Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Kas jos: laukinės gėlės ar piktžolės?

Kas jos: laukinės gėlės ar piktžolės?

Kas jos: laukinės gėlės ar piktžolės?

Atsibuskite! bendradarbio Kanadoje

Laukinės gėlės žavingos. Valandėlę stabtelkite ir patyrinėkite sudėtingas žiedų formas. Įsižiūrėkite į spalvų paletę. Uoskite malonų kvapą. O kaip maga ištiesti ranką ir paliesti švelnučius, trapius vainiklapius! Tobulas grakštumas ir grožis jaudina. Iš tikrųjų laukinės gėlės labai puošia aplinką bei teikia mūsų gyvenimui džiaugsmo. Už visa tai esame dėkingi jų Kūrėjui.

Nors žiedais žavimės dėl įspūdingų spalvų, formų bei kvapų, pagrindinė ir gyvybiškai svarbi gėlių paskirtis — išauginti sėklas dauginimuisi. Tam tikslui žiedai sukurti taip, kad patrauktų jas apdulkinančius vabzdžius, paukščius ir net šikšnosparnius. Laukinių gėlių ypač ieško paukščiai giesmininkai bei drugeliai. „Būtent jos, o ne kultūrinės gėlės, yra šių skraiduolių maisto šaltinis“, — sako sodininkystės specialistas ir straipsnių šia tema autorius Džimas Vilsonas. Įdomu, jog leidinyje The World Book Encyclopedia rašoma, kad „iš pradžių visos gėlės buvo laukinės“.

Žemėje yra daugybė tūkstančių žydinčiųjų augalų. Tai kaip tada laukinę gėlę atpažinti? Ir apskritai, kas yra laukinė gėlė? Paprastai tariant, — tai bet koks žydintis augalas, kuris auga natūraliai, be žmogaus įsikišimo. Vien Šiaurės Amerikoje tokių priskaičiuojama per 10000 rūšių. „Nors apskritai tas terminas nurodo minkštastiebius ir ryškių žiedų augalus, knygose apie laukines gėles prie jų priskiriami dar kai kurie augalai, turintys sumedėjusį stiebą. Dėl tokio nesuderinamumo visapusiškai apibūdinti kiekvieno tipo augalus, vadinamus laukinėmis gėlėmis, tiesiog neįmanoma“, — sako gamtininkas Maiklas Runsas, knygos Beauty and the Beasts—The Hidden World of Wildflowers autorius.

Sėklos — tikros keliauninkės. Kai kurios, nešamos vėjo ir vandens, geba nusigauti labai toli. Bet kitos taip padaryti negali, nes yra sukurtos augti tik tam tikrose vietose. Smulkias sėkleles vėjai nuneša daugybę kilometrų. Tačiau turinčios „parašiutėlį“, pavyzdžiui, kiaulpienės, nuskrenda tik nedidelį atstumą.

Jei gyvenate Šiaurės Amerikoje, galbūt nustebsite, kad nemažai jūsų vietovės laukinių gėlių kadaise buvo atvežtos iš įvairių šalių. Okeaniniais laivais į naujas žemes atsikėlus kolonistams, išplito ir jų šalių augalai bei sėklos — dauguma iš Europos arba Azijos. Vienos buvo „pakviestos“, kitos atkeliavo „be bilieto“. Iš tikrųjų ne vienas augalas, dabar puošiantis Šiaurės Amerikos kraštovaizdį, iš pradžių čia „pateko kaip piktžolė su kitomis sėklomis, grūdais, pakavimui naudotais šiaudais ar šienu, taip pat su laivų balastu. [...] Buvo ir įvežtų kaip žaliava prieskoniams, dažams, kvepalams, vaistams gaminti“, — rašoma knygoje Wildflowers Across America. Tai kodėl šie ir daugybė kitų žydinčiųjų augalų kartais vadinami piktžolėmis?

Kada laukinė gėlė tampa piktžole

Apskritai bet koks augalas, užsiveisęs ten, kur nėra pageidaujamas — pievelėje, darže ar tarp pasėlių, — jau piktžolė. „Daug vadinamųjų piktžolių neišliktų [...], jei nebūtų tokios žmogaus sukurtos aplinkos, — teigiama žinyne Weeds of Canada. — [Todėl] patys esame kalti, kad sukuriame tinkamą terpę augalams, kuriuos labiausiai norime išnaikinti.“ Kai kurios įvežtos laukinės gėlės pasklido po kitų natūraliai augančių, bet ne tokių „agresyvių“ arealą ir iš esmės jį pakeitė. Taip iš kitur atgabentas augalas gali ne tik aklimatizuotis kaip laukinė gėlė, bet ir tapti kitus užgožiančia piktžole.

Jeigu bandėte įdirbti kad ir mažytį lopinėlį žemės, suprasite, ką reiškia kovoti su gausybe nereikalingų žolių. Išpurentą žemę greit ardo vėjas ir vanduo. Maždaug trijų centimetrų viršutiniame dirvos sluoksnyje visados yra pasklidę milijonai įvairiausių sėklų. Piktžolės biologiškai užprogramuotos taip, kad kaipmat suželtų ir sutvirtintų dirvožemį. Nors daržininkui tai — nuolatinė kova, prisiminkite, kad tiek piktžolės, tiek laukinės gėlės gamtoje reikalingos.

Gėrėkitės šia patrauklia kūrinija

Neįmanoma atitraukti akių nuo miškingų atšlaičių, kai pavasarį jos savaime pasidabina baltosiomis stambiažiedėmis trilijomis arba trūkažolėmis. Dangaus žydrumo žiedai išsiskleidžia rytą ir kreipia savo galveles į saulę iki vidurdienio, o paskui susiglaudžia net šviesią dieną. Šios pavasarinės gėlės pranašauja, jog gamtos grožybių „paradas“ tik prasideda. Lenktyniaudamos dėl jūsų dėmesio, jos puikuojasi visais metų laikais ir taip kasmet. Kai kurios gėlės, pavyzdžiui, rusvosios viendienės, žiedais džiugina labai neilgai. O plaukuotoji rudbekija saulėtoje pievoje arba šalikelėje sužydi pavasariui baigiantis ir nenuvysta ištisą vasarą.

Iš tikrųjų laukinių gėlių pasaulis — nepaprastai įdomi kūrinijos dalis. Kada jų pridygsta jūsų pievelėje ar darže, matote jas šalikelėje arba vaikštinėdami po mišką, stabtelkite pasigėrėti įmantriomis formomis, spalvų margumynu ir pasimėgauti maloniais kvapais. Pripažinkite, kad jos tikrai yra mūsų dosnaus Kūrėjo dovana.

[Rėmelis/iliustracijos 18 puslapyje]

Ar žinote?

Paprastoji kiaulpienė Šiaurės Amerikoje kadaise buvo tikra svetimšalė. Dabar paplitusi kone visame pasaulyje. Kai kurie botanikai tvirtina šį augalą kilus iš Mažosios Azijos. Įpratę kiaulpienę vartoti maistui, iš Europos į Ameriką atvykę kolonistai atsivežė ją į savo daržus. Iš kiaulpienių šaknų gaminami patentuoti vaistai, o jauni lapeliai tinka salotoms.

Paprastoji baltagalvė — viena iš įprasčiausių gėlių pakelėse. Kilusi iš Europos. Labai pagyvina kraštovaizdį. Žiedo vidurys sudėtas iš šimtų smulkučių, vešlių auksaspalvių lapelių, kuriuos juosia 20—30 baltų spinduliukų, arba vainiklapių. Žiedai vaisių neduoda, taigi tėra vieta vabzdžiams nutūpti.

Rusvoji viendienė, manoma, atkeliavo iš Azijos. Pirmiau pateko į Angliją, o ilgainiui ir į Šiaurės Ameriką. Nors stiebeliai aplipę žiedais, kiekvienas žydi tik vieną dieną: ryte prasiskleidžia, o dienai baigiantis nuvysta.

Aitrusis vėdrynas — į Šiaurės Ameriką irgi buvo įvežtas iš Europos. Mėgsta pelkėtas pievas ir pakeles. Kartais užauga net iki 2 metrų aukščio. Tačiau yra žmonių, kurie patyrė, kad jis ir pavojingas. Beveik visų rūšių vėdrynai daugiau ar mažiau aitrūs. Šimtmečiais buvo žinoma, jog nuo kai kurių ant kūno iššoka pūslės. XIX amžiaus britų rašytoja En Prat teigė: „Ne kartą atsitiko taip, kad keliautojas, sumanęs pailsėti, pabusdavo su skaudamais, labai įdilgintais skruostais, nes atsigulė šalia aitriažiedžio vėdryno.“

[Šaltinių nuorodos]

Kiaulpienė: Walter Knight © California Academy of Sciences; aitrusis vėdrynas: © John Crellin/www.floralimages.co.uk

[Iliustracijos 16 puslapyje]

Trūkažolė žydi

[Iliustracija 16 puslapyje]

Rusvoji viendienė

[Iliustracijos 16, 17 puslapiuose]

Baltosios stambiažiedės trilijos

[Iliustracijos 17 puslapyje]

Plaukuotosios rudbekijos

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 16 puslapyje]

Viršuje kairėje: www.aborea.se; viršuje viduryje: Courtesy John Somerville/www.british-wild-flowers.co.uk; rusvoji viendienė: Dan Tenaglia, www.missouriplants.com, www.ipmimages.org