Džantar Mantar — observatorija be teleskopų

Iš Atsibuskite! bendradarbio Indijoje

ATVYKĘ į Džantar Mantar (Naujasis Delis) lankytojai, žiūrėdami į statinius, galbūt stebisi: „Ar čia iš tikrųjų observatorija?“ Įpratusiems prie šiuolaikiškų pastatų su daugybe astronomijos prietaisų šios keistos konstrukcijos didžiuliame parke vargu ar bent kiek ją primena. Tačiau būtent taip ir atrodė Džantar Mantar XVIII amžiaus pradžioje, kai buvo pastatyta. Nuostabiausia, kad šita observatorija, neturėdama jokių teleskopų ar kitų prietaisų, išrastų Europoje, teikė išsamių ir gana tikslių žinių apie dangaus kūnus.

Džantar Mantar paprastai vadinamos trys iš penkių observatorijų, kurias pastatė Radžputo valdovas maharadža Savai Džai Singas II. „Džantar“ kilęs iš sanskrito kalbos žodžio „jantra“, reiškiančio „prietaisas“, o „Mantar“ — iš žodžio „mantra“,  tai yra „formulė“. Pavadinimas „Džantar Mantar“, matyt, atsirado dėl šnekamajai kalbai būdingo įpročio pabrėžimui pridėti panašiai skambantį žodį.

Ant vienos iš Džantar Mantar konstrukcijų Naujajame Delyje 1910-aisiais buvo lentelė su užrašu, kad observatorija pastatyta 1710 metais. Tačiau vėlesni tyrinėjimai rodo, jog greičiausiai ji buvo užbaigta 1724-aisiais. Kaip matysime, tą išvadą patvirtina ir Džai Singo biografiniai duomenys. Bet pradžioje trumpai susipažinkime su šios, ko gero, seniausios tokio tipo observatorijos pasaulyje astronominėmis konstrukcijomis.

Mūro konstrukcijos

Observatorijoje yra keturios skirtingos konstrukcijos iš mūro ir akmens. Labiausiai išsiskiria svarbiausia — Samrat jantra. Iš esmės ji prilygsta saulės laikrodžiui ir laikoma reikšmingiausiu Džai Singo išradimu. Tai didžiulis trikampis mūro statinys, kurio aukštis — 21,3 metro, pagrindo ilgis — 34,6 metro, plotis — 3,2 metro. Trikampio 39 metrų įžambinė lygiagreti Žemės ašiai ir nukreipta į Šiaurės ašigalį. Kiekvienoje trikampio pusėje yra po kvadrantą su valandų, minučių ir sekundžių padalomis. Nors paprastų saulės laikrodžių buvo jau prieš šimtmečius, Džai Singas šią laiko matavimo konstrukciją pavertė tiksliu prietaisu dangaus kūnų kampiniams nuotoliams bei kitoms panašioms koordinatėms matuoti.

Kiti trys observatorijos statiniai — Rama jantra, Džajaprakaš jantra ir Misra jantra. Jie gana sudėtingi ir skirti matuoti saulės bei žvaigždžių nuokrypiui, altitudei bei azimutui. Pagal „Misra jantra“ net buvo galima nustatyti, kada įvairiuose pasaulio miestuose yra vidurdienis.

Visus šituos „prietaisus“ išrado Džai Singas. Sudėtingumu ir tikslumu jie pranoko bet kokius tuo metu buvusius Indijoje ir labai pravertė sudarant tikslius kalendorius bei astronominius žemėlapius. Be to, tai buvo grakščios, akiai malonios konstrukcijos. Kol atgyveno ir buvo pakeistos teleskopais bei kitokiais išradimais, jomis naudojantis buvo sužinota daug vertingo. Bet kodėl talentingas mokslininkas savo tyrinėjimams nepanaudojo Europos technikos naujovių, pavyzdžiui, optinio teleskopo? Viskas išaiškėja pasidomėjus maharadžos kilme bei jo laikais.

„Atsidavęs matematikos studijoms“

Savai Džai Singas gimė 1688-aisiais Indijoje, Radžastano valstijoje. Jo tėvas, radžputų kilties kačavahų sostinės, Amberio, maharadža buvo pavaldus Mogolų  dinastijai, valdančiai Delyje. Jaunasis princas kalbėjo hindi, sanskrito, persų bei arabų kalbomis. Be to, mokėsi matematikos, astronomijos ir kovos menų. Tačiau viena disciplina jaunuoliui buvo arčiausiai širdies. Viename jo laikų šaltinyje rašoma: „Nuo tada, kai tik prašvito jo protas ir vėliau, bręsdamas, Savai Džai Singas visiškai atsidavė matematikos mokslo (astronomijos) studijoms.“

1700-aisiais, po tėvo mirties, vienuolikmetis Džai Singas įžengė į Amberio sostą. Netrukus Mogolų imperatorius jaunąjį karalių pašaukė tarnauti į savo rūmus pietų Indijoje. Ten Džai Singas sutiko Džaganatą — išmanų matematiką bei astronomą. Vėliau šis vyras tapo karaliaus pirmuoju padėjėju. Jaunojo maharadžos politinės perspektyvos buvo neaiškios iki 1719-ųjų, kai į valdžią atėjo Muhamedas Ša. Naujasis Mogolų dinastijos valdovas pakvietė Džai Singą į sostinę Delį. Jie susitiko 1720-aisiais. Matyt, tada Džai Singas ir pasiūlė statyti observatoriją. Taigi greičiausiai ji buvo baigta 1924-aisiais.

Kas paskatino maharadžą statyti observatoriją? Džai Singas matė, kad Indijoje kalendoriai bei astronominiai žemėlapiai labai netikslūs, o astronomija mažai tepažengusi į priekį. Todėl nusprendė sudaryti naujas ir tikslesnes matomų dangaus kūnų išsidėstymo schemas. Be to, troško, kad dangaus kūnus stebėti ir tyrinėti galėtų kiekvienas atsidavęs astronomas. Taigi Džai Singas surinko gausią biblioteką, kurioje būta knygų iš Prancūzijos, Anglijos, Portugalijos, Vokietijos. Savo rūmuose jis mielai priimdavo mokslininkus iš indų, islamo bei Europos astronomijos mokyklų, netgi pasiuntė iš Rytų į Europą pirmuosius atstovus rinkti informacijos apie astronomijos pasiekimus bei įgaliojo juos parsivežti knygų ir įvairių prietaisų.

Rytai su Vakarais sueiti negalėjo

Kodėl Džai Singas statė mūrus, nors Europoje jau buvo naudojamas teleskopas, mikrometras ir nonijus? Ir kodėl jis, regis, nieko nežinojo apie Koperniko bei Galilėjaus heliocentrinius atradimus?

Iš dalies tai paaiškinama ryšių tarp Rytų ir Vakarų stoka. Bet šita priežastis ne vienintelė. Kliudė ir to meto religinė atmosfera. Mokslininkai, brahmanai, į Europą vykti atsisakydavo, nes perplaukę vandenyną galėjo prarasti priklausomybę savo kastai. O pagalbininkai iš Europos, padėję Džai Singui rinkti informaciją, daugiausiai buvo jėzuitų mokslininkai. Pasak V. N. Šarmos, rašiusio Džai Singo biografiją, jėzuitams ir paprastiems katalikams inkvizitoriai buvo kuo griežčiausiai prigrasinę nepalaikyti Galilėjaus bei kitų mokslininkų požiūrio, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Bažnyčia tai laikė erezija ir ateizmu. Todėl nenuostabu, kad į Europą nuvykę Džai Singo pasiuntiniai nė nemėgino parsivežti nei Koperniko ar Galilėjaus darbų, nei naujų prietaisų, įrodančių heliocentrinės teorijos pagrįstumą.

Nuolatinis ieškojimas

Džai Singas gyveno religinės nepakantos ir fanatizmo amžiuje. Nepaisant jo talento bei ryžto daugiau sužinoti apie dangaus kūnus, Indija šioje srityje dešimtmečiais beveik nedarė jokios pažangos. Tačiau Džantar Mantar observatorija liudija apie žinių trokštančio žmogaus pastangas.

Daug šimtmečių anksčiau nei maharadža Savai Džai Singas susidomėjo dangaus kūnų judėjimu, mąstytojai žvelgė į žvaigždes stengdamiesi suprasti visatos stebuklus. Be abejo, žmonija ir toliau ‘kels akis į dangų’ siekdama geriau pažinti Dievo rankų darbus (Izaijo 40:26; Psalmyno 19:2 [19:1, Brb]).

[Schema/iliustracija 18 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Samrat jantra — tikslus saulės laikrodis. Didžiulio trikampio šešėlis krenta ant išlenktų kvadrantų (apibrėžta baltu apskritimu), sužymėtų padalomis

[Schema/iliustracija 18 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Džajaprakaš jantra sudarytas iš tuščiavidurių pusrutulių. Skersai pertempti du lynai, kurie saulei šviečiant pusrutulių viduje meta aiškų šešėlį

Iš Rama jantra vidaus pro nišas buvo galima stebėti žvaigždžių padėtį

[Schema/iliustracija 18 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Misra jantra rodė, kada įvairiuose miestuose pusiaudienis

[Schema 19 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Objektų stebėjimas plika akimi yra seniausias astronomijoje. Džai Singas jį gerokai patobulino

Kad būtų galima nustatyti žvaigždės koordinates, reikia žinoti jos altitudę (aukštį danguje) ir azimutą (nuotolį matuojant nuo šiaurės krypties į rytus)

Naudojantis Samrat jantra tiksliai nustatyti žvaigždės koordinates ir jas užrašyti reikėdavo dviejų žmonių

[Šaltinio nuoroda]

Žemėlapis: The Complete Encyclopedia of Illustration/J. G. Heck; apačioje: Reproduced from the book SAWAI JAI SINGH AND HIS ASTRONOMY, published by Motilal Banarsidass Publishers (P) Ltd., Jawahar Nagar Delhi, India

[Žemėlapis 19 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

INDIJA

Naujasis Delis

Matura

Džaipuras

Varanasis

Udžainas

Džai Singas Indijoje pastatė penkias observatorijas, vieną jų — Naujajame Delyje

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 18 puslapyje]

Portretas: Courtesy Roop Kishore Goyal