Kaip lietaus vandenį surinkdavo senovėje ir kaip dabar

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO INDIJOJE

DĖL natūralaus proceso tas pats vanduo cirkuliuoja jau tūkstančius metų: garuoja iš žemės ir jūros, kyla aukštyn, susitelkia į debesis, galiausiai krituliais grįžta atgal į žemę. Ši ekonomiška sistema visa, kas gyva, aprūpina vandeniu gausiau nei reikia. Tai kodėl žmonijai dėl vandens kyla tiek daug problemų? Kaip jas išspręsti? Kad atsakytume į šiuos klausimus, apžvelkime, kokia padėtis Indijoje.

 Šalyje, kurioje yra per milijardą gyventojų, vandens ištekliai pasiekė kritinę ribą. Iš kur Indija vandens gauna? Toli šiaurėje upes maitina pavasarį Himalajuose tirpstantys sniegynai ir ledynai. Tačiau didžioji dalis Indijos pusiasalio priklausoma nuo kasmetinių musoninių liūčių: jos permerkia išdžiūvusią žemę, pripildo šulinius, ežerus bei patvindo sraunias upes, skersai išilgai vagojančias šalį. Musoninės liūtys Indijoje tiesiog nenuspėjamos ir laikomos „vienu iš mįslingiausių ir sunkiausiai suprantamų reiškinių“, kurį „net šiuolaikine technika, pradedant palydovais ir baigiant galingais superkompiuteriais, ... numatyti itin sudėtinga“.

Įprastas lietaus sezonas trunka tris keturis mėnesius, bet dažnai atsitinka taip, kad lyja ne visą tą laiką, o užeina trumpos stiprios liūtys. Taigi užtvankos staiga prisipildo ir vandenį tenka išleisti. Upės išsilieja iš krantų, apsemia pievas, namus. Kita bėda, kad dėl pramonės bei miestų plėtros mažėja miškų, — nebelieka medžių, kurių šaknys kaupia brangų lietaus vandenį ir leidžia pamažu susigerti į žemę. Todėl liūtys išplauna viršutinį dirvos sluoksnį ir išgraužia dirvožemį. Kaupiantis nuosėdoms ežerai bei tvenkiniai seklėja. Taip niekais nueina daug vertingo lietaus vandens.

Lietingajam sezonui pasibaigus, likusią metų dalį kasdien šviečia saulė, o kelis mėnesius tvyro tiesiog nepakeliama kaitra. Žemė greitai išdžiūsta, o dirva sukietėja ir suskeldėja. Vietoje buvusių veržlių upių plačiomis smėlėtomis vagomis vangiai srovena siauri upeliai. Nebelieka krioklių. Gruntinio vandens lygis mažėja ir jį pasiekti darosi vis sunkiau, tad tenka nuolat gilinti šulinius. Prasideda sausra. Žūsta pasėliai, krenta galvijai, o kaimiečiai keliasi į miestus, kur vandens ir taip jau trūksta.

Bet šitaip buvo ne visada. Senais laikais visoje Indijoje žmonės žinojo, kad nuo upių bei ežerų geriausia priklausyti kuo mažiau, nes pasibaigus musoninėms liūtims jie išdžius. Vietiniai išmoko surinkti lietaus vandenį. Jį naudodavo būtiniausiems reikalams bei kaupdavo sausringajam metui.

Kodėl vanduo renkamas dabar

Šiais laikais, kai taikomos modernios technologijos ir statomos milžiniškos dambos, užtvankos bei kasami drėkinimo kanalai, — o viso to Indijoje gausu — galima pamanyti, jog senoviniai vandens surinkimo būdai vargu ar ką nors bedomina. Iš tikrųjų nuo tada, kai daugelio namuose atsirado vandentiekis, o kaimuose hidrantai, tie metodai beveik nebenaudojami. Bet priežasčių nerimauti vis dėlto yra. Per pastaruosius pusšimtį metų, net įgyvendinusi didžiulius projektus, skirtus aprūpinti gyventojus vandeniu, Indija nebepajėgia patenkinti didėjančių jų poreikių ir prisitaikyti prie sparčių pokyčių, kurie vyksta buvusiai žemdirbių visuomenei tampant  industrine. Tiek vandens, kad pakaktų viskam, tiesiog nebesukaupiama.

Gamtosaugininkai bei sunerimusios valdžios supranta, jog apsirūpinti vandeniu reikia skatinti ir pačius gyventojus. Todėl ragina lietaus vandenį rinkti namuose, įmonėse, mokyklose — visur, kur tik įmanoma sukaupti nors šiek tiek. Štai kodėl daugelyje miestų ir valstijų naujuose pastatuose privalo būti vandens surinkimo įrenginiai.

Milijonai litrų lietaus vandens iškrenta vietovėse, kur jo niekas nenukreipia į saugyklas ir jis paprasčiausiai išgaruoja arba nuteka į jūrą. Kaupti lietaus vandenį reiškia surinkti jį ten, kur lyja. Taip daro pavieniai žmonės. Šitas vanduo jiems nieko nekainuoja, kitaip nei iš tvenkinių arba kanalų. Juk neturtingiesiems toks mokestis — gana sunki našta.

Imasi iniciatyvos

Indijoje žmonės supranta, kad vandenį rinkti būtina, ir prie šito prisideda. Kai kurie už tai pelnė net tarptautinį įvertinimą. Štai Radžendra Singas už pagalbą bendruomenei 2001-aisiais gavo prestižinį Magsaisai apdovanojimą. Dirbdamas su savo įkurta nevyriausybine organizacija, jis atgaivino beišnykstančią Aravario upę, labai svarbią Radžastano valstijai. Pastarojoje yra 8 procentai šalies gyventojų ir tik 1 procentas vandens išteklių. Per 15 metų Singo vadovaujama grupė prisodino medžių bei įrengė 3500 rezervuarų, tradicinių johads, vandeniui kaupti. Tuo daug prisidėjo prie kaimo gyventojų gerovės. Nors kitų pastangos gal lieka nepastebėtos, jie irgi daug prisideda prie vandens kaupimo ir džiaugiasi žinodami, jog kažkam pagelbėjo.

Pramonininkai taip pat supranta, kaip naudinga papildyti miesto atsargas surinktu lietaus vandeniu. Bangalūro priemiestyje (Pietų Indija) vienoje gamykloje įrengta paprasta, nebrangi lietaus vandens surinkimo nuo stogų sistema. Anksčiau jis nutekėdavo ant plento ir nueidavo niekais, bet dabar nukreipiamas į 42000 litrų rezervuarą. Per liūčių sezoną kasdien 6000 litrų surinkto ir išvalyto vandens panaudojama plauti indams bei kitoms įmonėje veikiančios valgyklos reikmėms. Tad nereikia imti iš miesto atsargų.

Galbūt pasakysite: „Lašas jūroje.“ Bet įsivaizduokite, jog turite banko sąskaitą, kuri papildoma kartą per metus. Iš ten imatės pinigų kasdienėms reikmėms, taigi santaupų pamažu nebelieka. Tačiau, jeigu kelis mėnesius per metus dirbsite ir gyvensite iš atlyginimo, o ne iš banke laikomų pinigų, ilgainiui suma sąskaitoje pradės augti. Taip ir su vandeniu. Padauginus milijonus kartų tuos sutaupytus litrus, matysime, kad nauda akivaizdi: bus nenusekę vandens šaltiniai, aukščiau pakilęs ir geriau prieinamas gruntinis vanduo, prisotintas vandeningasis horizontas bei padaugėję atsargų, kurias bus galima naudoti, kai lietūs pasibaigs. Prisiminkite, vandens ištekliai riboti, o kai jų nelieka, imti nėra iš kur.

Ilgalaikis sprendimas

Mūsų planeta visus dosniai aprūpina. Tačiau per šimtmečius dėl žmogaus godumo ir trumparegiškumo milijonų žemės gyventojų sąlygos pasidarė pražūtingos. Nepaisant kad ir nuoširdžių pastangų, žmonija neturi galios visiškai išspręsti iškilusias problemas. Laimei, pats Kūrėjas pažadėjo „sunaikinti tuos, kurie niokoja žemę“, ir atstatyti vandens apytakos pusiausvyrą taip, kad „dykumoje ištrykš vandens srovės, tyrlaukiuose tekės upės“. Tikrai „išdeginti smėlynai taps ežeru, ištroškusi žemė virs vandens šaltiniais“. Kokią atgaivą tuomet teiks gausūs lietaus vandenys! (Apreiškimo 11:18; Izaijo 35:6, 7)

 [Rėmelis/iliustracijos 21 puslapyje]

Vėl prie senų metodų

VANDUO NUO STOGŲ. Tai paprasta ir nebrangu. Nuolaidžiais stogais vanduo latakais lengvai subėga į nutekamuosius vamzdžius, o toliau žemyn į paruoštas statines. Perėjęs pro vielos tinklą, smėlį, žvyrą bei medžio anglis jis išsivalo. Tada patenka į požeminius nutekamuosius šulinius arba ant žemės įrengtas cisternas. Jos hermetiškos, nepralaidžios orui, saulės šviesai bei organinių medžiagų dalelėms; tada alūnu vanduo nuskaidrinamas, o chlorkalkėmis sunaikinamos bakterijos. Tokį vandenį galima naudoti sodininkystėje, nuleidimui tualetuose, skalbimui. Papildomai apdorojus jis tinkamas ir gerti. Perteklių galima surinkti į šulinius arba leisti susigerti į žemę ir taip pakelti gruntinio vandens lygį. Šitaip vanduo dažniausiai renkamas miestuose.

NAULAS. Upelyje padaromos akmeninės užtvankos, abipus prisodinama medžių. Jie teikia pavėsį ir sulėtina garavimą. Užtvenktas vanduo gryninamas įmetant vaistingųjų augalų.

RAPATS. Tai smėlėtame ir akmenuotame dirvožemyje įrengtos nedidelės talpyklos lietaus vandeniui. Dalis jo sunaudojama, o kas lieka, prasisunkia į vandeningąjį horizontą, iš kurio pasipildo šuliniai.

BHANDARAS. Požeminės talpyklos pastatytos surinkti vandeniui iš versmių. Iš čia vanduo nuteka į miesto saugyklas.

QANATS. Vertikalios šachtos kalvotose vietovėse. Jomis lietaus vanduo patenka į požeminius kanalus, kuriais, sunkio jėgos veikiamas, teka į tolimas saugyklas.

SUJUNGTOS TALPYKLOS. Rezervuarai lietaus vandeniui rinkti, iš kurių jis latakais nukreipiamas į žemiau esančias talpyklas.

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy: S. Vishwanath, Rainwater Club, Bangalore, India

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 19 puslapyje]

UN/DPI Photo by Evan Schneider

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 20 puslapyje]

UN/DPI Photo by Evan Schneider