Capoeira — šokis, sportas ar kovos menas?

Iš Atsibuskite! bendradarbio Brazilijoje

„Akrobatinė pusiausvyra ir lankstumas, šokio grakštumas bei jėga, kovos tempas ir išradingumas, o visa tai lydi muzikos ritmas.“

TAIP vienas rašytojas apibūdino brazilų meną, vadinamą capoeira (tariama kapoeira). Kito autoriaus nuomone, capoeira tampa „pasauliniu reiškiniu“.

Choreografas ir tyrinėtojas Edvardas Lunda tai vadina „unikaliu šokio, kovos meno, žaidimo bei ritualo deriniu“. Enciklopedijoje The New Encyclopædia Britannica rašoma, jog capoeira — „liaudies šokis“. Kaip jis atliekamas? Muzikantai ir žiūrovai sustoja ratu, kurio viduryje „aidint berimbau, arba muzikinio lanko, ritmui du vyrai, stovėdami vienas priešais kitą, sutartinai imituoja ‘kovos’ — puolimo bei gynybos — judesius“.

Nors dėl capoeira kilmės daug diskutuojama, daugumos tyrinėtojų nuomone, pradžią jam davė Afrikos genčių šokiai bei ritualai. Brazilijoje capoeira, matyt, įsigalėjo vergų prekybos laikais. Nors vergvaldžiai stengėsi užgniaužti afrikietiškąją kultūrą, vergai šokti nenustojo.

1888-aisiais panaikinus šalyje vergovę, pasak vieno brazilų rašytojo, „laisvę gavę vergai nesugebėjo prisitaikyti prie esamos socialinės ekonominės santvarkos“. Dėl to nemažai jų susidėjo su nusikalstamomis gaujomis ir capoeira paplito gatvių grumtynėse. Peiliais bei lazdomis apsiginklavusios grupuotės kaimynams kėlė siaubą.

Žurnale Planet Capoeira rašoma, jog gatvės šokis buvo „gana grubus“. Apie tai aiškinama: „Šokio mokytojai atsisakė visų grakščių, tikrose kovose nenaudingų judesių. Pavyzdžiui, šokėjai smūgius nukreipdavo žemiau ir taikydavo ne į galvą, bet į kitas kūno dalis. Įvairiais rankų judesiais buvo stengiamasi priešininką suklaidinti, smogti kumščiu, durti pirštu į akį. Atsisakyta muzikos, persivertimų šonu bei kitų akrobatikos elementų, išskyrus kovinius.“ Todėl nenuostabu, kad 1890-aisiais capoeira buvo uždraustas visoje šalyje. Nepaklusęs įstatymui capoeira galėjo būti nuteistas kalėti, gauti iki 300 rimbo kirčių ar net būti ištremtas. *

Praeito amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Manuelis dos Reis Mačadas, tarp capoeira mėgėjų žinomas kaip maestro Bimba, įkūrė akademiją, turėdamas tikslą mokyti šio meno. Kadangi tokios treniruotės vis dar buvo draudžiamos, jis, žinoma, stengėsi, kad apie tai nebūtų kalbama viešai. 1937 metais, Brazilijos prezidentui Žetulijui Vargasui pritariant, capoeira pripažintas kaip sporto šaka. Apskaičiuota, jog dabar Brazilijoje yra 2500000  capoeira atlikėjų. Šito dalyko mokoma mokyklose, universitetuose, karo akademijose.

Liaudies šokis ar kovos menas?

Nors kai kurie capoeira elementai primena šokio judesius, daugelis jį laiko kovos menu. Augustas, išmokęs capoeira su tėvu, yra įsitikinęs, kad „nors pati atlikimo maniera ir asocijuojasi su šokiu, tokie veiksmai kursto smurtą ir pažeidžia taikos bei meilės principus“. Jis tvirtina: „Apėmus pykčiui būtų nesunku pasinaudojant capoeira ką nors sužaloti.“ Net kai atlikėjai vengia fizinio kontakto, neatsargus judesys gali baigtis rimta trauma.

Be to, daug kas mano, jog capoeira turi aiškią religinę potekstę. Pedras Moraesas Trindadė, capoeira meistras iš Baijos valstijos (Brazilija), šį meną apibūdina kaip „kūno ir minčių vienovę“. Jis aiškina: „Laikydami capoeira tik sportu, sumenkinate [to reiškinio] istorinį bei filosofinį aspektą.“ Edmilsonas, aštuonerius metus buvęs capoeira atlikėjas Niterojaus mieste (Rio de Žaneiro valstija), sako: „Kai kurios chulas [įžanginės dainos; tariama čulas] bei su capoeira susiję ritualai turi daug bendra su spiritizmu.“

Kruopštus Biblijos principų tyrinėjimas Edmilsonui bei Augustui padėjo atsisakyti capoeira. Jie suprato, jog dvasinė ir fizinė sveikata per daug brangi, kad ja rizikuotų. Anksčiau mėgę užkrečiamą capoeira ritmą bei grakščius judesius, jie nutarė, kad tai nesuderinama su Biblija, raginančia žmones ‘nebesimokyti kariauti’. (Izaijo 2:4)

[Išnaša]

[Iliustracija 23 puslapyje]

„Capoeira“ atliekama tradicinių Brazilijos instrumentų „berimbau“ ir „atabaque“ (tariama atabake) ritmui palydint