Kaip ištverti sergant odos vėžiu

DŽEREMIJUI penkiasdešimt vieneri. Jis — airių kilmės australas, raudonplaukis, pieno baltumo odos, kuri kartais vadinama „keltų prakeikimu“. Vyras pasakoja: „Kaip ir dauguma australų, mūsų šeima, ypač savaitgaliais ir per vasaros atostogas, didžiąją dalį laiko praleisdavo lauke. Vaikystėje valandų valandas mirkdavau kiemo baseine, plaukiodavau banglente arba žaisdavau kriketą Gold Kosto paplūdimiuose į pietus nuo Brisbano. Dažniausiai būdavau tik su trumpikėmis.

Mano ankstyvoje paauglystėje veiksmingų priemonių nuo saulės nebuvo. Tais laikais reklamavo kokoso aliejų, kad deginantis oda įgautų bronzinį atspalvį, — tokį kaip gelbėtojų. O apie saulės daromą žalą mažai ką supratome. Saulės pradėjau vengti tik tuomet, kai keliskart stipriai ir skaudžiai nudegiau.“ Deja, buvo per vėlu. „Dėl metų, praleistų saulėje nuoga nugara ir krūtine, atsirado daugybė apgamų. Jie pradėjo tamsėti ir didėti, ypač ant krūtinės.“

Nuo to laiko Džeremijui jau išoperuotos trys melanomos ir daugybė bazaliomų. Todėl įpročius jam teko pakeisti. Vyras sako: „Kasdien, prieš eidamas į lauką, išsitepu drėkinamuoju, paskui apsauginiu kremu. Vasarą nuo 9-os iki 16-os valandos nešioju skrybėlę arba  kepurę.“ Kas tris mėnesius jis eina pasitikrinti pas dermatologą.

Džeremijas aiškina, kas jam padeda visa tai ištverti: „Nors kiti mano, jog bet kada galiu mirti, Jehova Dievas teikia viltį pasveikti. Turint omenyje, kiek sergantys melanoma turėdavo vilties išgyventi maždaug prieš 20 metų, kai kas mane laiko mirtininku. Pats patyriau, ką reiškia karaliaus Dovydo žodžiai: ‘Viešpats sustiprins ligos patale; pagydys nuo visų ligų’“ (Psalmyno 41:3, Brb).

Su odos vėžiu grumiasi ir Maksin. Šviesiaodė Maksin jaunystėje buvo paskirta tarnauti misioniere atogrąžose: iš pradžių Dominikos Respublikoje, vėliau Puerto Rike. 20 metų ji, skelbdama didžiąją dalį dienos, saulėkaitoje vaikščiodavo nuo namo prie namo. Be to, laisvalaikiu mėgo degintis. Paskui, 1971-aisiais, ant veido atsirado bazalioma. Ji buvo gydoma radioterapija, vėliau operuota ir persodinta oda. Tačiau vėžys vis atsinaujindavo.

Maksin pasakoja: „Bėda ta, jog vėžinės ląstelės dažnai likdavo nepastebėtos ir daugindavosi toliau. Tai buvo ilgas ir sunkus laikotarpis: lankymasis pas gydytojus, klinikos ir ligoninės — ir taip maždaug 30 metų. Ištvėriau mažiausiai dešimt veido operacijų, be to, daugybę kartų klinikose gydžiausi vėžį kitais būdais.“ Neseniai aštuoniasdešimtmetei Maksin atlikta Moso operacija. Ją darant vėžio ląstelės sunaikinamos sėkmingiausiai.

Dėl vis atsinaujinančio odos vėžio Maksin pakeitė savo misionieriškos tarnybos dienotvarkę ir dabar, vengdama saulės, į skelbimo tarnybą eina vakarais. Kas padėjo Maksin ištverti? „Viena, — teigiamas požiūris. Žinau, kad vėžio ląstelių vis atsiras ir man vėl teks lankytis pas gydytoją. Su tuo susitaikiau. Stengiuosi savęs negailėti ir neaimanuoti. Taip neprarandu džiaugsmo skelbimo tarnyboje ir vis dar galiu kalbėti su kitais apie Jehovos Karalystę. O netolimoje ateityje naujajame pasaulyje viliuosi būti išgydyta visam laikui. Tuomet mano veidas bus jaunas ir dailus.“

Taip, tie, kas serga odos vėžiu bei kitomis ligomis, gali laukti dienos, kada išsipildys žodžiai, užrašyti Jobo knygoje: „Teatjaunėja jo kūnas, tegrįžta jis į savo jaunystės dienas!“ (Jobo 33:25). O kol tas laikas ateis, venkime persikaitinti saulėje ir stenkimės apsaugoti odą.

[Iliustracijos 9 puslapyje]

Be trijų melanomų pašalinimo, Džeremijui buvo atliktos kelios kitos odos vėžio operacijos. Tačiau jis nepraranda optimizmo ir vilties

[Iliustracijos 10 puslapyje]

„Naujajame pasaulyje [...], mano veidas bus jaunas ir dailus“ (Maksin).