Susipažinkite su „senąja dama iš Adatų gatvės“

ĮRAŠO KALBA

Susipažinkite su „senąja dama iš Adatų gatvės“

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO BRITANIJOJE

JOS įspūdingą rezidenciją juosia masyvios, be langų sienos. Įeigą saugo purpuriniais frakais, raudonomis liemenėmis bei juodais cilindrais pasidabinę sargybiniai. Lankytojus stebi slaptos kameros. Kas ta „senoji dama iš Adatų gatvės“ ir kodėl jai reikia tokios apsaugos?

„Senoji dama“ — tai viena svarbiausių pasaulyje finansų institucijų — Anglijos bankas. Bet kaip jis gavo tokį keistą pavadinimą? Adatų gatvė yra Londono dalyje, kur kadaise klestėjo daugybė gildijų, taigi ją taip vadinti greičiausiai pradėta dėl trijų adatų, pavaizduotų Adatų gamintojų kompanijos herbe. Praėjus maždaug šimtmečiui nuo banko įkūrimo, politikas ir dramaturgas Ričardas Šeridanas, kalbėdamas parlamente, jį pavadino „ilgaamžio, nepriekaištingos reputacijos miesto senąja dama“. Karikatūristas Džeimsas Džilrėjus mikliai pagavo šitą mintį, taigi nuo to laiko banką visi žino kaip senąją damą iš Adatų gatvės.

Būtinybė turėti valstybinį banką

Septynioliktame amžiuje Londone bankininkyste pirmieji pradėjo verstis auksakaliai, taigi diduma pinigų buvo jų rankose. Viskas ėjosi gana gerai, kol Stiuartų dinastijos karaliai nepradėjo skolintis pinigų ir jų negrąžinti. Ilgainiui žymiausi auksakaliai bankrutavo, o karui su Prancūzija vyriausybei ėmė beviltiškai trūkti pinigų.

Kai 1689-aisiais į sostą atsisėdo Viljamas III ir Marija II, neatidėliotinai reikėjo steigti valstybinį banką, kuris funkcionuotų kaip valdžios bankininkas ir lėšų rinkėjas. Nepaisant stipraus pasipriešinimo, iš pateiktų įvairių pasiūlymų parlamentas galiausiai išsirinko škotų pirklio Viljamo Patersono projektą. Londono gyventojai buvo raginami dėti pinigus į banką. Taip tikėtasi surinkti 1200000 svarų sterlingų (1700000 eurų). Vyriausybė pasižadėjo indėlininkams mokėti 8 procentus palūkanų ir garantavo narystę Anglijos banko kompanijos valdyboje. Pakankamai pinigų buvo surinkta per porą savaičių ir 1694-aisiais Anglijos bankas pradėjo veiklą.

Po keturiasdešimties metų jis persikėlė į patalpas Adatų gatvėje. Nuo praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio bankas įsikūręs septynių aukštų pastatų komplekse su didžiulėmis požeminėmis saugyklomis ir užima 1,2 hektaro kvartalą.

Pakilimo ir nuosmukio laikotarpiai

Iš pradžių indėlininkams, patikėjusiems saugoti savo svarus sterlingų, šilingus bei pensus, bankas išduodavo ant specialaus popieriaus ranka rašytus kvitus. Banke juos buvo galima pasikeisti į auksą arba monetas. Žinoma, jeigu visi savo pinigų pareikalautų vienu metu, bankui grėstų bankrotas. Kelis kartus iki to nedaug trūko. Pavyzdžiui, 1797-aisiais karas su Prancūzija vos neprivedė šalies prie bankroto. Panikos apimtiems investuotojams atsiėmus santaupas, banke nebeliko grynųjų pinigų atsargų ir 24 metus vietoje aukso monetų teko leisti mažo nominalo banknotus. Būtent šio „apribojimo laikotarpiu“ bankas ir buvo pradėtas vadinti senąja dama iš Adatų gatvės. Skubotai paruošti banknotai labai viliojo pinigų padirbinėtojus, bet bausmės tais laikais buvo griežtos. Už klastojimą pakarta per 300 žmonių.

Bankas vos išvengė ir kitokių bėdų. 1780-aisiais jo pastatą Londone bandė užgrobti maištininkai. Nuo to laiko valstybės aukso saugumui užtikrinti buvo paskirtas specialus kareivių padalinys, kuris kasnakt patruliuodavo aplink banką. Taip pastatas buvo saugomas iki 1973-iųjų.

Devynioliktame amžiuje britų svaras sterlingų ir Anglijos banko banknotai tapo tvirčiausia valiuta pasaulyje. Tačiau dėl Pirmojo pasaulinio karo padėtis pasikeitė. Brangiai atsiėjęs karas šaliai padarė didžiulę žalą. Keisti banknotus į auksą griebėsi tiek daug indėlininkų, kad auksinių monetų nebeliko tuoj pat. Jų vietoje pradėti naudoti mažo nominalo banknotai, o auksinės monetos iš kasdienės apyvartos išnyko visiems laikams. 1931-aisiais Britanija visiškai atsisakė aukso standarto (pinigų sistemos, padengtos bankų aukso rezervais). Tai reiškė, jog svaro sterlingų vertė jau nebuvo susieta su fiksuotu aukso kiekiu.

Per visą savo istoriją bankas buvo privačios kompanijos rankose. Tačiau nuo 1946-ųjų valdomas valstybės.

„Senoji dama“ veikli kaip visada

Anglijos bankas yra centrinis. Jis veikia kaip valdžios bankininkas: pataria jai finansų politikos klausimais ir kiek įmanoma palaiko valiutos stabilumą, nustatydamas atitinkamo dydžio palūkanas. Kiti jo klientai yra komerciniai bankai bei užsienio šalių centriniai bankai. Anglijos banko požemiuose saugomi šalies aukso rezervai. Kitoje saugioje vietoje, už Londono, jo tarnautojai prižiūri naujų banknotų spausdinimą.

Įsikūręs netoli laiko juostų centro Londono Sitis niekada nemiega. Jame svarbus vaidmuo tenka Anglijos bankui. Tai, kas vyksta už sienų, kuriose nėra jokio lango, atsispindi visame finansų pasaulyje. Taip, „senoji dama iš Adatų gatvės“, tvirtai laikanti savo rankose valstybės finansus, veikli kaip visada.