, kai aplink — jokio automobilio, tikrai galite pasijusti nukeliavęs į praeities laikus.

Miestas ypač traukia tuos, kas nori pamatyti meno vertybių. Nesuskaičiuojamuose rūmuose, muziejuose ir bažnyčiose sukaupta gausybė žinomų menininkų kūrinių. O kai kurie atvykusieji mieliau klaidžioja siauromis gatvelėmis ir žavisi neįprastais jų akiai vaizdais. Parduotuvių vitrinos vilioja turistus dirbiniais, išgarsinusiais Veneciją, siūlo nėrinių ir išsiuvinėtų grožybių iš Burano bei skaidriausio krištolo ir stiklo dirbinių iš Murano — dviejų lagūnos salų. Trumpa, įspūdinga kelionė vaporetto (motorine valtimi) ir bet kurioje iš jų galite pats išvysti, kaip tie gaminiai daromi.

Didingi rūmai su smailomis arkomis liudija apie senovės Rytų įtaką. Lankytojų dėmesį patraukia garsusis Rialto tiltas per Didįjį kanalą — pagrindinę miesto magistralę — bei po juo be garso praslystančios glotnios juodos gondolos.

Iki šiol kovoja dėl išlikimo

Praėjus dviem šimtmečiams nuo „didingosios respublikos“ žlugimo, Venecija tebekovoja dėl išlikimo, tik dabar ta kova — kitokia. 1951-aisiais istoriniame centre gyveno 175000 žmonių, 2003-iaisiais beliko 64000. Taip atsitiko dėl išpūstų nekilnojamojo turto kainų ir todėl, kad trūksta darbo vietų bei nepakanka šiuolaikinių patogumų. Reikia spręsti sudėtingas socialines bei ekonomines problemas, pavyzdžiui, kaip atgaivinti nykstantį miestą, — ir ar išvis verta tai daryti.

Tikintis pakelti vietos ekonomiką, praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje žemyne, priešais miestą, buvo pastatytas naujas pramoninis rajonas ir per lagūną iškastas gilus kanalas, kad tanklaiviai galėtų pasiekti naftos perdirbimo įmonę. Išplėtus pramonę atsirado daugiau darbo vietų, tačiau šis sumanymas kritikuojamas dėl taršos bei pragaištingo acqua alta (kylančio vandens), kuris vis dažniau užtvindo didumą istorinio centro.

Lagūnos ekologija bei vandens srovių ir slėgių sąveika — nepaprastai svarbi: ji palaiko trapią gamtos pusiausvyrą, o nuo šito priklauso, ar miestas išliks. Tai buvo žinoma seniai. Dar 1324 metais Venecijos gyventojai ėmėsi didžiulių inžinerinių darbų nukreipti kita linkme upes, grasinusias užkimšti lagūną sąnašomis. XVIII amžiuje pastatė dambas, kad apsaugotų įlanką nuo pragaištingo Adrijos jūros poveikio.

Dabar padėtis atrodo pavojingesnė nei kada nors anksčiau. Kai pramoniniais tikslais buvo išeikvota dalis požeminio vandeningojo sluoksnio, miestas ėmė grimzti. Tikima, jog dabar ši problema pagaliau išspręsta, tačiau bėda ta, kad pasaulio vandenynų lygis ir toliau kyla. Be to, melioruojant žemes, lagūnos plotas mažėja ir taip pažeidžiama vandens bei sausumos pusiausvyra. Kylančio vandens buvo baiminamasi nuo seno, bet niekada jo grėsmė nebuvo tokia didelė kaip dabar. XX amžiaus pradžioje šv. Morkaus aikštė kasmet užtvindavo maždaug penkis septynis kartus. Praėjus šimtmečiui, tik per vienerius metus ji buvo apsemta 80 kartų.

Venecijos išskirtinis istorijos bei meno paveldas ir problemos, su kuriomis ji susiduria, sukėlė tarptautinį susirūpinimą. Išleistas specialus potvarkis, kuriuo siekiama apsaugoti miestą nuo semiančio vandens ir sergėti aplinką, kartu nepakenkiant uosto darbui bei netrikdant gyventojų. Kaip geriausia tai padaryti, iki šiol nenuspręsta.

Šiuo metu aukštinamos kanalų krantinės, taisomas gatvių grindinys, kad nepraleistų iš podirvio besisunkiančio vandens. Be to, užkertamas kelias į miesto gatves vandeniui pakliūti per nutekamuosius vamzdžius, nes jis plūsta, kai pakyla jūros lygis. Planuojama įrengti ir slankiąsias užtvaras skersai vagų, kuriomis laivai įplaukia į lagūną — ėmus vandeniui kilti, užsklandos būtų pakeliamos. Bet šitas projektas vertinamas itin prieštaringai.

Viską įgyvendinti reikia daug pastangų. „Šlovingas miestas jūroje“ iš tikrųjų turi labai įdomią praeitį, bet, kaip pastebėjo kai kurie žurnalistai, jis gali sumenkėti ir virsti tiesiog „muziejumi, jei nevietiniai ir toliau apsunkins miestiečių gyvenimą, kartais net versdami šiuos išsikelti“. Ilgą laiką Veneciją gamtos sąlygos vertė priešintis, kad išliktų. Bet dabar „vien apsauga nuo vandens bergždžia, nebent ji būtų teikiama socialiai bei ekonomiškai atsigavusiam, apgyvendintam, judriam ir gyvybingam miestui“.

[Žemėlapis 16 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Venecija

[Iliustracija 16 puslapyje]

Rialto tiltas per Didįjį kanalą

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Šv. Jurgio didžioji bažnyčia

[Iliustracija 17 puslapyje]

Šv. Marijos Šlovingosios bažnyčia

[Iliustracija 18 puslapyje]

Restoranai palei Didįjį kanalą

[Iliustracija 19 puslapyje]

Potvynis šv. Morkaus aikštėje

[Šaltinio nuoroda]

Lepetit Christophe/GAMMA

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 16 puslapyje]

ATSIBUSKITE!