Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Nuo scenarijaus iki ekrano

Nuo scenarijaus iki ekrano

Nuo scenarijaus iki ekrano

PER pastaruosius kelis dešimtmečius Holivudas tapo tikru populiarių ir pelningų filmų gamybos konvejeriu. Jo produkcijos laukia ir kitos šalys: daugelis amerikietiškų filmų užsienyje pradedami rodyti tepraėjus keletui savaičių ar net dienų po premjeros JAV, o kai kada netgi vienu metu. „Tarptautinė kino rinka smagiai plečiasi, — sako Denas Felmanas, vadovaujantis kompanijos Warner Brothers Pictures produkcijos platinimui JAV, — todėl statydami filmus iš anksto galvojame apie įvairių šalių žiūrovus.“ Pasauliniame pramogų versle Holivudas šiuo metu griežia bene pirmuoju smuiku. *

Tačiau susukti pelningą juostą nėra taip paprasta. Dabar neretai filmo pastatymo bei reklamos sąnaudos viršija 100 milijonų dolerių. Atsipirks ar neatsipirks? Viskas priklauso nuo sunkiai prognozuojamos publikos. „Niekas negali iš anksto pasakyti, kas konkrečiu metu sudomins žiūrovus“, — teigia profesorius Deividas Kukas, dėstantis kinematografiją viename Atlantos universitetų. Kaip kino kompanijos užsitikrina kuo didesnę sėkmės tikimybę? Kad suprastume, apžvelkime filmo kūrimo procesą. *

Parengiamieji darbai

Tai labai svarbus ir neretai pats ilgiausias filmo kūrimo etapas. Kiekvienam dideliam projektui būtina gerai pasiruošti. Tam išleisti pinigai padeda labai daug sutaupyti per patį filmavimą.

Viskas prasideda nuo filmo idėjos, kuri kartais būna išgalvota, kartais paremta tikrais įvykiais. Pasakojimas išdėstomas scenarijuje. Kol tampa galutiniu, scenarijus gali būti daug kartų taisomas. Paskutiniame variante yra visi veikėjų dialogai ir trumpas veiksmo aprašymas. Čia pateikiama ir techninio pobūdžio nurodymų apie filmavimo kamerų darbą bei scenų kaitą.

Dar iki galo neišdailintas scenarijus pasiūlomas už tam tikrą sumą prodiuseriui. * Koks siužetas jį sudomintų? Tipiško vasaros filmo turinys dažniausiai būna orientuotas, pasak vieno kino kritiko, į „kukurūzų spragėsių valgytojus“, tai yra paauglius ir jaunimą. Taigi prodiuseris tikriausiai mielai pirks scenarijų, kuriuo galima patraukti jaunus žmones.

Dar geriau, jei scenarijumi galima suvilioti įvairaus amžiaus žiūrovus. Vaikams tikriausiai patiks filmas apie kokį nors populiarų komiksų personažą. Aišku, į kiną jie ateis su tėvais. O ką pasiūlyti paaugliams ir jaunimui? Pirmiausia, jiems įdomus „aštresnis turinys“, kaip žurnale The Washington Post Magazine rašo Liza Mandi. Šiek tiek nešvankybių, atvirų smurto scenų, gerokai sekso — ir „galima tikėtis didelio pelno, nes pamatyti tokį filmą norės visi“.

Įsigijęs scenarijų, prodiuseris stengiasi gauti kuo žymesnį režisierių ir garsių aktorių — vien jų vardai masins žiūrovus atverti pinigines. Panašiai ir su rėmėjais — jie kur kas mieliau investuos į projektus, kuriuose dalyvauja ryškios kino žvaigždės.

Pradiniame kūrimo etape taip pat daroma kadruotė. Tai eskizai, vaizduojantys įvairius filmo epizodus — ypač veiksmo. Kadruotė labai padeda taupyti laiką filmuojant. Pasak režisieriaus ir scenaristo Franko Darabonto, „baisiai apmaudu, kai tenka tuščiai trypčioti filmavimo aikštelėje ir sukti galvą, kur pastatyti kamerą“.

Parengiamųjų darbų sąrašas dar toli gražu nebaigtas. Pavyzdžiui, kur bus filmuojama? Kaip ten nukakti? Kas suprojektuos ir pastatys dekoracijas? Ar reikės kostiumų? Kas rūpinsis apšvietimu, grimu ir šukuosenomis? O kur dar garsas, specialieji efektai, kaskadininkai... Ir tai tik dalis darbų, kuriuos reikia padaryti iki filmavimo. Atkreipkite dėmesį, kaip ilgai brangaus filmo gale slenka kūrėjų sąrašas — už kadro dirbo šimtai pagalbininkų! „Ilgametražio vaidybinio filmo kūrybinė grupė skaičiumi prilygsta visam miesteliui“, — sako vienas patyręs kino technikas.

Kaip filmuojama

Šis etapas gali tęstis ilgai ir nuobodžiai. Be to, daug kainuoja. Pasitaiko, kad viena sugaišta minutė atsieina tūkstančius dolerių. Kartais filmavimo grupę su visa įranga reikia nugabenti į kokią nuošalią planetos vietą. Tačiau kad ir kur dirbama, kiekviena diena suryja nemenką dalį filmo biudžeto.

Ryte pirmieji į filmavimo aikštelę susirenka apšvietimo specialistai, šukuosenų ir grimo meistrai. Paruošti vaidinimui vieną aktorių gali užtrukti kelias valandas. O tai tik ilgos dienos pradžia.

Kiekvienos scenos filmavimą atidžiai stebi režisierius. Kartais netgi gana paprastai scenai prireikia visos dienos. Daugelis scenų fiksuojamos viena kamera, tad norint parodyti tą patį kitu kampu, reikia vaidinti iš naujo. Be to, filmavimą tenka kartoti siekiant kuo geresnio vaidybinio bei techninio rezultato. Šitoks to paties epizodo filmavimas vadinasi dublis. Sudėtingesnėms scenoms jų padaroma 50 ir daugiau! Paskui, dažniausiai pasibaigus darbo dienai, režisierius peržiūri visus dublius ir išrenka geriausius. Visas filmavimas gali trukti keletą savaičių ar net mėnesių.

Toliau — montažas

Nufilmavus reikia iš atskirų dublių sudurstyti nuoseklų vaizdą. Pirmiausia, su filmuota medžiaga suderinamas garsas. Tada sumontuojama preliminari filmo versija.

Dabar laikas įdėti ir garso bei vaizdo efektus. Specialieji efektai — vienas sudėtingiausių kinematografijos elementų. Kompiuterine grafika pavyksta sukurti įspūdingų ir labai tikroviškų reginių.

Montuojant įkomponuojama ir muzika. Šiuolaikiniuose filmuose ji labai svarbi. „Kino kūrėjai muzikos pageidauja vis originalesnės. Kokių dvidešimties minučių ar kelių muzikinių fragmentų dramatiškiems epizodams jau nebepakanka — dažnai prašoma ne mažiau kaip valandos“, — leidinyje Film Score Monthly rašo Edvinas Blekas.

Baigus montuoti, kartais surengiama bandomoji peržiūra, į kurią režisierius prisikviečia draugų ar kolegų, nedalyvavusių filmo kūrime. Išklausęs pastabas, režisierius gali nuspręsti kai kurias scenas perfilmuoti, o kartais ir visai panaikinti. Būna, kad nutariama visiškai pakeisti peržiūros dalyviams nepatikusią filmo pabaigą.

Pagaliau išaušta premjeros diena. Iki jos garantuoti filmo sėkmės negali niekas. Gal susilauks didžiulio žiūrovų antplūdžio, gal bus šiaip sau, o gal ir visai nieko gero. Bet čia svarbu ne vien pelnas. Keli iš eilės nesėkmingi filmai gali labai pakenkti aktoriaus vardui bei sužlugdyti režisieriaus reputaciją. „Keletas mano amžininkų darbą prarado dėl poros nenusisekusių filmų, — prisimena režisierius Džonas Burmenas. — Kino verslas negailestingas: arba darai pinigus, arba iškrenti iš žaidimo.“

Aišku, žvelgdami į filmų afišas, žmonės ne apie kinematografininkų nedarbo grėsmę galvoja. Potencialus žiūrovas pirmiausia svarsto, ar filmas bus įdomus, ar vertas bilieto kainos. O gal pasirodys šokiruojantis ir atgrasus? Ar jis tinka vaikams? Toliau skaitykite, į ką vertėtų atsižvelgti renkantis iš gausaus kino teatrų repertuaro.

[Išnašos]

^ pstr. 2 Pasak profesorės Anitos Elbers iš Harvardo verslo mokyklos, „dabar nemažai JAV filmų užsienio kino teatruose surenka daugiau pinigų nei savo šalyje, bet sėkmė namie turi labai didelės įtakos populiarumui svetur“.

^ pstr. 3 Čia pateikta viena galima darbų seka, nes filmai nėra statomi visiškai vienodai.

^ pstr. 7 Kartais prodiuseriams pasiūloma tik siužeto santrauka. Susidomėjęs gali nusipirkti autoriaus teisę ir parengti scenarijų.

[Anotacija 6 puslapyje]

„Niekas negali iš anksto pasakyti, kas konkrečiu metu sudomins žiūrovus“ (kinematografijos profesorius Deividas Kukas).

[Rėmelis/iliustracijos 6, 7 puslapiuose]

RINKODARA — KELIAS Į SĖKMĘ

Filmas baigtas. Metas jį rodyti. Bet ar daug žiūrovų atsiras? Štai keletas rinkodaros priemonių, kuriomis naudojasi kinematografininkai.

GANDAI. Tai vienas veiksmingiausių būdų, kaip sužadinti norą pažiūrėti naująjį filmą. Kartais peno gandams duodama dar keli mėnesiai iki premjeros. Pavyzdžiui, paskelbiama apie statomą garsaus filmo tęsinį, ir žmonės ima spėlioti, koks jis bus, ar vaidins tie patys aktoriai.

Neretai pakurstoma aptarinėti prieštaringas kuriamo filmo detales. Štai pasigirsta kalbų, kad sekso scenos bus labai atviros. Tuojau kyla šurmulys: „Ar tikrai? Nejau jie perlenkė lazdą?“ Diskusijos verda viešai, o filmo kūrėjai trina rankomis — jiems gi nemokama reklama. Kartais vien šito pakanka, kad prieš premjerą žmonės apgultų bilietų kasas.

ŽINIASKLAIDA. Naudojama ir įprastinė reklama afišose, laikraščiuose, televizijoje, anonsai kino teatrų ekranuose, interviu su garsiais aktoriais apie jų naujausią darbą. Šiuo metu pagrindiniu reklamos kanalu tapo internetas.

FILMO SIMBOLIKA. Ji taip pat žadina susidomėjimą. Vieną filmą apie komiksų personažą populiarino visokiausi puodukai, maisto pakuotės, drabužiai, papuošalai, raktų pakabukai, laikrodžiai, žibintai, stalo žaidimas ir daug panašių dalykėlių. „Paprastai apie 40 procentų prekių su filmo simbolika išparduodama dar iki jam pasirodant ekranuose“, — rašo Džo Sistas Amerikos teisininkų asociacijos pramoginiame žurnale.

VAIZDO ĮRAŠŲ PARDAVIMAS. Net jei filmas neatneša pelno kino teatruose, gali atsigriebti vaizdo įrašų prekyboje. Filmų finansus tyrinėjantis Brusas Nešas sako, kad „prekyba vaizdo įrašais sudaro 40—50 procentų“ filmo pajamų.

INDEKSAI. Kinematografininkai išmoko pajungti žiūrovų amžiaus cenzo indeksus savo naudai. Kartais specialiai įterpiama aštrių kadrų, kad filmas gautų griežtesnį indeksą ir neatrodytų grynai vaikiškas. Arba scenos minimaliai apkarpomos siekiant išsisukti nuo indekso „tik suaugusiems“ — kad galėtų žiūrėti ir visai jauni. Paauglystės indeksas „pasidarė reklamos priemone, — rašo Liza Mandi. — Šitaip kino kompanijos paaugliams ir vaikams, norintiems būti dideliais, siunčia signalą, kad filmas tikrai ‘kietas’“. Indeksai kursto tam tikrą „kartų̃ konfliktą. Jie perspėja tėvus, bet drauge masina vaikus“, — priduria Mandi.

[Iliustracijos 8, 9 puslapiuose]

FILMO KŪRIMO PROCESAS

SCENARIJUS

KADRUOTĖ

KOSTIUMAI

GRIMAS

FILMAVIMAS

SPECIALIEJI EFEKTAI

MUZIKOS ĮRAŠYMAS

ĮGARSINIMAS

KOMPIUTERINĖ GRAFIKA

MONTAŽAS