Kokius filmus pasirinksite?

PASTARAISIAIS dešimtmečiais kiną bei televiziją užplūdusi sekso, smurto ir nešvankybių banga vertinama įvairiai. Vieni tą pačią sekso sceną vadina amoralia, kiti — meniška. Kai kas rodomą smurtą peikia, kai kas pateisina. Vieniems nešvanki veikėjų kalba atgrasi, kitiems — tikroviška. Taigi kas vienam nepadoru, kitam — minties laisvės išraiška. Tik kartais atrodo, kad tokios diskusijos tėra ginčai, kaip ką pavadinti.

Tačiau filmų turinys turėtų kelti gerokai didesnį susirūpinimą. Ir ne tik tėvams, bet kiekvienam moralės normas branginančiam žmogui. „Kaskart, kai neatsispyrusi pagundai nueinu į kiną, išėjusi iš jo jaučiuosi blogesnė, — skundėsi viena mergina. — Darosi gėda dėl tų, kurie pagamino tokį šlamštą, ir nesmagu pačiai, nes tai žiūrėjau. Pasijuntu lyg praradusi dalelę žmoniškumo.“

Atsiranda apribojimai

Nerimas dėl filmų turinio — ne naujiena. Jau kino istorijos pradžioje buvo kilęs triukšmas dėl vaizduojamų seksualinių ir kriminalinių scenų. Todėl XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje JAV įsigaliojo filmų turinį griežtai ribojantis kodeksas.

Pasak The New Encyclopædia Britannica, šis kodeksas filmų kūrėjus „nepaprastai suvaržė, uždraudė vaizduoti beveik viską, ką paprastai daro suaugę žmonės. Buvo neleidžiama rodyti ‘aistringų scenų’, o apie svetimavimą, nesantuokinį seksą, suvedžiojimą ir seksualinę prievartą negalėjo būti net užuominos, — nebent be šių dalykų būdavo neįmanoma vystyti siužeto ir kaltininkai filmo gale susilaukdavo rūsčios bausmės“.

Buvo ribojamas ir smurtas. Filmuose uždrausta „demonstruoti arba aptarinėti šiuolaikinius ginklus, pateikti nusikaltimų detales, rodyti, kaip banditai nužudo teisėsaugos  pareigūnus, neleidžiama kalbėti apie didelius žiaurumus ar žudynes bei įtraukti žmogžudysčių ir savižudybių scenas, nebent tai tikrai būtina siužetui... Jokiu būdu nebuvo galima pateisinti nė vieno nusikaltimo“. Kodekso žodžiais apibendrinant, „draudžiama gaminti filmus, kurie silpnintų žiūrovų moralę“.

Draudimus keičia indeksai

Šeštajame dešimtmetyje daug Holivudo prodiuserių kodekso jau nebepaisė, nes laikė pasenusiu. Todėl 1968-aisiais jį pakeitė indeksai. * Nuo tada filme galima rodyti viską, tik reikia pažymėti jį atitinkamu indeksu, perspėjančiu, jog skirta „suaugusiems“. Pasak beveik keturis dešimtmečius Amerikos filmų asociacijai vadovavusio Džeko Valenčio, indeksavimu siekta „iš anksto įspėti tėvus, kad šie patys galėtų nuspręsti, kokius filmus leisti žiūrėti vaikams“.

Įvedus indeksavimą Holivudo filmai smarkiai pasikeitė — pasipylė sekso, smurto ir nešvankybių srautas, kurio, įsigaliojus tokiai liberaliai tvarkai, jau nebebuvo įmanoma sulaikyti. Tiesa, dėl žiūrovų amžiaus apribojimo perspėjama iš anksto. Bet ar indeksai pasako viską, ką turėtumėte žinoti?

Ką nutyli indeksai?

Kai kurie žmonės mano, jog metams bėgant indeksavimas tapo atsainesnis. Šiuos spėjimus patvirtino Harvardo sveikatos apsaugos mokyklos atliktas tyrimas. Nustatyta, kad dabar filmuose, kuriuos cenzoriai leidžia žiūrėti paaugliams, rodoma kur kas daugiau smurto ir sekso nei buvo leidžiama vos prieš 10 metų. Tyrime prieita prie išvados, kad „tuo pačiu indeksu pažymėti filmai potencialiai žalingos informacijos kiekiu ir pobūdžiu gali smarkiai skirtis vienas nuo kito“, ir todėl „vien žiūrovų amžiaus cenzas apie smurto, sekso, vulgarias ar kitokias scenas perspėja nepakankamai aiškiai“. *

Tėvai, nerūpestingai išleidžiantys vaikus į kino teatrą, kartais tiesiog nežino, kokie filmai šiais laikais vadinami tinkamais. Štai kaip kino kritikas apibūdino vienos juostos, kurią JAV leista žiūrėti paaugliams, pagrindinę veikėją: „Septyniolikmetė padūkėlė, mėgstanti kasdien girtauti, vartoti narkotikus, šėlti orgijose ir be jokių skrupulų atsiduodanti ką tik sutiktam vaikinui.“ Tokie dalykai panašiuose filmuose tikrai ne retenybė. Kaip pažymėjo žurnalas The Washington Post Magazine, paauglių filmuose „tapo priimtinos“ užuominos apie oralinį seksą. Taigi akivaizdu, kad, norint iš anksto įvertinti filmo turinį, vien sužinoti jo indeksą nepakanka. Ar yra koks geresnis orientyras?

„Nekęskite pikto“

Filmų indeksavimas negali atstoti Biblija išlavintos sąžinės. Dėl ko nors apsispręsdami, taip pat ir dėl pramogų, krikščionys stengiasi sekti Šventajame Rašte, Psalmyno 97:10 (Brb) užrašytu raginimu: „Nekęskite pikto.“ Nepakenčiantis blogio žmogus nelaikys sau pramoga to, kas kelia pasibjaurėjimą Dievui.

Tėvai turėtų ypač atidžiai apsvarstyti, ką leisti žiūrėti savo vaikams. Būtų naivu išlydėti juos į kiną vos užmetus akį į filmo indeksą. Visai gali būti, kad iš pažiūros saugiai kategorijai priskirta juosta pirš vaikui gyvenseną, kuriai nepritariate. Krikščionių tai visai nestebina —  jie žino, kad pasaulis dažniausiai mąsto ir elgiasi priešingai Dievo normoms. * (Efeziečiams 4:17, 18; 1 Jono 2:15-17)

Žinoma, ne visi filmai blogi. Tačiau atsarga gėdos nedaro. 1997 m. gegužės 22 d. Atsibuskite! numeryje (rusų ir anglų k.) apie tai buvo rašoma: „Kiekvienas turėtų pats viską gerai apgalvoti ir elgtis taip, kad išlaikytų švarią sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones.“ (1 Korintiečiams 10:31-33)

Atidžiai rinkimės pramogas

Kaip tėčiams ir mamoms nuspręsti, kokie filmai priimtini jų šeimai? Siūlome atkreipti dėmesį, ką pasakoja tėvai iš įvairių šalių. Galbūt tai pravers ir jums, jeigu ieškote idėjų, kaip šeimos laisvalaikį praleisti naudingai. (Taip pat skaitykite rėmelį „Kiti laisvalaikio užsiėmimai“ 14 puslapyje.)

„Kol vaikai buvo mažesni, kuris nors iš mudviejų su žmona visada į kiną eidavome drauge su jais, — sako Chuanas iš Ispanijos. — Niekada neišleisdavome vienų arba tik su draugais. Nors dabar jau paaugliai, vis tiek nevaikšto į premjeras. Raginame pakentėti, kol pasirodys kino kritikų atsiliepimai arba išgirsime, kaip naują filmą vertina kiti patikimi žmonės. Tada visa šeima ir nusprendžiame, ar mums derėtų jį žiūrėti.“

Markas iš Pietų Afrikos stengiasi paskatinti paauglį sūnų atvirai kalbėtis apie kino teatrų naujienas. „Mes su žmona patys pradedame pokalbį, paklausiame jo nuomonės apie filmą, — sako Markas. — Šitaip galime suprasti, ką sūnus mano, kaip su juo samprotauti. Ir, žinot, pavyksta išsirinkti tokį filmą, kurį pažiūrėję patenkinti būname visi.“

Rozarijas iš Brazilijos irgi skiria laiko pasikalbėti su vaikais  apie filmus, kuriuos šie nori pažiūrėti. „Drauge paskaitome kritikų atsiliepimus, — pasakoja vyriškis. — Kartu nueiname į nuomos punktą, kur pamokau vaikus, kaip iš viršelio galima suprasti, kurie filmai netinkami.“

Matas iš Britanijos irgi patyrė, kaip naudinga aptarti su vaikais, ar filmas tinkamas. „Stengėmės, kad jie nuo mažens dalyvautų pokalbiuose apie tai, ką būtų įdomu pamatyti mūsų šeimai, — sako Matas. — Jei su žmona nuspręsdavome, jog kokia juosta mums netinka, visada paaiškindavome vaikams kodėl. Tai geriau nei tiesiog pasakyti ‘ne’.“

Be to, kai kurie tėvai patyrinėja filmų vertinimus internete. Tinklalapių, smulkiai apibūdinančių jų turinį, yra nemažai. Tai padeda susidaryti aiškesnį vaizdą, kokią gyvenseną propaguoja vienas ar kitas kino kūrinys.

Išlavintos sąžinės svarba

Biblijoje pasakojama apie žmones, kurie „išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo bloga“. (Hebrajams 5:14) Vadinasi, tėvai turėtų skiepyti vaikams vertybes, kurios padės jiems išmintingai apsispręsti dėl pramogų ateityje — kada taps savarankiški.

Daug jaunuolių Jehovos liudytojų skina puikaus tėvų auklėjimo vaisius. Pavyzdžiui, Bilas ir Čeri iš Jungtinių Valstijų mėgsta eiti į kiną drauge su savo dviem paaugliais sūnumis. „Po filmo, — pasakoja Bilas, — visi neretai diskutuojame, ko moko ką tik matytas kūrinys, kas iš viso to mums priimtina, o kas ne.“ Aišku, šiedu sutuoktiniai nesirenka iš repertuaro aklai. „Apie filmus pasiskaitome iš anksto. Be to, nesigėdijame išeiti iš salės, jeigu ima rodyti mums nepriimtinus dalykus, kurių nesitikėjome“, — sako vyriškis. Jis su žmona pastebi, kad sūnūs, atsakingai dalyvaudami priimant sprendimus, ugdosi aštrų gėrio ir blogio suvokimą.  „Rinkdamiesi filmus, jie dabar elgiasi kur kas išmintingiau“, — džiaugiasi Bilas.

Daugybė tėvų, panašiai kaip Bilas ir Čeri, padėjo savo vaikams ‘išlavinti pojūčius’, taigi ir gebėjimą atskirti, kokios pramogos geros, kokios ne. Nemaža dalis kino produkcijos iš tiesų žalinga. Bet tikri krikščionys vadovaujasi Biblijos principais, todėl pramogas moka pasirinkti naudingas ir malonias.

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracijos 12 puslapyje]

„NUSPRENDŽIAME DRAUGE“

„Kai buvau jaunesnė, į kiną eidavome visa šeima. Dabar tėvai išleidžia ir vieną. Tačiau iš pradžių paklausia filmo pavadinimo, apie ką jis. Jeigu tokio dar nebūna girdėję, paskaito atsiliepimus spaudoje, pažiūri reklamą per televiziją, pasidomi, kas rašoma internete. Jei tėvams atrodo, kad filmas netinkamas, jie paaiškina, kodėl taip mano. Taip pat ir mane visada išklauso. Kalbamės atvirai ir nusprendžiame drauge“ (19-metė Eloiza iš Prancūzijos).

[Rėmelis/iliustracija 13 puslapyje]

PASIKALBĖKITE!

„Jei tėvai uždraudžia kokį nors pasilinksminimą, bet nepasiūlo nieko geresnio, jaunuolis norės įgyvendinti savo troškimą slapčiomis. Todėl, vaikams užsigeidus netinkamos pramogos, kai kurie tėvai neskuba nei drausti, nei nusileisti. Verčiau palaukia, kol atslūgs emocijos, o paskui, per kelias artimiausias dienas, stengiasi ramiai pasikalbėti, pasiteirauti, kodėl ta pramoga jam atrodo tinkama. Po tokių pokalbių daugelis vaikų persigalvoja ir netgi padėkoja tėvams. O šie imasi iniciatyvos rasti kokį kitą visai šeimai įdomų užsiėmimą“ (Masaakis, keliaujantysis prižiūrėtojas iš Japonijos).

[Rėmelis/iliustracijos 14 puslapyje]

KITI LAISVALAIKIO UŽSIĖMIMAI

▪ „Jaunuoliams, savaime suprantama, norisi būti su bendraamžiais, todėl visada stengėmės, kad dukra turėtų su kuo gerai leisti laiką mudviejų su vyru priežiūroje. Mūsų bendruomenėje daug pavyzdingų vaikų. Raginome dukterį draugauti su jais“ (Eliza iš Italijos).

▪ „Prie vaikų pramogų daug prisidedame patys. Sugalvojame naudingų užsiėmimų: einame pasivaikščioti, iškylaujame gamtoje, rengiame pobūvius, į kuriuos pakviečiame įvairaus amžiaus krikščionių. Todėl mūsų vaikai supranta, kad smagiai leisti laiką galima ne vien su bendraamžiais“ (Džonas iš Britanijos).

▪ „Mano vaikai su džiaugsmu dalyvauja bendratikių pobūviuose. Maniškiams patinka ir futbolas, todėl kartkartėmis drauge su kitais einame pažaisti“ (Chuanas iš Ispanijos).

▪ „Stengiamės, kad vaikai pamėgtų groti. Taip pat turime daug bendrų užsiėmimų: žaidžiame tenisą, tinklinį, važinėjame dviračiais, kartu skaitome bei einame pas draugus“ (Markas iš Britanijos).

▪ „Mūsų šeima su draugais mėgsta žaisti boulingą. Be to, kiekvieną mėnesį sugalvojame sau ką nors ypatinga. Išvengti bėdų tėvams labai padės akylumas“ (Danilas iš Filipinų).

▪ „Dažnai būna kur kas įdomiau lankytis kokiuose renginiuose nei sėdėti ir žiūrėti filmą. Domimės mūsų vietovėje vykstančiomis meno, automobilių parodomis, koncertais. Daugelyje tokių renginių galima ir šnekučiuotis tarpusavyje. Pramogoms pernelyg daug laiko neskiriame. Ne vien laiko taupymo sumetimais, bet ir todėl, kad dažnos linksmybės darosi nebe tokios laukiamos ir smagios“ (Judita iš Pietų Afrikos).

▪ „Ne viskas, ką veikia kiti vaikai, tinkama maniškiams — rūpinuosi, kad jie tai suprastų. Bet abu su vyru stengiamės, kad vaikams netrūktų gerų pramogų. Nenorime duoti jiems pagrindo skųstis: ‘Niekur neiname, nieko neveikiame.’ Mums patinka su visa šeima pasivaikščioti parke, taip pat kviestis į svečius draugus iš mūsų bendruomenės“ * (Marija iš Brazilijos).

[Išnaša]

[Šaltinio nuoroda]

James Hall Museum of Transport, Johannesburg, South Africa

[Iliustracija 11 puslapyje]

Atsiliepimus apie filmą skaitykite PRIEŠ apsispręsdami, ar žiūrėti

[Iliustracija 12, 13 puslapiuose]

Tėvai, mokykite vaikus atsirinkti filmus