Resifė — miestas, pastatytas dėl cukraus

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO BRAZILIJOJE

„AUKSAS, šlovė ir evangelijos skelbimas“ buvo ne vieninteliai motyvai kolonizuoti Ameriką. Europos aukštuomenė troško cukraus. Nuo XV amžiaus vidurio pajamos už jo brangią žaliavą — Atlanto vandenyno salose auginamas cukranendres — plaukė į Portugalijos iždą. Todėl 1516-aisiais Portugalijos karalius Manuelis I nusprendė imtis cukraus gamybos jam pavaldžiose naujojo pasaulio žemėse.

Nors pirmieji cukraus fabrikai buvo įkurti Brazilijos pietuose, naujos, su šiuo verslu susijusios visuomenės centras tuo metu tapo Pernambuko provincija * šalies šiaurryčiuose. Šiltas klimatas, gausūs krituliai, nuolaidūs kalnų šlaitai bei derlingas sąnašinis dirvožemis sudarė puikiausias sąlygas cukranendrėms auginti. Ilgainiui pakrantėse atogrąžų miškus pakeitė plantacijos. Jos kilo aukštyn į kalnus ir driekėsi plokščiakalniu aplink Kapibaribės upės deltą.

1537 metais sąsmaukos, nusitęsusios į pietus nuo tuometinės Pernambuko sostinės Olindos, aukščiausioje vietoje įsikūrė nedidelė jūreivių ir žvejų kolonija. Vakariniu jos pakraščiu tekėjo Kapibaribė, o rytuose gyvenvietę nuo Atlanto vandenyno užstojo koralinių rifų siena. Šis pačios gamtos sukurtas uostas buvo pavadintas Povu dos Aresifės (Rifų kaimas), vėliau — Resifė. Čia iškilo sandėliai iš plantacijų žemyn upe atgabentai cukraus žaliavai, kurią vėliau plukdydavo į Europą.

Žinios apie Pernambuko suklestėjimą greit patraukė nepageidaujamus svečius. 1561-aisiais atkako pirmieji prancūzų piratai, vėliau, 1595-aisiais, Resifę užėmė ir apiplėšė anglų pirklys seras Džeimsas Lankasteris, kai kurių taip pat laikomas piratu. Kalbama, kad jis prisikrovė grobio ne tik į savo laivus, bet dar 12 „pasiskolino“ iš prancūzų bei portugalų pirklių ir išplaukė. Atremti paskesniems antpuoliams sąsmaukoje tarp  Resifės ir Olindos buvo pastatyti fortai, bet jie mažai tepadėjo.

Cukraus karas

XVII amžiaus pradžioje Pernambuko provincija, tuomet buvusi po Ispanijos karūna, tapo didžiausia ir turtingiausia cukraus gamintoja pasaulyje. Čia veikė 121 fabrikas. O Resifė pasidarė judriausiu Portugalijos kontroliuojamu uostu Amerikoje.

Europa pamėgo saldumynus iš Brazilijos cukraus. Didžioji jo dalis buvo rafinuojama Olandijoje. 1621-aisiais, pasibaigus paliauboms tarp Olandijos ir Ispanijos, šiam pelningam verslui iškilo pavojus. Tais pačiais metais Olandų Vest Indijos kompanija (toliau vadinama Kompanija) įsteigė prekybos monopolį su Afrika bei Amerika. Kompanija pateikė siūlymą, nedviprasmiškai pavadintą „Kodėl Vest Indijos kompanija turi kuo greičiau iš Ispanijos karaliaus išplėšti Braziliją“. Prie šio dokumento buvo „Sąrašas, ką Brazilija gali gaminti“. Taip buvo paskelbtas Cukraus karas!

1630 metų vasario 14-ąją prie Pernambuko krantų atplaukė 65 laivų flotilė su Kompanijos vėliava. Po neilgai trukusios kovos ji jau plevėsavo Brazilijos žemėje. Grobikams Resifė su savo fortais, gretimomis salomis bei upėmis pasirodė saugesnė nei atviros Olindos kalvos. 1631-ųjų lapkričio 25-ąją olandai sudegino Olindą ligi pamatų, o savo administracijos būstinę perkėlė į Resifę. Nuo tada uosto vystymasis pasuko kita linkme.

Statyboms žemės nepakako, todėl prisitaikydama prie nuolat didėjančio gyventojų skaičiaus Resifė stiebėsi į viršų. Iš Olindos griuvėsiuose surankiotų medžiagų kilo aukšti, siauri dviejų trijų aukštų namai (sobrados), būdingi tų laikų Europos sostinėms. Tačiau apie 1637-uosius statyti nebebuvo kur. Tokią Resifę rado čia atvykęs naujas generalgubernatorius, vokiečių kilmės grafas Jonas Morisas iš Nasau, užsibrėžęs įkurti patį kosmopolitiškiausią ir pažangiausią miestą Pietų Amerikoje.

 Miestas, kurį pastatė Morisas

Maurisija (taip pavadino miestą) išaugo per septynerius metus. Ji buvo europietiško stiliaus: su grįstomis gatvėmis, turgaus aikšte, rūmais, zoologijos sodu, kuriame netrūko visokiausių gyvūnų iš Afrikos ir Brazilijos, parkais, pirmąja observatorija Amerikoje, muziejumi, ligoninėmis ir biblioteka. Savo miestą Nasau statė Antonijo  Vazos saloje už kelių šimtų metrų nuo Resifės ir pasirūpino, kad būtų nutiesti du tiltai — tų dienų inžinerijos šedevras. Jie jungė Resifę, Maurisiją ir žemyną. (Skaitykite rėmelį „Morisas iš Nasau ir skraidanti karvė“.)

Nebūdamas tipiškas gobšus kolonizatorius, Nasau apie savo naujuosius namus kalbėjo kaip apie „nuostabiąją Braziliją, neturinčią lygių po dangumi“. Jo aistringą meilę šaliai, kurios išteklius Kompanija įgaliojo jį eksploatuoti, paveiksluose įamžino dailininkai Fransas Postas ir Albertas Ekhautas, Nasau atsivežti į Braziliją kaip kultūros atstovai. Jo globojama 46 asmenų — menininkų, mokslininkų bei amatininkų — grupė išleido daugybę knygų, nutapė paveikslų ir sudarė žemėlapių. Visa tai smalsiems europiečiams padėjo susipažinti su įspūdingu Pernambuko kraštovaizdžiu.

Nasau valdant, Maurisijos bei Resifės ekonomika augo. Kompanijos teikiamos paskolos padėjo finansuoti per invaziją sugriautų cukraus fabrikų atstatymo darbus. Netrukus Resifėje knibždėte knibždėjo visokiausių anglų pareigūnų, švedų avantiūristų, škotų pirklių, vokiečių bei prancūzų verslininkų. Visus traukė prekyba vergais, cukrumi ir Brazilijos mediena.

Tuo laikotarpiu čia įsigalėjusi religinė tolerancija viliojo tiek žydų investuotojus, tiek pabėgėlius iš Europos bei Šiaurės Afrikos. Neilgai trukus klestinti sefardų bendruomenė nevaržomai rinkosi į dvi pirmąsias žydų sinagogas Amerikoje. Žydai taip aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime, kad Resifės prekybos centras buvo pavadintas „Rua dos Judeus“ (žydų gatvė).

Santykiai apkarsta

Nors Nasau kaip Kompanijos administratorius pasiekė įspūdingų rezultatų, direktoriai buvo nepatenkinti, nes manė, kad žavėjimasis Brazilija jam trukdo priimti teisingus finansinius sprendimus. Akcininkams atrodė, jog iš investicijų gauna mažai pelno. Taigi Nasau atsistatydino ir 1644 metų gegužę grįžo į Olandiją. Jo pasitraukimu, į kurį su nerimu reagavo net portugalai, prasidėjo olandiškosios Brazilijos nuosmukis. Vėlesni cukranendrių nederliai, cukraus rinkos mažėjimas ir didžiulės Kompanijos skolos plantatorius skatino maištauti. Galiausiai 1654-aisiais Olandija neteko valdžios. *

 Sukilimas nuniokojo Nasau parkus, o didelę jo išpuoselėto miesto dalį sugriovė. Vis dėlto kai kas jau buvo pasikeitę. Pernambuko centras, dėl cukraus, kurio taip troško olandai, iš Olindos perkeltas į Kapibaribės deltos salas, padėjo pamatą naujai sostinei. Resifė jau buvo miestas ir svarbus ekonominis centras.

Praeities palikimas

Iš pirmo žvilgsnio šiuolaikinė Resifė — vienas didžiausių Brazilijos pramonės, finansų bei turizmo centrų, kuriame gyvena per 1300000 žmonių, nė kiek nepanaši į mažą XVI amžiaus žvejų koloniją, aptarnaudavusią Olindą. Kapibaribės pakrantėse vešėjusių cukranendrių plantacijų vietą seniai užėmė gyvenamieji rajonai. Išliko tik senieji pavadinimai ir keletas gražių, didelių namų, kuriuose anksčiau gyveno plantatoriai. Buvo nugriauta daug kolonijinių laikų architektūros statinių Resifės ir Sant Antonijo salose įsikūrusiame komerciniame centre bei žemyno rajone, Boa Vistoje, — tai padaryta dėl aplaidumo ir nežaboto noro miestą modernizuoti.

Tačiau upės, salos bei rifai, taip žavėję olandus ir tokie savi Resifei, tebėra ir tarsi saldžios praeities liekana žvelgia pro šiuolaikinį miesto fasadą. Tarp modernių statinių įsiterpusią istorinę salelę „Forte do Brum“ — keturkampį olandų fortą, originaliai pastatytą pajūryje uostui apsaugoti, — nuo jūros skiria sausumos ruožas, atsiradęs užpylus sąvartyną. „Rua dos Judeus“, dabar vadinama „Rua do Bom Jesus“ (Gerojo Jėzaus gatvė), tokia pat, kokia buvo XVI amžiuje. Ji tebesaugo išlikusius įvairiaspalvius kolonijinių laikų sobrados.

Tie, kurie nori sužinoti daugiau, gali užsukti į olandų žemėlapių bei atmintinų daiktų parodas, pavyzdžiui, 1630-aisiais Kompanijos samdinių sukomplektuotą „Forte das Cinco Pontas“ arba apsilankyti Archeologijos, istorijos ir geografijos institute. Šiaurryčių darbininko muziejaus eksponatai atskleidžia, kaip vystėsi cukraus pramonė nuo senovinių iki šiuolaikinių fabrikų, ir padeda įsivaizduoti, kaip apgailėtinai gyveno vergai — „cukraus magnatų rankos ir kojos“.

Cukrus jau nebekelia tokių stiprių emocijų kaip praėjusiais šimtmečiais. Pelnas, taip traukęs jo išalkusius piratus ir Vest Indijos kompaniją, sumažėjo. Turėti su ankstesne cukraus epocha susijusių finansinių, socialinių ir aplinkos problemų nori nedaug kas. Ir vis dėlto Pernambuko pakrantėse cukranendrės tebėra vyraujanti žemės ūkio kultūra. Ne taip toli nuo Resifės neaprėpiamuose laukuose darbininkai jų derlių nuima beveik taip, kaip tai darė prieš penkis šimtmečius. Tai primena, kad Resifė buvo pastatyta dėl cukraus.

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracija 25 puslapyje]

Morisas iš Nasau ir skraidanti karvė

„Iš pradžių tarp Maurisijos ir Resifės žmonės susisiekdavo valtelėmis, bet tai labai kliudė prekybai. Minčiai nutiesti tiltą pritarė visi, todėl darbą užbaigė greit. Tiltą iškilmingai atidaryti buvo nuspręsta sekmadienį. Visų smalsumui sužadinti programoje sumanytas numeris — skraidanti karvė!

Šventės popietę popierinėmis girliandomis išpuoštose gatvėse grojo muzikantai. Tilto link plaukė minios. Nors naujasis tiltas atrodė įspūdingai, kiekvienas troško pamatyti skraidančią karvę. „Kaip ji atrodys?“— klausinėjo vieni kitų. „Nuodėmė šnekėti, jog karvė gali skraidyti kaip koks angelas“, — piktinosi viena pagyvenusi moteris.

Numatytu laiku iš namo krantinėje aukštutinio lango išniro geltona „karvė“ su ragais ir ilga uodega. „Štai ji!“ — ėmė šaukti žmonės. Visi sužiuro aukštyn: kilmingieji, prasčiokai, vergai. Staiga pasigirdo kurtinantis juokas. „Karvė“ tebuvo paprastas popierinis balionas, pripūstas karšto oro!

Moriso iš Nasau pokštas pralinksmino ir davė naudos. Kiekvienas, kuris norėdamas pamatyti skraidančią karvę perėjo tiltą, sumokėjo nedidelį mokestį. Surinkti pinigai sudarė nemažą dalį lėšų, reikalingų šiam vertam pagyrimo statiniui finansuoti.“

[Šaltinių nuorodos]

Terra Pernambucana („Pernambuko žemė“), aut. Mário Sette.

Morisas iš Nasau: ACERVO FUNDAÇÃO JOAQUIM NABUCO-RECIFE

[Rėmelis 27 puslapyje]

Amerikos Venecija

„Resifė, kaip ir Venecija, — miestas, iškilęs iš vandens ir jame atsispindintis; net toliausiuose kampeliuose čia jaučiamas vandenyno pulsas“ (Brazilijos valstybininkas Žoakinas Nabukas).

Dėl nuolatinių statybininkų grumtynių su jūra, pelkėmis bei upėmis, — o ji tęsiasi nuo tada, kai XVI amžiuje užkasant atliekas buvo supiltas pirmasis sausumos ruožas ir padaryti kranto sutvirtinimai — Pernambuko sostinę raižo 66 kanalai ir jungia 39 tiltai. Šiuolaikinė Resifė išsistačiusi aplink Kapibaribės, Beberibės, Žikijos, Težipijaus ir Žaboatauno upių deltas. Kadangi miestas yra vidutiniškai 2 metrai virš jūros lygio, kartais per potvynį arba gausiai palijus vanduo užlieja net kai kurias pagrindines gatves. Ironiška, kad pirmoji gyvenvietė — senoji Resifė, įsikūrusi siauroje smėlio juostoje, kuri šimtmečiais atlaikė stichijas, mėginusias atplėšti ją nuo žemyno, — 1960 metais plečiant uostą buvo nuo jo atskirta galutinai.

[Iliustracija 23 puslapyje]

Viršuje: „Rua do Bom Jesus“

[Iliustracija 23 puslapyje]

Apačioje: „Rua da Aurora“

[Iliustracija 24 puslapyje]

Olandų Vest Indijos kompanijos flotilė atakuoja Olindą (dešinėje) ir Resifę (kairėje) (1630 m.)

[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]

„Resifė, kaip ir Venecija, — miestas, iškilęs iš vandens ir jame atsispindintis“

[Iliustracijos 26 puslapyje]

„Forte do Brum“ ir (apačioje) „Forte das Cinco Pontas“

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 23 puslapyje]

Viršuje: NUOTRAUKA: NATANAEL GUEDES/P.C.R.; apačioje: Bruno Veiga/Tyba/socialphotos.com; žemėlapis: Mountain High Maps® Copyright © 1997 Digital Wisdom, Inc.

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 24 puslapyje]

Flotilė: ACERVO FUNDAÇÃO JOAQUIM NABUCO-RECIFE; apačioje: MUNDOimagem