Išbandymai nesutrukdė tarnauti Dievui

PAPASAKOJO IVANAS MIKITKOVAS

„Jei liksi mūsų mieste, vėl įkišime į kalėjimą“, — įspėjo vienas saugumietis. Neseniai jau buvau atsėdėjęs 12 metų. Abu tėvai sunkiai sirgo, todėl reikėjo mano pagalbos. Ką gi daryti?

GIMIAU 1928-aisiais Caulo kaime (Moldova *). Kai buvau vienerių, mano tėtis Aleksanderis nuvyko į Jašą (Rumunija), kur sutiko Biblijos tyrinėtojus — taip tuo metu vadinosi Jehovos liudytojai. Grįžęs šeimai bei kaimynams papasakojo, ką sužinojęs. Netrukus kaime susibūrė Biblijos tyrinėtojų grupelė.

Buvau jauniausias iš keturių sūnų ir augau tarp Dievui atsidavusių žmonių, kurie rodė man gerą pavyzdį. Nuo mažumės supratau, jog tarnaudami Jehovai sulauksime priešiškumo ir patirsime išbandymų. Gerai prisimenu, kaip policininkai ne kartą naršė po mūsų namus ieškodami biblinės literatūros. Bet tai manęs neišgąsdino. Per Biblijos studijas sužinojau, kad persekiojamas buvo net pats Dievo Sūnus, Jėzus Kristus, bei jo mokiniai. Sueigose dažnai girdėdavome priminimus, jog Jėzaus sekėjai turi tikėtis spaudimo. (Jono 15:20)

Padrąsintas ištverti

1934 metais, kai tebuvau šešerių, per vieną sueigą perskaitė laišką apie bendratikių kančias nacistinėje Vokietijoje. Broliai paragino už juos melstis. Nors buvau visai mažas, to laiško niekada nepamiršau.

Po ketverių metų patyriau pirmąjį ištikimybės išbandymą. Per tikybos pamoką popas mėgino priversti užsikabinti kryželį. Kai atsisakiau, visiems vaikams liepė išsitraukti savuosius ir taip parodyti, jog yra pavyzdingi cerkvės nariai. Tada, bedęs pirštu į mane, visų paklausė: „Ar norite, kad tokie mokytųsi kartu su jumis? Kurie nenori, pakelkite ranką.“

Kadangi popo bijojo, visi pakėlė rankas. „Matai, — tarė man, — niekas tavęs čia nenori. Tučtuojau lauk iš mokyklos.“ Po poros dienų į namus atėjo mokyklos direktorius. Pakalbėjęs su tėvais paklausė manęs, ar norėčiau toliau mokytis. Atsakiau, jog noriu. „Tuomet, kol direktorius aš, — pasakė jis, — lankysi mokyklą ir popas nekliudys.“ Taip ir buvo, popas apsiramino.

 Persekiojimai stiprėja

1940-aisiais Besarabija, ta šalies dalis, kur gyvenome, tapo Sovietų Sąjungos dalimi. 1941 metų birželio 13 ir 14 dienomis visi žymūs politikai ir visuomenininkai buvo ištremti į Sibirą. Jehovos liudytojų tuomet nelietė. Tačiau nuo tada į sueigas rinkomės bei skelbėme atsargiau.

1941-ųjų birželio pabaigoje nacistinė Vokietija visu frontu netikėtai užpuolė savo sąjungininkę, Sovietų Sąjungą. Netrukus Rumunijos pajėgos Besarabiją susigrąžino. Taip vėl patekome jos valdžion.

Rumunijos kariuomenėje tarnauti atsisakiusius aplinkinių kaimų liudytojus suėmė ir daugumą nuteisė 20 metų priverčiamųjų darbų. Tėvui liepė prisistatyti į nuovadą. Ten žiauriai sumušė, nes buvo liudytojas. O mane ištempė iš mokyklos į cerkvę klausytis pamaldų.

Ilgainiui Antrasis pasaulinis karas pakrypo kita linkme. 1944 metų kovą sovietai greitai užėmė šiaurinę Besarabiją, o iki rugpjūčio — visą kraštą. Tuomet buvau paauglys.

Visus sveikus kaimo vyrus greit pašaukė į sovietų armiją. Tačiau liudytojai dėl savo tikėjimo atsisakė, tad buvo nuteisti dešimčiai metų. Karas Europoje baigėsi 1945-ųjų gegužę — Vokietija kapituliavo. Bet daugelis Moldovos liudytojų kalėjo iki pat 1949 metų.

Pokario sunkumai

Pasibaigus karui, Moldovoje prasidėjo baisi sausra. Nepaisant to, sovietų valdžia ir toliau reikalavo iš ūkininkų prievolės — didelės derliaus dalies. Užėjo siaubingas badas. 1947 metais Caulo gatvėse mačiau ne vieną lavoną. Mirė ir mano brolis Jefimas, o aš ne vieną savaitę buvau toks nusilpęs, jog vos pajudėjau. Tačiau badas baigėsi, ir likę gyvi liudytojai tęsė skelbimo darbą. Aš skelbiau savo kaime, o septyneriais metais vyresnis brolis Vasilis — gretimuose.

Liudytojams suaktyvėjus, valdžia pradėjo akyliau mus stebėti. Dėl to, kad skelbėme, atsisakėme kištis į politiką ir eiti į kariuomenę, ėmė daryti kratas ieškodami biblinės literatūros bei suiminėti. 1949-aisiais į Sibirą ištrėmė kai kuriuos gretimų bendruomenių liudytojus. Tačiau likę skelbėjai tęsė tarnybą, tik dar atsargiau.

Tuo metu rimtai susirgau, liga sparčiai progresavo. Galiausiai gydytojai nustatė kaulų tuberkuliozę ir 1950 metais sugipsavo dešinę koją.

Tremtis į Sibirą

1951-ųjų balandžio 1 dieną, nors koja vis dar buvo gipse, mane bei namiškius suėmė ir drauge su kitais liudytojais išvežė į Sibirą. * Kadangi neturėjome laiko susiruošti, menkai tepasiėmėme maisto. Tad, ką turėjome, greitai baigėsi.

Galiausiai po maždaug poros savaičių kelionės pasiekėme Asiną, miestelį Tomsko srityje. Čia visus lyg kokius galvijus išvarė iš vagonų. Nors spaudė stiprus šaltis, buvo gera įkvėpti gaivaus oro. Gegužę, ledams pajudėjus, mus nuplukdė 100 kilometrų į Torbą, kur taigoje buvo įsikūrusi medkirčių stovykla. Čia turėjome gyventi bausmės laikotarpiu, kuris, kaip išgirdome, niekada nesibaigs.

Nors darbas miške — ne kalėjimas, vis tiek mus akylai saugojo. Miegodavo mūsų šeima traukinio vagone. Tą vasarą įsirengėme  namus — paprasčiausias žemines, kad kaip nors išgyventume žiemą.

Kadangi mano koja tebebuvo sugipsuota, miške dirbti nereikėjo, turėjau gaminti vinis. Šis darbas suteikė galimybę slapta dauginti Sargybos bokšto žurnalus bei kitus biblinius leidinius. Spaudiniai kažkaip reguliariai patekdavo mums į rankas iš vakarų Europos, iš už tūkstančių kilometrų.

Suimtas ir įkalintas

1953 metais gipsą pagaliau nuėmė. Nors ir labai saugojausi, KGB sužinojo apie mano dvasinę veiklą, taip pat susekė, kad dauginu biblinę literatūrą. Todėl drauge su kitais liudytojais buvau nuteistas 12 metų kalėti. Tačiau teisme turėjome puikią progą liudyti apie Dievą Jehovą ir jo meilingą tikslą žmonijai.

Galiausiai mus išskirstė po įvairius lagerius prie Irkutsko, už šimtų kilometrų toliau į rytus. Jie buvo skirti vadinamiesiems sovietų valstybės priešams. Nuo 1954-ųjų balandžio 8 dienos iki 1960 metų pradžios teko pabūti net dvylikoje kalinių darbo lagerių. Paskui mane perkėlė daugiau kaip 3000 kilometrų į vakarus — į milžinišką Mordovijos lagerių kompleksą už maždaug 400 kilometrų į pietryčius nuo Maskvos. Ten susitikau su ištikimais liudytojais iš įvairių Sovietų Sąjungos kampelių.

Valdžia pamatė, jog, leidžiant liudytojams laisvai bendrauti su kitais kaliniais, kai kurie jų irgi įtiki. Todėl 30 ar net daugiau kilometrų nusidriekusiame Mordovijos komplekse, sudarytame iš atskirų darbo lagerių, buvo pasistengta liudytojus izoliuoti. Mūsiškiame gyveno per 400 brolių. Už kelių kilometrų kitame — mažiausiai šimtas seserų.

Savo lageryje uoliai padėjau organizuoti krikščionių sueigas bei dauginti biblinę literatūrą, slapta patekdavusią čionai. Matyt, vadovybė tai pastebėjo. Todėl netrukus, 1961-ųjų rugpjūtį, mane nuteisė metus kalėti liūdnai pagarsėjusiame caro laikų Vladimiro kalėjime už maždaug 200 kilometrų į šiaurryčius nuo Maskvos. Ten iki 1962 metų vasario sėdėjo ir JAV lakūnas Fransis Garis Pauersas, pašautas 1960-ųjų gegužę, kai žvalgybiniu lėktuvu skrido virš Rusijos.

Kalint tame kalėjime, maisto davinio pakako tik gyvybei palaikyti. Šiaip badas man nebuvo naujiena, nes teko alkanauti jaunystėje, tačiau sunkiausia buvo ištverti siaubingą 1961—1962 metų žiemos speigą. Radiatoriai susprogo, tad temperatūra kameroje laikėsi gerokai žemiau nulio. Gydytojas, pamatęs, kokioje apgailėtinoje padėtyje esu, pasirūpino, kad  per didžiausius šalčius būčiau perkeltas į kiek geresnę kamerą.

Palaikomas, kad nepalūžčiau

Po ilgų įkalinimo mėnesių žmogų gali prislėgti neigiamos mintys — kaip tik to ir tikisi kalėjimo valdžia. Kadangi nuolat meldžiausi, jėgų suteikdavo Jehovos dvasia bei Rašto eilutės, kurias sugebėjau prisiminti.

Ypač drąsos įkvėpdavo apaštalo Pauliaus žodžiai „mes visaip spaudžiami, bet nesugniuždyti“ ir „suglumę, bet nenusivylę“. (2 Korintiečiams 4:8-10, Brb) Praslinko metai ir mane grąžino į Mordovijos lagerių kompleksą. Čia 1966 metų balandžio 8-ąją baigėsi 12 metų bausmė. Išeinant charakteristikoje parašė: „Perauklėti neįmanoma.“ Tai buvo akivaizdus įrodymas, jog likau ištikimas Jehovai.

Neretai manęs klausia, kaip, nepaisant griežtos kontrolės, sovietiniuose lageriuose bei kalėjimuose pavykdavo gauti ir dauginti biblinę literatūrą. Pasak vienos Latvijos politinės kalinės, ketverius metus išbuvusios Potmos moterų lageryje, vargu ar kam pavyko tai sužinoti. „Liudytojai kažkokiais būdais vis gaudavo gan daug literatūros“, — rašė ji, 1966-aisiais išėjusi į laisvę. „Atrodė, tarsi ją numesdavo naktį praskrendantys angelai“, — tęsė moteris. Išties tik dėl to, kad padėjo Dievas, mūsų veikla nenutrūko!

Gaunu šiek tiek laisvės

Kai mane paleido, skelbimo veiklai vadovavę broliai paprašė persikelti į vakarų Ukrainą, šalia Moldovos, ir padėti tenykščiams broliams. Tačiau, kadangi buvau teistas ir nuolat sekamas KGB, mažai kuo galėjau pagelbėti. Sulaukęs grasinimo, kad būsiu vėl įkalintas, po poros metų persikėliau į kitą sovietinę respubliką — Kazachstaną. Ten valdžia retai tikrindavo dokumentus. Tačiau 1969-aisiais sunkiai susirgo tėvai, tad grįžau į Ukrainą jais pasirūpinti. Artiomovske, į šiaurę nuo didelio miesto Donecko, vienas KGB pareigūnas pagrasino vėl įkišti į kalėjimą, kaip minėjau pasakojimo pradžioje.

Bet pasirodė, kad tai buvo paprasčiausias mėginimas įbauginti. Jis neturėjo pakankamai įkalčių. Pasiryžau tęsti savo tarnybą ir KGB sekant kone kiekvieną mano žingsnį, toliau rūpinausi tėvais. Abudu mirė ištikimi Jehovai: tėtis 1969 metų lapkritį, o mama 1976-ųjų vasarį.

Kai persikėliau į Ukrainą, buvau keturiasdešimties. Prižiūrėdamas tėvus lankiau liudytojų bendruomenę, kuriai priklausė ir jauna moteris, vardu Marija. Jai tebuvo aštuoneri, kai drauge su tėvais, kaip ir maniškius, 1951 metų balandžio pradžioje ištrėmė iš Moldovos į Sibirą. Marija prisipažino, kad jai patinka, kaip giedu. Tarp mūsų užsimezgė draugystė. Ir nors abu buvome visiškai atsidėję tarnybai, sugebėjome ją puoselėti. O 1970-aisiais Marija sutiko už manęs ištekėti.

Netrukus susilaukėme dukters Lidijos. Tačiau 1983 metais, kai mergaitei tebuvo dešimt, mane KGB įdavė buvęs liudytojas. Iki tol beveik dešimtmetį ištarnavau keliaujančiuoju prižiūrėtoju rytų Ukrainoje. Mūsų krikščioniškos veiklos priešininkams pavyko prikalbinti kai kuriuos melagingai paliudyti, todėl gavau penkerius metus kalėti.

Kalėjime mane atskyrė nuo kitų liudytojų, tačiau joks žmogus nepajėgė atskirti nuo Jehovos ir Jis visad mane palaikė. Be to, turėjau progų liudyti kitiems kaliniams. Galiausiai po ketverių metų mane paleido ir grįžau pas žmoną bei dukrą, kurios ištikimai tarnavo Jehovai.

 Atgal į Moldovą

Dar metus išgyvenome Ukrainoje, paskui visam laikui įsikūrėme Moldovoje, nes čia reikėjo brandžių, patyrusių brolių pagalbos. Tuo metu valdžia jau leido laisviau keliauti. 1988-aisiais atvykome į Belcus — čia Marija gyveno prieš 37 metus, iki tremties. Tada šitame antrame pagal dydį Moldovos mieste buvo maždaug 375 liudytojai, dabar — daugiau kaip 1500! Nors gyvenome Moldovoje, tarnavau keliaujančiuoju prižiūrėtoju Ukrainoje.

Kai 1991-ųjų kovą mūsų organizacija Sovietų Sąjungoje buvo įteisinta, tūkstančiai žmonių jau buvo nusivylę žlugusiu komunizmu. Daugelis jautėsi suglumę ir neturėjo jokios tikros ateities vilties. Tad Moldovai tapus nepriklausoma valstybe, kaimynai ir net kai kurie buvę persekiotojai pasirodė esą tikrai derlinga dirva. Po 1951 metų trėmimo šalyje liko tik nedaug liudytojų, o dabar joje, turinčioje apie 4200000 gyventojų, jų yra gerokai per 18000. Džiugi krikščioniška tarnyba padeda mums užmiršti visas patirtas kančias.

Maždaug prieš dešimtmetį mano sveikata visai sušlubavo, todėl keliaujamąjį darbą teko nutraukti. Kartais negalia varo į neviltį. Tačiau laikui bėgant supratau, kad Jehova žino, kaip pakelti mums dvasią. Ir reikiamu metu jis tikrai sustiprina. Ar ką nors pakeisčiau, jei galėčiau gyventi iš naujo? Ne. Tik norėčiau būti dar drąsesnis ir uolesnis tarnyboje.

Manau, kad Jehova mane palaimino — tiesą sakant, visi jo tarnai, nepaisant aplinkybių, yra jo laiminami. Turime aiškią viltį, tvirtą tikėjimą ir garantiją, jog netrukus kiekvienas džiaugsimės tobula sveikata Jehovos naujajame pasaulyje.

[Išnašos]

[Iliustracija 20, 21 puslapiuose]

Mūsų namas Sibiro tremtyje Torboje (1953 m.). Tėvas ir mama (kairėje), brolis Vasilis su sūnumi (dešinėje)

[Iliustracija 21 puslapyje]

Viename iš lagerių (1955 m.)

[Iliustracija 23 puslapyje]

Krikščionės Sibire, kai Marijai (apačioje, kairėje) buvo apie 20 metų

[Iliustracija 23 puslapyje]

Su dukra Lidija

[Iliustracija 23 puslapyje]

Mūsų vestuvės (1970 m.)

[Iliustracija 23 puslapyje]

Su Marija šiandien