Nors imk ir valgyk!

Iš Atsibuskite! bendradarbio Japonijoje

KOKS gardumynas! Taip ir norisi paragauti. Net seilės ima tįsti. Tačiau keista — šis „valgis“ neturi nei kvapo, nei skonio, nei maistinės vertės. Be to, negendantis ir jam nereikia šaldytuvo. Kas tai? Bet kuris japonas atsakytų — plastikinis valgio muliažas. Tai tiksli restorano valgiaraštyje nurodyto patiekalo kopija. Jo dydis, forma ir spalvos visai kaip tikrojo.

Muliažų yra visokiausių — nuo tradicinio japonų sušio iki Vakaruose mėgstamos picos bei spagečių. Daromi ir gėrimų, užkandžių, desertų muliažai. Ir koks įvairumas! Vienas gamintojas siūlo net daugiau kaip 10000 skirtingų šios rūšies dirbinių!

Plastikinis „maistas“ atrodo kaip tikras. Meistriškai padarytas iki menkiausių detalių: mažyčiai iškilimai kepto viščiuko odelėje, sėklos, išsimėčiusios arbūzo skiltyje, vos pastebimas salotos lapo išlinkis. Bet  kaip Japonijos restoranuose muliažai tapo tokie populiarūs?

Devyniolikto amžiaus pabaigoje, siekiant supažindinti japonus su užsienietiškais patiekalais, kai kurie restoranai vitrinose išdėliodavo jų pavyzdžius. Praeiviai šitaip galėdavo sustoti ir apžiūrinėti. Suprantama, maistas patraukdavo ne tik žmones, bet ir muses bei kitokius gyvius. Nuo karščio ir drėgmės valgiai sugesdavo, o tam tikslui kasdien ruošti naujus atsieidavo gana brangiai.

Ilgainiui tikrus produktus pakeitė kopijos iš nuspalvinto vaško. Bet ta medžiaga turėjo didelį trūkumą — per karštį tirpdavo. Paskui buvo išbandytas plastikas. Šis puikiai tiko naudoti ilgą laiką, nebijojo karščio ir patraukdavo tik tinkamus klientus — žmones! O kaip plastikiniai muliažai daromi?

Pirmiausia reikia pagaminti tam tikro produkto liejimo formą. Pavyzdžiui, į keturkampę dėžutę dedamas kepsnys ir pilama silikono, kad visiškai jį apsemtų. Kai silikonas sukietėja, dėžutė apverčiama. Išėmus kepsnį lieka įspaudas. Į jį pripilama spalvoto plastiko ir kaitinama 82°C temperatūroje. Atvėsusi žlėgtainio imitacija išimama. Dabar jau galima ją nudažyti.

Sumuštinio muliažui kiekvieną komponentą — „duoną“, „mėsą“, „sūrį“, „salotas“ — reikia ruošti atskirai. Toliau eiga ta pati kaip darant tikrą sumuštinį: komponentai dedami vienas ant kito tarp dviejų „duonos“ riekių. Tik sumuštinio iš plastiko sluoksniai dar ir suklijuojami.

Šitokią kūrybą tam tikra prasme galima laikyti menu. „Kad maistą iš plastiko padarytum kaip tikrą, labai svarbu itin atidžiai įsižiūrėti į natūralius produktus, — sako Kacujis Kanejama, šiuo verslu užsiimantis jau apie 23 metus. — Paprastai žmones maisto produktas domina kaip valgomas dalykas, o mus — kaip tai, ką galima padirbti.“

Atidžiai įsižiūrėję į ką tik išvirtus japoniškus ryžius pastebėsime, jog grūdeliai nėra vienas su kitu sulipę. Kanejama aiškina, jog pilant juos į dubenį „viduryje susidaro kauburėlis“. Norint, kad muliažas atrodytų kuo tikroviškesnis, kiekvieną grūdelį reikia išlieti atskirai. Be to, paprasčiausiai paimti ir supilti dirbtinius grūdus į dubenėlį nepakanka, nes tuomet jie tiesiog suguls lygiai. Todėl juos būtina kruopščiai suklijuoti taip, kad būtų kaip kauburėlis natūralių ryžių. Įžvalgią akį tikroviškai atrodantis „valgis“ patraukia daug labiau.

Norint tapti įgudusiu plastikinių muliažų meistru reikia didelės patirties. Per kelis pirmuosius metus išmokstama tik pagrindinių dalykų. Pradedama nuo paprastesnių imitacijų, pavyzdžiui, grybų. Kad pavyktų padaryti tikslią ką tik sugautos žuvies kopiją, kurioje būtų išlaikyta faktūra bei spalvos, tenka praktikuotis apie dešimt metų. O kad būtum laikomas tos srities žinovu, prireikia kokių penkiolikos.

Jeigu Japonijoje restorano vitrinoje išvysite „patiekalus“, į kuriuos vien pažvelgus ima tįsti seilės, prisiminkite, kiek čia įdėta kruopštaus darbo. Galbūt net suabejosite, kam reikia daugiau įgūdžių — paruošti patį valgį ar jo muliažą.

[Rėmelis 27 puslapyje]

Kai maistas filmuojamas

Kai kitą kartą žiūrėdami filmą, televizijos laidą ar reklamą pamatysite kokį patiekalą, įsižiūrėkite atidžiau. Jis gali būti netikras. Anot Kriso Oliverio, maisto stilisto iš Los Andželo, valgių muliažai idealiai tinka filmuojant įvairias scenas, nes šis darbas užtrunka gana ilgai. „Jie kainuoja brangiau nei tikri maisto produktai, bet yra daug praktiškesni“, — sako jis. Iš tikrųjų prožektorių nupliekstoje filmavimo aikštelėje, kur gana karšta, plastikinis „maistas“ kuo puikiausiai pakeičia natūralų.

[Iliustracija 26 puslapyje]

Kuris iš jų tikras? (Atsakymas 27 puslapyje)

Atsakymas: Tikras maistas — moters dešinėje rankoje.

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 26 puslapyje]

Nuotraukos apačioje: Hachiman Town, Gujyo City, Gifu Prefecture, Japan