Kas yra „vienintelis tikrasis Dievas“?

JĖZUS dažnai melsdavosi Dievui, kurį vadino Tėvu, ir to paties mokė kitus. (Mato 6:9-11; Luko 11:1, 2) Likus keletui valandų iki mirties, melsdamasis drauge su apaštalais, jis karštai prašė: „Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų tave. O amžinasis gyvenimas — tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų — Mesiją.“ (Jono 17:1, 3)

Atkreipkite dėmesį, Jėzus meldžiasi Tam, kurį vadina „vieninteliu tikruoju Dievu“. Tolesni maldos žodžiai parodo, kad Dievas už jį aukštesnis: „Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui.“ (Jono 17:5) Kadangi prašė Dievą būti pašlovintas pas jį, ar galėjo Jėzus tuo pačiu metu būti ir „vienintelis tikrasis Dievas“? Patyrinėkime.

Kas Jėzus buvo danguje

Po tos maldos praėjo vos kelios valandos ir Jėzui buvo įvykdyta mirties bausmė. Tačiau miręs jis išbuvo neilgai — nuo penktadienio popietės iki sekmadienio ryto. (Mato 27:57—28:6) „Tą Jėzų Dievas prikėlė, — pareiškė apaštalas Petras, — ir mes visi esame šito liudytojai.“ (Apaštalų darbų 2:31, 32) Ar Jėzus galėjo prisikelti pats? Ne, juk Biblijoje sakoma, kad mirusieji „nebežino nieko“. (Mokytojo 9:5) Taigi savo Sūnų Jėzų prikėlė jo dangiškasis Tėvas — „vienintelis tikrasis Dievas“. (Apaštalų darbų 2:32; 10:40)

Neilgai trukus religiniai persekiotojai nužudė Jėzaus mokinį Steponą. Jiems besirengiant jį užmušti akmenimis, Steponui buvo duotas regėjimas. Jis sakė: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje.“ (Apaštalų darbų 7:56) Steponas matė Jėzų, „Žmogaus Sūnų“, palaikantį Dievo interesus danguje — „Dievo dešinėje“, kaip kad jis yra buvęs ‘pas Dievą’ prieš ateidamas į žemę. (Jono 17:5)

Praėjus kiek laiko po Stepono egzekucijos, Jėzus stebuklingai pasirodė Sauliui, geriau žinomam romėniškuoju Pauliaus vardu. (Apaštalų darbų 9:3-6) Graikijoje, Atėnuose, Paulius kalbėjo apie „Dievą, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėją“. Jis aiškino, kad būtent šis „vienintelis tikrasis Dievas“ „teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė ir visiems už jį laidavo, prikeldamas iš numirusių“. (Apaštalų darbų 17:24, 31) Čia apaštalas Paulius Jėzų  pavadina „žmogumi“, Dievo prikeltu gyventi danguje ir padėtimi žemesniu už Dievą.

Apaštalas Jonas irgi Jėzų apibūdino kaip asmenį, pavaldų Dievui. Jis tvirtino evangeliją rašęs turėdamas tikslą, kad skaitytojai patikėtų, jog „Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus“, o ne Dievas. (Jono 20:31) Be to, Jonas regėjime iš dangaus matė „Avinėlį“, kuris, pagal šio apaštalo evangeliją, yra ne kas kitas kaip Jėzus. (Jono 1:29) Avinėlis stovi su 144000 kitų, Jono pavadintų „atpirktais [arba prikeltais] iš žemės“. Apaštalas aiškina, kad tie 144000 turi Avinėlio ir „jo Tėvo vardus, įrašytus savo kaktose“. (Apreiškimo 14:1, 3)

Ar galėjo „Avinėlis“ būti tas pats kaip „jo Tėvas“? Aišku, ne. Biblijoje — tai atskiri asmenys, ir netgi turi skirtingus vardus.

Kuo vardu Avinėlis ir Tėvas

Kaip jau matėme, Dievo Sūnus, pavadintas Avinėliu, yra Jėzus. (Luko 1:30-32) O kuo vardu jo Tėvas? Biblijoje šis vardas minimas tūkstančius kartų. Pavyzdžiui, Psalmyno 83:18 (NW) sakoma: „Tu vienintelis, kurio vardas Jehova, esi Aukščiausiasis visoje žemėje.“ Deja, daugelyje Biblijos vertimų Dievo vardas, Jehova, pakeistas žodžiais „Viešpats“ ir „Dievas“. Dažnai jie rašomi didžiosiomis raidėmis, manant, kad tai padės atskirti Jehovą nuo kitų, vadinamų dievais bei viešpačiais. * Tačiau daugelyje Biblijos vertimų Dievo vardas grąžintas ten, kur jam ir dera būti.

Šituo atžvilgiu vertas dėmesio Biblijos vertimas į anglų kalbą American Standard Version (1901 m.). Jame Dievo vardas, Jehova, sugrąžintas į tas vietas, kur būti turi neginčijamą teisę. Pratarmėje rašoma: „Vertėjų vieningu įsitikinimu, žydų prietaras, pagal kurį Dievo vardas laikomas per daug šventu, kad galima būtų jį ištarti, neturi daugiau vyrauti Senojo Testamento vertime į anglų ar bet kurią kitą kalbą; laimei, jis [tas prietaras] nebedaro įtakos daugeliui šių laikų misionierių vertimų.“ *

Kieno mokymas yra Trejybė?

O ką galima pasakyti apie Trejybės doktriną, pagal kurią tvirtinama, kad Jėzus ir Jehova — tas pats Dievas? Žurnalo The Living Pulpit 1999 m. balandžio—birželio numeryje Trejybė apibrėžta taip: „Vienas Dievas Tėvas, vienas Viešpats Jėzus Kristus ir viena Šventoji Dvasia — trys ‘asmenys’, ... kurie iš esmės yra tas pats arba vienas [asmuo]...; visi trys — tas pats Dievas, visi turi vienodą prigimtį, tačiau iš tikrųjų skiriasi savybėmis.“ *

Iš kur šis painus mokymas apie Trejybę atsirado? Savaitraščio Christian Century 1998-ųjų gegužės 20—27 dienos numeryje pacituotas vienas pastorius, kuris pripažįsta, kad Trejybė „yra ne Jėzaus, o bažnyčios mokymas“. Jei taip, ar tas mokymas derinasi su tuo, ko mokė Jėzus?

Tėvas — aukštesnis už Sūnų

Jėzus savo sekėjus mokė melstis taip: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas.“ Apie mūsų dangiškąjį Tėvą, vardu Jehova, Biblijoje rašoma, kad jis už Sūnų aukštesnis. Pavyzdžiui, Jehova yra „nuo amžių per amžius“. Bet Jėzus čia vadinamas „visos Kūrinijos pirmagimiu“. Kad Jehova už jį aukštesnis, mokė ir pats Jėzus. Jis sakė: „Tėvas už mane aukštesnis.“ (Mato 6:9; Psalmyno 90:1, 2; Kolosiečiams 1:15; Jono 14:28) Tačiau pagal Trejybės doktriną teigiama, jog Tėvas ir Sūnus yra „tas pats Dievas“.

Tai, kad Tėvas aukštesnis už Sūnų ir kad Tėvas yra atskiras asmuo, aiškiai matyti iš  Jėzaus maldų. Pavyzdžiui, prieš mirtį jis meldėsi: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę [tai yra gėdingą mirtį] nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ (Luko 22:42) Jeigu Dievas ir Jėzus, kaip sakoma Trejybės doktrinoje, yra „iš esmės vienas [asmuo]“, kaip tad Jėzaus valia, arba noras, galėjo skirtis nuo jo Tėvo valios? (Hebrajams 5:7, 8; 9:24)

Be to, jeigu Jehova ir Jėzus buvo tas pats asmuo, kaip vienas iš jų žinojo tai, ko nežinojo kitas? Pavyzdžiui, apie metą, kai bus teisiamas pasaulis, Jėzus pasakė: „Tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas.“ (Morkaus 13:32)

Trejybė ir Bažnyčia

Trejybė nėra Jėzaus arba pirmųjų krikščionių mokymas. Kaip jau minėta, tai „bažnyčios mokymas“. 1999 metų leidinyje apie Trejybę The Living Pulpit buvo rašoma: „Kartais, atrodo, jog visi mano Trejybės doktriną esant tipišku krikščionių teologijos mokymu“, bet toliau priduriama, kad jis „nėra biblinis“.

Enciklopedijoje New Catholic Encyclopedia (1967 m.) išsamiai aiškinama apie Trejybę ir pripažįstama: „Trejybės dogma iš esmės atsirado ketvirtojo amžiaus pabaigoje... Formuluotė ‘vienas Dievas trijuose asmenyse’ krikščionių gyvenime ir tikėjime nebuvo tvirtai įsigalėjusi iki pat ketvirtojo šimtmečio pabaigos.“

Berno (Šveicarija) universiteto profesorius Martinas Verneris pažymėjo: „Kur tik Naujajame Testamente užsimenama apie Jėzaus santykius su Dievu, Tėvu, — ar būtų kalbama apie [Jėzų] kaip žmogų, ar kaip Mesiją, — aiškiai matomas jo pavaldumas.“ Be jokios abejonės, tai, ką tikėjo Jėzus bei pirmieji krikščionys, labai skiriasi nuo dabarties bažnyčių mokymo apie Trejybę. Bet iš kur ši doktrina atsirado?

Trejybės ištakos

Biblijoje rašoma, kad žmonės garbino daug dievų ir deivių: Astartę, Milkomą, Kemošą, Molechą. (1 Karalių 11:1, 2, 5, 7) Nemažai senovės izraelitų kadaise net tikėjo tikrąjį Dievą esant Baalą. Todėl Jehovos pranašas Elijas metė iššūkį: „Jeigu Jehova yra tikrasis Dievas, sekite jį, bet jeigu Baalas, tuomet sekite jį!“ (1 Karalių 18:21, NW)

Garbinti pagonių dievų triadas buvo įprasta dar prieš gimstant Jėzui. „Dievų trejybės idėja gimė Egipte“, — teigia istorikas Vilis Durantas. Enciklopedijoje Encyclopædia of Religion and Ethics Džeimsas Heistingsas rašė: „Pavyzdžiui, induizme yra Brahmos, Šyvos ir Višnaus triada, o Egipto religijoje — Ozyrio, Izidės ir Horo triada.“

Taigi dievų yra daug. Ar tai pripažino ir pirmieji krikščionys? Ar Jėzų jie laikė Visagaliu Dievu?

[Išnašos]

[Iliustracija 7 puslapyje]

EGIPTAS

Triada: Horas, Ozyris ir Izidė (antrasis tūkstantmetis p. m. e.)

[Iliustracija 7 puslapyje]

PALMYRA (SIRIJA)

Triada: mėnulio dievas, dangaus viešpats ir saulės dievas (apie pirmąjį m. e. a.)

[Iliustracija 7 puslapyje]

INDIJA

Triasmenis hinduistų dievas (apie septintąjį m. e. a.)

[Iliustracija 7 puslapyje]

NORVEGIJA

Trejybė: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia (apie tryliktąjį m. e. a.)

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 7 puslapyje]

Dvi nuotraukos viršuje: Musée du Louvre, Paris